Michail Aizenberg. Kiekybės klausimas. Ar miršta poezija?

Nepažįstamoje auditorijoje poetams paprastai užduodamas vienas įkyrus klausimas: „Ar poezijos jau niekas nebeskaito?“ Kartais jis skamba dar grėsmingiau: „Ar poezija jau baigia išnykti?“ Šie klausimai užduodami taip dažnai, kad darosi aišku, kaip giliai jie įsišakniję žmonių, nejaučiančių egzistencinės būtinybės skaityti eiles, sąmonėje. Klausimai kelia stiprų nerimą, tačiau atsakymai į juos nėra jau tokie sudėtingi.

Ramūnas Paniulaitis. Koliažas, 46,3 x 34
Ramūnas Paniulaitis. Koliažas, 46,3 x 34

Jausena, kad niekas nebeskaito poe­zijos, iš tikrųjų labai subjektyvi. Ją patvirtina nebent mažėjantys poezijos rinktinių tiražai. Bet juk tai tik vienas ir toli gražu ne vienintelis rodiklis. Tiražas – grynai techninė sąvoka. Negausūs sociologiniai šios srities tyrimai rodo, kad žmonių, skaitančių poeziją, –­ apskritai poe­ziją, nebūtinai šiuolaikinę, – skaičius mūsų šalyje nesikeičia: tai apytikriai 3–4 proc. suaugusių šalies gyventojų. Atlikę paprasčiausius aritmetinius skaičiavimus gauname ne tokį jau menką rezultatą. Vis tiek tai milijonai žmonių.

Dabar, kintant visiems santykiams, kinta ir santykiai tarp skaitytojo, autoriaus, kūrinio. Sąlygos keičiasi, tačiau poezija išlieka, nes atliepia pačią žmogaus prigimtį, žmogiškumo esmę – kaip šokis, muzika. Todėl visus samprotavimus apie gresiančią (ar net įvykusią) poe­zijos mirtį vertinu kaip esminį ir poe­zijos, ir žmogaus prigimties nesupratimą. Sakyti „poe­zija baigėsi“ tas pat, kas sakyti „muzika baigėsi“. Viena baigėsi, kita pasidėjo.

Pasaulis ne šiaip keičiasi, jis keičiasi nepaprastai greitai. Šiandien gyvename kitokiame pasaulyje nei tas, kuris buvo prieš ketverius penkerius metus. Kartu su pasauliu keičiasi ir žmogus: tai, ką jis kalba šiandien, jis kalba jau stovėdamas ant kito pagrindo. Štai ir poezija ieško sau kito pagrindo po kojomis, kad jos ištartis neatrodytų lyg vakar skambėjusių žodžių aidas, neišreiškiantis nieko esminio.

Tam tikrą visiškai naują simptomą sieju ne su menama poezijos baigtimi, o su tuo, kad, pavyzdžiui, poezijos santykis su skaitytoju tampa ne tik jos išorinio egzistavimo problema, bet ir labai svarbia vidinės problematikos dalimi. Eilėraščius, į kuriuos negali atsainiai numoti ranka, dabar rašo šimtai autorių, o skaitytojų skaičius, kaip jau žinome, nekinta. Kitaip tariant, kultūrinė situacija pasikeitė kardinaliai: anksčiau daugelis skaitė nedaugelį, dabar daugelis skaito daugelį. Todėl kiekvienam rašančiajam tenka po labai nedaug skaitytojų.

Mano galva, tai ne katastrofa. Kitaip tariant, gal ir katastrofa, tačiau produktyvi, darbinė. Pasaulį valdo inercija. Žmogus amžiais laikosi įsikibęs dalykų, kuriuos jau turi. O tam, kad ko nors atsisakytų (ir pradėtų mąstyti, kaip įsileisti ką nors nauja), jam reikia stačiai katastrofiškų pokyčių. Kaip tik jie dabar ir vyksta.

Tačiau ką daryti su tuo, kad mūsų dabar taip daug? Kad poetų skaičius užstoja nuo mūsų pačią poeziją? Kaip egzistuoti tokiomis iš esmės naujomis sąlygomis?

Maždaug prieš 20 metų mano bičiulis D. Prigovas visomis progomis kartojo, kad normalus neįmantrus eiliavimas dabar tampa kažkuo panašiu į tautodailę: medžio ar kaulo drožinį, ar pan. Rašantiesiems ši idėja skambėjo lyg įžeidimas. Tačiau giliau pamąsčius, joje galima atrasti ir potekstę, kurios nenumatė Prigovas. Ir ta potekstė neturi nieko bendra su menkinimu. Veikiau atvirkščiai.

D. A. – žmogus su genialumo žyme, todėl, norėdamas įgelti, pasakė šį bei tą nepaprastai tikra. Tebūnie poezija liaudies kūryba, bet ne suvenyrine, o gyvąja, pirmaprade prasme. Įsivaizduokime, kad liaudies amatai gyvena kaip gyvenę savo pirmapradį natūralų gyvenimą ir kad ryšys tarp gamtos, meistro rankos ir meno niekada nebuvo nutrūkęs. Argi tai blogai? O juk kaip tik tai (idealiu atveju) ir vyksta poezijoje.

Rašytojas negali būti sėslus žemdirbys: jis klajoklis ir su savo bandomis bei žmona nuolat kraustosi į naujus atolus, –­ sakė Viktoras Šklovskis, turėdamas galvoje visus rašančiuosius. Didžiausia „formalistų“ klaida ta, kad jie ir poetus laikė rašytojais. Rašytojas – taip, negali, o štai poetas gali. Regis, jis ir yra ne kas kitas, o žemdirbys. O dar tiksliau tariant, jis ir yra tas atolas. Tikros eilės prasikala pro sutryptą sluoksnį, tampa tos vietos balsu –­ „vietinio genijaus“ balsu.

Kad poezijos prigimtis yra gamtiška, atrodo ne man vienam. Galimas dalykas, jai nesvetimi metų laikų ciklo dėsningumai, mirti ir atgimti jai natūraliau, nei nuolat nepertraukiamai egzistuoti. Poezija – Persefonė.

Kartu su negausiu skaitytojų būriu, kuris supranta jų kalbą, na, bent jau yra su ja susipažinęs, jie (poetai) sudaro uždarą itin archajiško tipo kultūrinę grupę. Lieka tik neaišku, ar juos supanti kultūra geba deramai įvertinti ir priimti jų poziciją, kad supurentų dirvą, kurioje jų menas galėtų atlikti savo gyvybinę funkciją, sudarančią jo egzistencijos prasmę. (Johanas Huizinga)

Aš manau, poezija – archajiškiausia iš visų iki mūsų dienų išlikusių žmogaus veiklų. Gal žmogus kuria poeziją, nes nenori (negali?) išsiskirti su pirmine kalba (ir pirminiu kalbos uždaviniu), ir jau per ją – su savo paties pirmapradiškumu, „neperformatuota“ žmogaus prigimtimi. O gal dar daugiau: su ta gamta, kuri neprarado savo „gamtiškumo“ po žmogaus įsikišimo. Eilėraščiai kultūringi, poezija gamtiška. Dėl šio sudėtingo tarpusavio ryšio jie ir egzistuoja.

Situacija, kai autorių skaičius beveik atitinka skaitytojų skaičių, yra naujiena poezijai. Bet gal ši naujiena – tik gerai pamiršta praeitis: atsinaujinusi senovė, archaika?

Metams bėgant aš vis aiškiau įsivaizduoju poeziją ne kaip personalijų sumą, bet kaip vientisą organizmą, turintį savo kvėpavimo sistemą. Arba kaip didžiulį ūkį, kuris, galimas daiktas, gyvuoja dėl aukštesnių siekių, bet egzistuoja (būna) ne tik juose. Kur kiekvienas žmogus yra savo vietoje, jei talentingai ir nesavanaudiškai dirba savo darbą. Kiek­vienas poetas dirba vienas, bet sveikos nuovokos nepraradęs autorius visada orientuojasi į kitus rašančiuosius kaip į savo bendražygius. Eilės, be kita ko, – dar ir dialogas: autorius nuolat palaiko dialogą su kitais autoriais – gyvenusiais anksčiau ir dabar. „Tu pasakei taip, o aš kitaip pasakysiu.“ (O dialogo lygį, iš esmės ir lemia pasirinkti pašnekovai.)

Taip, vertinant skaičiais, dabar mūsų šimtus kartų daugiau. Kam poezijai tiek poetų, aš nežinau. Tačiau kažkam šito reikia.

Gali būti, kad toks laikotarpis prasideda kartu su nauja tikrove, kai reikia į visas puses mėtyti akmenis ir stebėti, kuris iš jų prasikals. Nauja žemė lieka svetima ir nepažinta, kol per ją niekas nenutiesė „giesmių kelių“*.

 

* Aliuzija į Bruce’o Charleso Chatwino veikalą „The Songlines“.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

lenta.ru, 2016-11-17

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai