Marijus Gailius. Svetimi tarp savų

Tos pačios kartos vyrai, realistinės prozos autoriai, abu nesibaidą išrašyti asmeninių patirčių, debiutavę tą patį rudenį, nė vienas negriaunantis literatūros kanono ir nesiūlantis neregėtos meninės inovacijos; kartu be galo skirtingi, lyg gyvūnai iš priešingų ašigalių, svetimi tarp savų – pingvinas Povilas (visli rūšis) ir baltasis lokys Mindaugas (nykstanti rūšis). Ir, žinoma, pirmieji jų tekstai – savaip netikėti ir stebinantys, kaip kūdikio pirmieji bandymai sučiuopti ir išlaikyti pirščiukuose barškutį.

 

 b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-02_nr._3592_sklerius.jpg

Povilas Šklėrius. „Ko negalima sakyti merginai bare“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Valio! Jau turime ir mes savo Karlą Ovę Knausgårdą, biografinės heksologijos „Mano kova“, kurios Lietuvoje dar niekas neskaitė, bet visi apie ją kalba, vietinį adeptą – egodokumentinio romano pionierių. Virtualaus ekshibicionizmo epochoje toks romanas buvo neišvengiamas, kas nors jį turėjo parašyti ir tai padarė Šklėrius.

Reikėtų pamatyti, kaip nepriklausomybės kartos auditorija reaguoja į Šklėriaus viešai atliekamus tekstus iš romano, kaip kikena ir susižvalgo vieni su kitais atpažinę savo tikrovę – pagaliau jų karta turi savęs vertą lietuvių romanistą, nacio­nalinį Bukowskį. Debiutantas žanriškai pataikė į apytuštę nišą, neskaitant jaunųjų, rašančių paskiras ir fragmentuotas išpažintis kultūrinėje spaudoje, ir byloja autentišku savo bendraamžių balsu. Egzistenciškai rezonuoja, kol šie subręs, kol visi pamirš, ko Šklėrius nepasakė merginai bare, ir kol rasis kitas demiurgas, rašantis dar jaunesniems ir atviresniems.

Romano autobiografiškumą liudija išsami veikėjų dosjė išnašose ir paties Šklėriaus viešas prisipažinimas, kad knygoje pateikė savo pastarųjų trejų metų gyvenimą. Nors autorius pabrėžia nuoširdžiai aprašęs nuoširdumo paieškas mūsų vis giliau svetimėjančioje visuomenėje, mes juk nebūtinai turime tikėti jo tvirtinimu aprašius būtent save, tad kūrinyje vaizduojamą veikėją Povilą vien tradicijos dėlei vadinkime pasakotoju.

Kūrinio pasakotojas išgyvena egzistencinę beprasmybę šlaistydamasis po barus ir megzdamas pažintis su merginomis, tada po kitus barus, kur irgi susipažįsta, ir taip ad infinitum, kol sutinka savo svajonių merginą Liuciją ir pamažu pradeda su ja susidraugauti. Toks tipiškas šiuolaikinio, išsilavinusio, madingo jaunuolio paveikslas, kai eidamas koja kojon su laiku ir būdamas socialiai aktyvus, kiekvienas turi penktadienio vakarus patikėti svaigiam siautuliui, antraip laukia akiniuota niūri alternatyva bibliotekoje, kur niekada nesutiksi antrosios pusės. Povilas atitinka statistinį didmiesčio plevėsą, ir nesvarbu, kokiai barų subkultūrai veikėjas priklauso: pankiškiems bixams ar akivarams, hipsteriškiems gringo ar paryžiui, galų gale perono dėvėtų „new age“ – visi jie nuo to paties kurpalio.

Šklėriui pavyksta užčiuopti didžiųjų miestų jaunimo, kuris turi užtektinai pinigų alkoholiui kavinėse ir klubuose, rutinos egzistencines vibracijas. Nors autorius faktiškai aprašinėja savo tikrovę, jo žvilgsnio fokusas prasiskverbia giliau už banalios išorinės tikrovės ir fiksuoja, kas slypi už girtų veidų, įprastinių baro ritualų, maniakiškai nužvelginėjamų porelių, kurios stimuliuoja pasakotojo ilgesį ir artumo troškimą (labai dažnas vojeristinis romano motyvas). Pavyzdžiui, picerijoje (p. 58) nevyksta nieko neįprasto ir išskirtinio, bet pasakotojo žvilgsnio įkyrumas ir pedantiškumas fiksuojant tarytum bereikšmes detales veikia lyg aštrus vilnonis megztinis ant kūno, ir tada jau supranti, kad veikėjui išties egzistencinė šikna: aukštas liesas vaikinas ir stambi mergina. Jie įsitaiso visai šalia manęs, vaikinas užsisako alaus, mergina – aštrią šeimyninę picą. Picą valgo tik mergina, o vaikinas vis ragina... Ir taip ad infinitum.

Dėlionė iš prasmės duženų ir vienišo miestiečio ritualų kartotė sudaro lengvai įtemptą veikėjo kasdienybės audinį, ir ne vien bare, o pirmiausia namuose: Tada grįžtu į kambarį, atsistoju prie spintos, žiūriu į knygas lentynose, bet netikiu, kad jose yra bent menkiausių užuominų, kaip išsigelbėti, tad vėl einu prie lango ir laukiu, paskui guluosi į lovą ir laukiu... Ar parduotuvėje: Eidamas kasos link apžiūriu sumuštinius: yra su vištiena, kalakutiena ir kumpiu. Paimu su kumpiu ir skaitau sudėtį etiketėje. Skaitau, bet nieko nesuprantu. Staiga pamatau apkepėlę, padedu sumuštinį atgal, paimu apkepėlę, dedu prie kasos... Kitame pasaže mėsainio pirkimo funkcija per dialogą su kasininke, užsakymo patikslinimą ir pakartojimą tampa veik mitiniu ritualu tarytum poterių kalbėjimas ir taip ad infinitum.

Pamažu per tokias kasdieniškas ir nereikšmingas detales, savitai pasakotojo sukomponuotas, iškyla absurdiškos egzistencijos didelis apleistas rūmas arba, romano žodžiais, įkrentama į neišsipildymo jausmo smegduobę. Svetimi tarp savų –­ taip autorius apibūdina šioje skaidrioje sueižėjusioje tikrovėje egzistuojančio individo būklę, kurios jau nepataisys nuoširdumas ar atsidavimas, intymumas ar meilė, kurioje lieka tik konstatuoti: Mes nesame įsimylėję, mes vieniši.

Vietomis Šklėrius demonstruoja aukštą rašymo meistrystę, įpindamas gyvos ir lakios sintaksės, tai yra ilgų stilistiškai tvarių sakinių (p. 70, 106, 169), bet ne mažiau privelia pelėsiais ir gleivėm apėjusių moksleiviško rašinio lygio įvaizdžių: itin savitą aurą, gražią šypseną, švelnų moteriškumą, arba: namuose degančios šviesos kuria savitą jaukumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Šklėrius parašė knygą beveik išvengdamas tropų. Netrūksta puikių niuansų ir detalių, kaip epizode, kai pasakotojas laukia prie šviesoforo ir spėlioja, kuris praeivis žengs pirmas užsidegus žaliai šviesai, arba kebabus valgančių jaunųjų rašytojų scena – šitie fragmentai ir patys savaime vaizdingi, bet sykiu suteikia pagreitį vertybiniams ir emociniams veikėjų poslinkiams.

Ir galiausiai knygą sustiprina humoras, kurio akcentu baigiamas ir pats romanas: nors pasakojimo finale neatsargiai nuslystama į sentimentalumą, nusprūdusį skaitymo malonumą iš eketės ištraukia būtent švelnus proziškas pokštas.

Tai ar išdega galiausiai Povilui su Liucija? Na, negi čia dabar atskleisi – verta knygą susirasti ir patiems išsiaiškinti, kaip baigiasi šitie egzistenciniai marazmai. Šklėriaus egodokumentinis romanas iš principo neatitinka aukštosios literatūros reikalavimų ir dėtinas į populiariųjų romanų lentyną. Vis dėlto norėtųsi palinkėti, kad jį Kalėdoms sau dovanų rinktųsi ne tik vaikino nerandančios studentės, bet pastebėtų ir penketukų bei dvyliktukų komisijos – vien kaip tikrai svarbų kultūros reiškinį.

b_200_310_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-02_nr._3592_urbonas.jpg

 

Mindaugas Jonas Urbonas. „Dvasių urna“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Tarsi gėlavandenė latimerija, tokia žuvis iš senų laikų, kuri buvo laikoma išnykusia, bet XX a. ją netikėtai pagavo žvejai ir praminė „gyvąja iškasena“, į lietuvių literatūros prozos padangę atėjo pirmosios knygos konkurso laureatas su iki panagių tradicinės prozos veikalu – nelyg Jono Biliūno reinkarnacija. Turbūt natūralu, kad toks autorius gyvena Klaipėdoje, kur šklėriška barų ir jaunimo kultūra iki šiol neišsivystė, vis išpustoma atšiauraus jūrinio vėjo, užtikrinančio, kad Klaipėda dar tvirtai laikysis miegančiosios gražuolės statuso, užuot ištrūkusi iš žemaitiško kiaukuto ir pasirodžiusi, kokia gali būti koketė.

Knygos anotacijoje užsiminęs, kad atėjo „per permainų plyšį gyventi ir kurti naujoje eroje“, Mindaugas Jonas Urbonas vis dėlto lieka jau pragyventoje eroje, atsigręždamas ne į barą ir šiuolaikybę, o į kapą ir emocinę atmintį – jo knyga ištisai sudaryta iš nekrologinių novelių, kurių veikėjų prototipus sudaro autoriaus artimieji, paprastai jau mirę. Sakytum, neprakalbindamas postmodernios tikrovės ir kultūros autorius remiasi į praeitį ir žadina nunykusius pavidalus, kurie mums suskamba jau skaitytos prozos aidu ne tik iš mokyklinės programos, bet netgi iš pastarųjų metų pirmosios knygos konkurso autorių. Debiutanto antroji istorija „Pamiršti išnykusios jūros krantai“ apie tėčio ilgesį susisieja su panašios nuotaikos Marijaus Gailiaus novele rinkinyje „Šlapias spalis“ (2012), o šiurpią prievartą prieš moterį karo metais vaizduojanti novelė „Kuždesiai anapus fotografijos“ idėjiniu užmoju artima Tomo Vaisetos tekstams iš rinkinio „Paukščių miegas“ (2014). Kiekvienas debiutanto tekstas – kažkur truputį Granauskas, kažkur dalelė Apučio, kažkur jau skaityta.

Jaunasis mūsų raštijos tarnas sunešė savo auką ant lietuvių literatūros kanono. Tai keista, bet labai gerai! Kai visi rašo kuo mandriau ir manieringiau, Urbonas parašė, kaip dar nuo Žemaitės rašoma, – ir papūskit į uodegą. Lyg baltasis lokys ant paskutinės ištirpusio ledyno lyties. Jis ir pripažįsta, kad didžiausią įtaką jo literatūrinėms preferencijoms darė ne koks Vonnegutas ar Houellebecqas, o būtent... mokyklinės programos autoriai („Žinių radijas“, 2016 11 05).

Atmetus kontekstą, dauguma autoriaus tekstų yra patys sau pakankami, nors atkreipus dėmesį į datas matyti, kad autorius įsirašė pamažu, o ankstyvesnieji tekstai ir liko silpnesni. „Siekiant mėnulio“ – autoriaus iš atminties rekonstruotas ir proziškai atkurtas vaizdingas ir jaut­rus pasakojimas apie berniuką Dainių iš asocialios šeimos (ir paties autoriaus vaikystės), kuris apleistas šliejasi prie pasakotojo ir bando su juo kartu sūpynėmis pasiekti mėnulį. Scenoje apie šio vargšo veikėjo gliaudomus tariamus riešutus, kurie iš tiesų tėra spiros, telpa visa Lietuvos gūdžiosios provincijos realybė, kai iki šiol iš namų vaikai išvaromi į šaltį rankioti zuikių šūdų: Dabar jis supranta, kodėl vakar vyrai lenkdami miške stikliuką iš jo juokėsi.

Autorius labai rizikavo proziškai kišdamas rankas prie tabu, iki šiol Lietuvoje nutylėtos sunkios temos – svetimų armijų seksualinės prievartos prieš moteris masto, aukoms likusių dvasinių žaizdų, traumos pasekmių jų šeimos nariams ir vėlesnėms kartoms. Urbonui pavyko subtiliai išlaviruoti ir nesuvulgarinti temos paskirstant įtampą: antai žmogėdroms vokiečiams vis varstant trobos duris, paeiliui karių prievartaujama Domicelė galvoja, kad vėliau reikės taukais sutepti cypiančias duris. „Man redaktorius siūlė: nedėk šitos scenos, čia pretenzinga, tarsi tema vis dar būtų tabu. O kodėl? Kodėl dabar mes turime tai nutylėti? Kažkur perskaičiau, kad frontui traukiantis ir rusams atėjus į vokiečių žemes, vien viename mieste gimė 20 tūkst. vaikų po prievartos. O Lietuvoje? Ar žinome nors vieną tokią istoriją?.. Nebent iš lūpų į lūpas“, – radijui savo motyvaciją atskleidė Urbonas.

Jautrūs ir vaizdingi, prikaišioti skoningų ir išradingų palyginimų (Degtinė butelyje kliuksėdavo lyg angelų juokas) PK laureato tekstai primena, kad, jeigu tik norisi, nešioti galima netgi išaugtinį tėčio švarką, kad literatūra laiduoja individo ir tautinės atminties tęstinumą ir kad gyva gali (ir turi!) būti net tai, kas jau mirę.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai