Tėviškės parapijos atlaidai – Škap­lierna: mišios bažnyčioje, svečiai, saldainiai, alus. Ir vidurvasaris, karštis, minios žmonių miestelyje. Škapliernos – visa savaitė, ir tėvai, norėdami išvengti spūsties, į atlaidus dažnai važiuodavo šeštadienį. Turbūt jau buvau bebaigianti vidurinę. Šeštadienio rytą likom vienkiemyje dviese su tėvu, mama išvažiavo į bažnyčią. Mūsų, pasilikusių, nelaimei (mama kartais nepiktai sakydavo, kad abu su tėvu esam panašūs mėmės), atvažiavo svečių – retai pasirodantys, inteligentiški mamos pusbroliai iš Kauno. Stengėmės, kalbinom, vaišinom, bet aš vis važiuodavau dviračiu į kaimą pasitikti kiekvieno autobuso: pamatysiu mamą, atiduodu jai dviratį, tegu greičiau grįžta namo ir jau pati... O ji parvažiavo visai vakare. Ėmiau priekaištauti, kad taip ilgai užtruko ir svečiai jos nebesulaukė... „Nuėjau į bažnyčią, ten tylu, gražu. Sėdėjau, sėdėjau, galvojau, galvojau.“ Nieko nebeklausiau.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-02_nr._3592_DSCI0602.JPG

*

Man buvo gal treji ar ketveri. Tėtis, grįžęs iš ligoninės, kurį laiką, kaip tada sakydavo, turėjo invalidumą, gulinėjo namie. Su broliu sulipdavom pas jį į lovą ir jis mums skaitė „Alisą stebuk­lų šalyje“. Atmintyje liko tik melsvai žalsvi knygos viršeliai. Vėliau tėtis tapo kolūkio arklininku. Vasarom arklius surišdavo ganykloje už miško, eidavom jų perkelti ir pagirdyti. Jie gėrė iš medinio lovio, pripilto vandens iš grioviu paversto šalia tekančio upelio. Kartais mane užkeldavo ant ramesnio arklio, bet joti dar neleido, tik pasėdėti. Prisimenu padūmavusius vasaros vakarus, keliones iš ganyklos namo per mišką, per karštą dieną įšilusią pamiškės pievą, durpingą ir išdegusią. Viena romantika. Jau suaugusi kartą paklausiau mamos, kodėl tik anais laikais ji virė nepaprastai skanius skrylius ir vištakojų sriubą. Mama atsiduso – labai sunkiai gyvenom: du senukai (pensijos tada buvo beveik niekinės), du maži vaikai, tėtis, nedaug tegalintis dirbti po ligoninės. Tačiau mamos vargo valgiai mano atmintyje pasiliko kaip vaikystės skanėstai. Skrylių daugiau nebebuvo. O jaunučius vištakojų ūglius kasiau ir kasiau iš po paskutinį mamos pavasarį netikėtai užkritusio sniego – viriau ligonei sriubą, naiviai įtikėjusi dygstančių augalų galia.

*

Kartais kas nors atsitinka, ir atrodo – viskas. Gyvenimas sugriuvo. Vieną pavasarį ir man taip pasirodė. Pamiršusi, kad nuo savęs nepabėgsi, išvažiavau į tėviškę. Ten jau gyveno tik dviese: artėjanti į 90-metį mama ir jos šuniukas. Parėjau. Tarsi pietaujam, tarsi šnekamės. Staiga mama nutraukia tą „tarsi“: „Tau labai negera?“ Negera, sakau. „Tai eik, atsigulk.“ Gultis aš nenoriu, einam su šuniuku pasivaikščioti. Prie sodybos dar neištirpusi didelė pusnis, toliau – tik šlapi arimai. Mama, pamačiusi mus purvinus, greit sugrįžusius: „Vyno gersi?“ Gersiu, sakau. Paduoda butelį. Atkemšu, įpilu jai, sau. Mama: „Išgerkim. Gal geriau pasidarys.“ Vienas draugas yra sakęs: tu nori, kad aš kaip šuo iš akių viską suprasčiau. Namie įpratau.

*

Vieną liepą mama virėsi pietums bulvių. Iš daržo atsinešė krapų, supjaustė... Atsipeikėjo ant grindų, prie išversto kibiro vandens, šiaip taip nušliaužė iki telefono. Smegenų išemija, aiškina jos gydytojas. Po dienos ar dviejų ligoninėje mama pareikalauja veidrodžio. Dieve, kaip gali atrodyti veidas žmogaus, kuris griuvo nedideliame, visko pilname kambarėlyje?.. Ilgai juokiasi iš savo mėlynių. Situacija gerėja, pagaliau gydytojas man sako: „Viską surašysiu, vežkit ją pas angiochirurgus į Vilnių.“ Šį bei tą nujaučiu, todėl prašau: „Būkit geras, jūs praneškite mamai apie Vilnių. Jūs jai – autoritetas.“ Geranoriškas gydytojas nemato problemos: pranešti, tai pranešti. Lieku laukti ligoninės koridoriuje. Iš mamos palatos jis grįžo po kelių minučių šiek tiek sutrikęs: „Pasakė: jei norit mane numarinti, numarinkit čia.“

*

Jauniausią tėvo brolį pažinojau menkai. Iš vaikystės prisimenu aukštą ir gražų (taip man tada atrodė), trumpam atvažiuojantį į svečius. Bėgo ne metai – dešimtmečiai, jo gyvenimas pamažu žlugo: alkoholis, prarasta šeima, prarastas butas, griūvanti sveikata. Gal artimesniems jis ir yra iškrėtęs didelių kiaulysčių, man – ne. Atsitiktinai susitikdavom Vilniaus gatvėse, niekuo negalėjau padėti iš esmės, prašyti jis irgi nelabai ko prašė: kartais bilieto troleibusui, kad nuo „Carito“ valgyklos iki kokios laikinos lovos nereikėtų eiti pėsčiam, retai – kelių litų. Būdavo ir taip, kad vaikiškai išpila datas: „Tavo mama buvo gimusi....., mirė..., tėvas buvo gimęs..., mirė...“ Gal tos datos turėjo įrodyti, kad jis – ne visai dugne, kad bent jau yra turėjęs artimų žmonių, kuriuos prisimena? Kartą apsidžiaugiau nepamatyta: ėjo stipriai pamušta akim su įtartinu draugu. Juodžiausia – važiuoti į morgą, atpažinti, sutvarkyti visa kita, vis padrąsinat save: jei nepadarysiu, miręs tėvas man ims vaidentis, jis juk tvirtai žinojo, kaip dera ir kaip nedera elgtis. Praėjo pora metų ir šį ilgą, į žiemą krypstantį rudenį gatvėje, parduotuvėje vis krūpčioju: „Romas? Betgi jo seniai nebėra...“ Pagaliau supratau: matau pakumpusią pralaimėjusio gyvenimą žmogaus figūrą. Jis gali tą kartą būti blaivus, švariai apsirengęs – laikysena išduoda.

*

Mama liko viena, būdama 81-erių. Pačią pirmąją našlystės naktį ji pasakė, kad iš gimtojo vienkiemio niekur nevažiuos. Ten ir gyveno visus 14 dar jai skirtų metų. Atnešti iš šulinio vandens, iš daržinės malkų, šiaip šį bei tą padėti ateidavo jauna moteris iš kaimo. Vieną rudens vakarą jau povėliai mama skambina, pasakoja, kad per prieblandą pas ją beldėsi kažkoks vyras. Ji, prasidariusi šalia savo lovos, bet kiek toliau nuo durų esantį langą, bandžiusi klausti, ko jis norįs, bet tas tik reikalavęs įleisti. Nieko nesimatę: tamsi figūra prie durų ir balsas. Mama paskambino savo pagalbininkei, toji su vyru sėdo į traktorių, atvažiavo. Pasišviesdami prožektoriumi ieškojo visur, nieko nerado. Paslaptingasis vyras dingo kaip į vandenį. Kitą dieną užėjo žmonės iš tolimesnio kaimo klausinėdami, ar kas nematė tokio senuko. Alzheimeris jam, kartais išeinąs... Taip mama sužinojo vakarykščio svečio vardą, pavardę, prisiminė jaunystėje jį pažinojusi. Giminaičiai ieškojo visur. Ir vandenyje: išgraibė mūsų prūdą. Surado tik po kelių mėnesių miške negyvą, įsipainiojusį į ten pamestą didžiulį spygliuotų vielų ritinį. Mamai tai buvo baisi tragedija: „Ir kaip aš jo nepažinau patamsy, kodėl neįsileidau? Būtų permiegojęs, gal iki šiol tebegyvenęs.“ Prisiminusi vis kartodavo ir kartodavo tą patį. Ir kiekvieną kartą, užprašydama mišias už mirusius artimuosius, pridėdavo ir jo vardą: Kazimieras. Turbūt sau ji taip ir neatleido.

*

Mamai jau per 90, blogai jaučiasi, parlėkiau į vienkiemį. Buvau kieme, kai atvažiavo policija. Naujas apylinkės įgaliotinis ir jauna mergaitė, gal kokia socialinė darbuotoja. Ar aš čia gyvenu? Ne, negyvenu. Senutė mama gyvena. Nesuprantu, kodėl tuoj pat jie manęs paklausia, ar nereikia pagalbos, patalpinant mamą į senelių namus. „Jūs ką?!. Išprotėjot?!“ – mano reakcija nuoširdi, bet, kalbant su policija, ko gero, pernelyg tiesmukiška. Palydžiu svečius į gryčią. Mama apsirengusi guli lovoje ant šono. Jai labai svaigsta galva, net pamačiusi svečius nebando atsisėsti, šnekasi su jais gulėdama. Svečiai siūlo nelabai aišku kokią pagalbą, samprotauja, kad gyvenimas vienkiemyje turėtų būti saugesnis. Patylim, pamąstom. Mama: „Tai gal jūs man brauningą duosit?“ Keistokų įspūdžių iš vienkiemio turėjo išsivežti atvažiavusieji.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-02_nr._3592_sodyba_is_vakaru2.JPG

*

Prieš kelerius metus, kapsint pas­kutinėms mamos dienoms, ką mano protas tada atsisakė suvokti, buvau pradėjusi rašyti dienoraštį. Kad neišprotėčiau. Taigi IŠ SENO KOMPIUTERIO ATMINTUKO:

Pasirodo, žmogus negali labai ilgai gyventi vienkiemyje visai vienas, tik su sunkiu ligoniu ir šuniu. Atsiranda toks fatalus nuovargis, susierzinimas. Pradėjau dažnai šūkauti. Mama sako: „Ko tu ant manęs šauki?“ Bet aš šaukiu ne ant jos, šaukiu iš pertemptų nervų, nuovargio, nevilties, savo įkalinimo ar įsikalinimo jausmo. Ir tas šauksmas kitoks, paviršinis. Vakar apie penktą mama užmigo. Ant nugaros, pražiota burna. Labai senas, sudžiūvęs, be dantų žmogus tokioj pozoj nejučia pavirsta savotiška memento mori kauke. Šešta, septinta, aštunta, niekas nesikeičia, reikia žadinti, kad išgertų vakarinius vaistus. Negaliu prižadinti. Ir neužsičiaupia. Purtau kaip lėlę, klykiu. Nieko. Sureagavo tik tada, kai atsargiai įlašinau į burną kelis lašus brendžio, paklausė, ko šūkauju. Vėl išsižiojusi užsimerkė. Prižadinau, pasakiau: pasirodė, kad miršta. „Nemirštu.“ Vėl užsimerkė. Vėl purtau. Galų gale išgirstu iškilmingą: „Viskas Dievo valioj.“ Vėl nugrimzta į miegą. Miegojo iki ryto.

*

Pirmosios Kūčios vienkiemyje be mamos buvo kiek elegiškos, bet neliūdnos. Tai kas, kad tik dviese su šuniuku. Užsikuriam ugnį, susitvarkom: šiluma, amžinas namų kvapas – jauku. Pavakarieniavom, pasidalindami tuo, ką galima dalintis, ant stalo palikau duonos, medaus, obuolių. Šuo snaudė, aš skaičiau, bet buvo gera vis prisiminti seną tikėjimą, kad Kūčių naktį mirusių sielos aplanko savo namus. Staiga pagalvoju: o jei naktį ateis ir senelis, ir tėvas, ir dėdė, gal ir pusbrolis, su mumis leidęs visas vasaras... Nė vienas iš jų pernelyg nepadaugindavo, bet ir šventas nė vienas nebuvo. O aš jiems – tik medaus ir obuolių.... Mama sakydavo, kad Kūčių vakarą gerti negalima. Aš ir negeriu. Susirandu mažytį stikliuką, įpilu „Trejų devynerių“. Rytą prie pat gryčios radau nulaužtą liepos šaką, turbūt naktį siautė vėjas. Bet mintyse tęsiau vakaro žaidimą: buvo atėję, vaišinosi ir linksmi išėjo, tik tėvas perspėjo: „Nebūkit pasiutę, neišdaužykit jai langų.“ Tai nulaužta šaka jie ir nebesišvaistė, numetė...

*

Sapnuoju: praneša, kad mirė mama. Skausmo ir siaubo (kaip reikės pamatyti mamą karste) apimta, važiuoju namo. Pareinu. Grabas kažkodėl pastatytas ne kambaryje, o po mūsų didžiuliais šimtamečiais gluosniais. Toks kinematografiškas vaizdas: viskas aplinkui keistai padūmavę. Bijodama pamažu prisiartinu – grabe tik nedidelis kuokštas nurudusių, ilgų vėlyvo rudens žolių. Šiandien supratau, kodėl visa tai. Kaip turbūt kiekvieną, mane nuo pat vaikystės kartais apimdavo baimė, kad mama numirs. O realybė buvo kaip realybė. Daugiau nei pusmetį mačiau, kaip mama gęsta, paskui jau su vis didėjančiu pagreičiu, savaitę sėdėjau ligoninėje prie jos, merdinčios. Kai parvežė ir atidarė karstą, atrodo, iš nuovargio jau nei skausmo, nei siaubo nebejaučiau, bet iki šiol prisimenu, kad, kol tą karstą vėl uždarė, bene vienintelė mintis buvo: bet čia ne mama... mama kažkur dingo, ištekėjo kaip vanduo pro pirštus. Sapnas sujungė mano senas baimes, laidotuvių realybę ir šiandieninį ilgesį. Jis tarsi sakė: viskas ir visi žemėje turi pabaigą. Ir mamos, kaip tų rudens žolių, žemiškasis pavidalas buvo jau išsibaigęs.