Lapkričio 24–25 d. Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje vyko septintieji trumposios prozos skaitymai „Imbiero vakarai“, skirti artėjančiam Jurgio Kunčino 70-mečiui. Jurgio Kunčino premija už apsakymą „Tirštėjanti raudona“ atiteko Tomui Vaisetai, salono „Balta varna“ premija skirta Danutei Kalinauskaitei, Publikos premija įvertintas Rolandas Rastauskas , „Naktinių skaitymų“ prizą laimėjo ukrainietė Kateryna Kalytko.


Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rūko nebebuvo. Kai Leonas atstūmė sunkias duris ir išėjo į lauką, suprato visą dieną nepažvelgęs pro langą: šalto ryto ūkanos buvo išsisklaidžiusios ir blėstanti diena tebenešė švelnią šilumą. Jis prisiminė, kaip, įžengusį į kabinetą, jį užklupo kandantis šaltis, rugsėjo pabaigoje patalpų dar niekas nešildė, bet per visą dieną taip supluko, kad marškiniai prilipo prie kūno ir tapo popieriniai. Vakaro spinduliai išblukino miesto spalvas, todėl priešais išėjimą plytinčios aikštės smėlis atrodė vos rausvas, beveik bespalvis. Jis ne kartą galvojo, kad ta aikštė jam primena išsižiojusią burną, kurios viduryje styro suanglėjęs liežuvis. Dabar ta burna buvo išdžiūvusi, surambėjusi. Leonas lengva ristele perbėgo gatvę, nužingsniavo prie aikštės pakraščio ir klestelėjo ant suoliuko. Iš palto kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir pakilnojo delne lyg jį svertų.

Rūkydamas girdėjo, kaip aplink aikštę apsodintų medžių viršūnėse karksi varnos. Niekas niekada jam taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl paukščiai iš visų miesto erdvių išsirinkę šią vietą. Kiek jis čia dirba, jų kolonija visada tarsi ore sklendintis skruzdėlynas bruzdėdavo tarp šakų. O kai darbe užsibūdavo ir išeidavo vėlyvomis valandomis, pamatydavo, kaip paukščių pulkas pakyla nuo šakų ir ima plaikstytis danguje it dirigento ranka. Leonas neiškvėpdamas įtraukė tris dūmus ir trumpam užgniaužė kvapą. Kol grįš namo, turi iš galvos išmiežti visą šlamštą, kurio susikaupė per dieną. Tokios namų taisyk­lės. Byla sunkiai judėjo į priekį. Nesuėjo pernelyg daug galų, nors praėjo jau keturi mėnesiai. Per daug painiavos, per daug nežinomųjų. O pagrindinis bylos herojus nesuvokiamu būdu dingo kaip į vandenį, ir niekaip nepavyksta jo rasti. Kartais viskas atrodo tiesiog beviltiška. Jam tai patinka: jau seniai bylos narp­liojimas neteikė tokio malonumo.

Paskutinis cigaretės dūmas pasitaikė labai kartus. Jis pasilenkė ir iš burnos ištįso seilės gija. Stebėdamas, kaip ant šaligatvio plytelės renkasi balutė, nepajuto prie jo pritipenusio trumpaplaukio šuvos, šis ėmė uostinėti kelnių klešnę, paskui ūmai pasisuko, bedė snukį į seiles ir iškišęs rožinį liežuvį jas išlaižė. Leonas pakėlė galvą ir apsidairė ieškodamas šuns šeimininko. Tačiau nė vienas praeivis neatrodė kaip išėjęs pasivaikščioti su augintiniu. Jis panoro paglostyti gyvūną, greičiausiai benamį, o gal pasimetusį, nes atrodė švarus ir prižiūrėtas, bet susilaikė pagalvojęs, kad jo prielankumą pajutęs šuva gali prisišlieti ir sekti įkandin. Todėl treptelėjo koja jį pabaidydamas ir pakilo eiti.

Tačiau vėl stabtelėjo. Jam pasidarė smalsu, kur tas šuva nubidzeno. Pasisuko dešinėn ir pamatė, kaip šis džiaugsmingai lekuodamas pjauna per aikštės centrą. Gerai įsižiūrėjęs pastebėjo, kad kitoje aikštės pusėje pritūpusi moteris išskėčia rankas ir pasitinka į ją strimgalviais lekiantį trumpaplaukį šunį. Leoną nusmelkė nerimas, o gal tolima atradimo nuojauta, kad tirdamas bylą jis kažkur padarė pernelyg ankstyvas išvadas. Jei šuva švarus ir prižiūrėtas, šeimininkas turi būti. Jeigu jo savo akiratyje nematai, tai nereiškia, kad jo nėra. Jis toliau spitrijo į moterį. Ji pagriebė nuo žemės pagalį ir iškėlusi į viršų ėmė šokdinti augintinį. Moteriai už nugaros rikiavosi medžių eilė, o virš jų raudonavo neseniai perdažyto Operos ir baleto teat­ro sandėlio čerpinis stogas. Tačiau ir jis buvo pablukęs, ir Leonui dingtelėjo, kad rūkas neišsisklaidė, o tik nugulė ant pastatų ir kitų paviršių.

Reikėjo skubėti namo. Žmona žinojo, kad jeigu jis nepaskambina ir neperspėja grįšiąs vėliau, po penkiolikos minučių bus namuose. Kai pavėluoja bent penkias minutes, ji nepiktai papriekaištauja: „Vėl rūkei po darbo.“ Dar viena nerašyta taisyklė – nerūkyti po darbo. Ji vieną kartą taip ir pasakė: „Rūkymas yra tavo darbo dalis. Bet nerūkyk bent po darbo.“ Leonas neprieštaravo tokioms taisyklėms. Jam patinka taisyk­lės. Žmona buvo racionalesnė už jį. Ir skrupulingesnė – pastebėdavo kiekvieną detalę. Puikiai tirtų bylas. O, jei galėtų papasakoti jai apie savo bylą. Tačiau negali.

Prie sankryžos jį sustabdė pro apmūsijusį šviesoforo stiklą plieskianti raudona šviesa. Aplinkui rinkosi praeiviai. Valanda po darbo yra vienintelis laikas, kai šią centrinę miesto dalį užpildo žmonės. Paskui jie greitai išsisklaido ir vieta apmiršta. Net rytais, kai tas pats žmonių srautas turėtų plaukti į darbą, nebūna tokio judėjimo, tarsi jie visi į darbovietes rinktųsi miesto kanalizacijos takais. Kažkur po tuos požemius klaidžioja ir jo bylos herojus. Kada jis pagrindinį įtariamąjį praminė herojumi? Ir kodėl vadina jį herojumi? Leonas perėjo gatvę ir pradėjo kilti į kalną. Šioje gatvės pusėje visą šlaitą buvo nukloję nuo medžių krentantys lapai, atrodę kaip įraudusios žerplėjančios laužo žarijos. Niekas tų lapų nerinkdavo ir – jis gerai žinojo – netrukus pasklis puvėsio kvapas, išsilaikysiąs iki pirmojo sniego.

Kai sulaikė įtariamuosius, šie pasirodė tokie beveidžiai ir neįdomūs, kad Leonas negalėjo nuslėpti apmaudo. Jų surinko šešis – keturis vyrus ir dvi moteris – visi baikštūs, nuvargę, susigūžę, lyg būtų ištraukti iš skęstančio laivo. Iš pradžių jis net sunkiai galėjo juos atskirti, ilgai žiūrėdavo į bylose įsegtas portretines nuotraukas mėgindamas išryškinti individualius bruožus. Ar ne tuomet nusprendė, kad šitie žmonės galėjo imtis tokio sunkaus nusikaltimo tik dėl to, kad turėjo juos užbūrusį lyderį? Kad susidūrė su neeiline asmenybe, paskui kurį kaip avys nukurnėjo anie nelaimėliai? Reikia herojaus, kad suprastum jų poelgį. Leonas taip užsigalvojo, kad nepajuto įkopęs į kalną ir visai neuždusęs. Pro šalį stenėdamas šliaužė troleibusas. Jo apačia buvo aptaškyta purvu ir švietė tarytum ką tik nulakuotas raudonmedis.

Jis prisiminė, kaip jie atsikraustė į šį butą, dar visai jauni, neseniai susituokę. Žmona negalėjo patikėti jų laime: kiti metų metus laukdavo, kol jiems paskirdavo, kur gyventi, o jie, vos baigę mokslus ir pradėję savarankišką gyvenimą, atsikraustė į trijų kambarių butą pačiame miesto centre, nuo prestižiškiausio gyvenamojo rajono juos skyrė viena gatvė. Leonas ėjo iš proto dėl savo žmonos, tos it karminas liepsnojančių plaukų gražuolės. Matydamas ją laimingą, jis neištverdavo nebučiavęs jos strazdanų, nusėjusių veidą, kaklą, pečius, krūtinę, rankas. Jų namas prisitraukęs prie pat gatvės, tačiau anuomet automobilį turėjo tik vienas kitas, o troleibusų laidai dar nebuvo nutiesti, todėl jie negalėjo žinoti, kad po poros dešimt­mečių dėl triukšmo, ypač dejuojančių troleibusų, nebegalės miegoti prie praviro lango, kurio stiklas visada aptrauktas tiršta dulkių plėvele. Bet jei ir būtų žinoję, vargu, ar jiems būtų rūpėję.

Ramūnas Paniulaitis. Koliažas, 42,1 x 29,9
Ramūnas Paniulaitis. Koliažas, 42,1 x 29,9

Priėjęs prie savo namų, Leonas vėl užsimanė rūkyti. Taip visada: užlipus į kalną, padažnėja kvėpavimas ir smarkiau plaka širdis, lyg į plaučius būtų pritekėję per daug gyvybės, todėl kyla noras ją numalšinti cigaretės dūmais. Per didelis noras gyventi toks pat pavojingas, kaip ir noras numirti, – darbe Leonas tai nuolat kartoja. Ir bendradarbiams, ir įtariamiesiems. Jis įbruko ranką į kairę palto kišenę ir paglamžė cigarečių pakelį. Pirmais metais iš darbo visada grįždavo su išnaktomis. Prilipusius prie kūno marškinius turėdavo nusiplėšti kone skiautėmis kaip sudžiūvusius dažus. Žmona visuomet laukdavo, bet susierzinimo nerodydavo, o rytą prabusdavo kartu su juo ir, kol jis tūnodavo vonios kambaryje, paruošdavo pusryčius. Niekada nesiskųsdavo, kad yra pavargusi. O vieną kartą, meiliai glostydama jo apžėlusį sprandą, tarė: „Šiuose namuose būsime laimingi, jei laikysimės taisyklių.“ Leonui toptelėjo, kad ji veikiausiai ir sau buvo nusistačiusi tokių taisyklių, apie kurias iki šiol jam neprasitarė. Jie iš tiesų yra laimingi.

Jis ištraukė ranką iš kišenės ir įsmuko namo vidun. Leonas žinojo, ką daryti su žmonėmis, kurie per daug norėjo gyventi arba numirti, bet neišmanė, ko griebtis su šitais šešiais, kurių nė vienas nenorėjo nei gyventi, nei mirti. Jis nebuvo tikras, ar jie apskritai turėjo norų. Gal jų vadeiva pasakydavo, ko jiems norėti. Leonas užlipo įdubusiais betoniniais laiptais iki trečio aukšto ir sustojo prie medinių buto durų. Nuo pirmos atsikraustymo dienos jis su žmona ginčijasi dėl jų spalvos: ji sako, kad durys rudos, jis – kad tamsiai raudonos. Tarsi būtų skirtumas. Bet nė vienas nenusileidžia. Jis išsiėmė raktą ir įkišo į spyną, bet nepasuko. Nerimas ar atradimo nuojauta sugrįžo stipresne banga: ar gali būti, kad vadeivos jie neranda, nes ne to ieško? Leonas šimtus kartų spoksojo į ieškomo herojaus nuotrauką, bet iš patirties žinojo, kad nuotrauka gali labiau suklaidinti nei padėti, kartais jam rodydavosi, kad iki fotografijos išradimo dirbusiems sekliams sekėsi greičiau surasti ieškomus žmones, nes neturėjo jų nuotraukų. Ar gali būti, kad jie turėtų ieškoti ne išskirtinio herojaus, o septinto beveidžio personažo? Ar galėtų būti, kad šeimininko apskritai nėra?

Pasigirdo iš kitos pusės rakinamos spynos traškėjimas. Matyt, žmona išgirdo, kaip jis įkišo raktą į spyną. Kad ji galėtų atrakinti, jis ištraukė raktą ir durys atsivėrė. Leonas įėjo vidun ir žmona pabučiavo jį į skruostą. Turėjo užuosti cigarečių smarvę, bet nieko nepasakė. Jis nusivilko paltą ir pakabino. Tuomet pastebėjo, kad grįžo be švarko, kurį buvo nusimetęs darbe.

– Nusirenk ir marškinius, – rūpestingai tarstelėjo žmona, – rankogaliai vėl kruvini.