Autsaiderio portretas, arba Stasys Banifacius-Ieva

Stasys Banifacius-Ieva – žmogus-reiškinys, kurį dažniausiai galima išvysti ŠMC renginiuose ar per kitų galerijų parodų atidarymus. Neretai jis pasirodo nekviestas ir nelauktas, nešinas kokiu keistu objektu arba pats transformuojasi į meno objektą. Savotiškas Prometėjas, be baimės žengiantis ir žiūrovo, ir vertintojo link. Kiekvienas jo pasirodymas svetimose parodose su savo meno kūriniu – tai iššūkis pernelyg didelio rimtumo sukaustytiems meno kūrimo, pristatymo, vartojimo ir vertinimo ritualams. Taip jis mėgina oficialų meno lauką su nusistovėjusiomis ir nerašytomis taisyklėmis paversti žaidimu. Stasio žaidime svarbūs visi žaidėjai: ne tik meno kūrėjai, žinovai, ekspertai, menininko draugai ir nekentėjai, bet ir žiūrovai (ypač ta nykstanti atsitiktinių užklydėlių rūšis). Žiūrovas bene svarbiausias, nes turi galią vertinti ir teisę klausti. Tik dažniausiai žiūrovai tuo nepasinaudoja. Nežinia, kas jiems trukdo. Abejingumas, baimė ar puikiai įsisavinta dresūra, jog meną dera vertinti tik be galo rimtai.

b_600_337_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-09_nr._3593_stasys_DSC02529.jpg

Greičiausiai didžiumai rimtų menininkų, kuratorių ir meno žinovų norėtųsi S. Banifaciui-Ievai prilipinti parazito etiketę. Jis moka ne tik erzinti meno elitą, bet ir žaisti rimtus bei pavojingus žaidimus, mesdamas iššūkį visuomenei arba kviesdamas ją diskutuoti. Tai puikiai iliustruoja keletas viešų Stasio akcijų. Viena jų – Aušros vartų koplyčios Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimas. Tuomet menininkas Vilniuje, Gedimino prospekte, pastatė išdidintą Aušros vartų Marijos paveikslo kopiją su išpjautomis veido ir rankų ert­mėmis –­ jei koks drąsuolis nepabūgtų įlįsti į Marijos kailį ir apsireikšti. Ir tokių atsirado. Šis mėginimas priartinti Dievą prie žmogaus baigėsi skandalu. Mariją teko supakuoti ir paslėpti. Kaip viduramžiais, Dievo tarnai piktinosi, o renginį kuravusi galerija nuolankiai nuleido galvą ir diskutuoti nesiryžo. Tiems, kurie Stasiui norėtų prikabinti amoralaus tipelio etiketę, vertėtų pasidomėti jo žygiu per Lietuvą, nešant Dovydo žvaigždę. Tuomet menininkui kilo klausimas, ar tikrai eiliniai lietuviai yra antisemitai; jis nepabūgo atsakymų ieškoti provincijoje, nes panoro juos išgirsti iš pirmų lūpų.

Kai pasaulyje įvertinimo sulaukia tokie nepatogūs menininkai kaip jau iširusi grupė „Voina“, Piotras Pavlenskis, Banksy, nesuprantu, kodėl mūsų kritikai ir meno vertintojai, panosyje turėdami tokį reiškinį kaip S. Banifacius-Ieva, tyli. O juk jis – vienas drąsiausių ir savičiausių tarpdisciplininių menininkų, ne tik nebijančių užduoti nepatogius klausimus, bet ir pasiruošusių į tokius atsakyti.

Stasys Banifacius-Ieva. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Stasys Banifacius-Ieva. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Ar tu laikai save menininku?

Geras klausimas. Priversk kitus galvoti taip, kaip galvoji tu. Jeigu aš savęs nelaikysiu menininku, tai kaip kiti mane juo laikys? Kai prieini tam tikrą ribą, suvoki, jog pasaulis – labai ribotas. Tuomet supranti, kad kiti negali tavęs vertinti. Dauguma. Dėl daugelio priežasčių. Na, negali vertinti. O jeigu negali vertinti, kaip tu gali palikti tą vietą tuščią. Laukti kitų žmonių įvertinimo arba kažkokio diplomo, įrodančio, kad esi menininkas, – tai yra absoliutus marazmas.

Nes arba esi menininkas, arba ne.

Ne visai taip. Jeigu kažką darai ir matai, kad kartais padarai geriau ir įdomiau už kitus, save laikančius menininkais, tada tu esi dar didesnis menininkas už anuos.

Genijus?

Daug mistifikacijos su tais genijais. Žodis „genijus“ – manipuliacija. Labai gerai, jei turi to žmogaus darbų, o jis miręs, ir tu gali sakyti – genijus. Ir jei visi pripažins jį genijumi, tai tu uždirbsi daug pinigų. Geriausia, jeigu galėtum į laiko mašiną susodinti visus visų laikų menininkus. Jie kartu susėstų prie vieno stalo kokiam „Lit­expo“ ar Sporto rūmuose. Galima būtų internetu visam pasauliui transliuoti, kaip bendrauja menininkai. Ir nesusišneka.

Tokia paskutinė vakarienė... Prieš pasipjaunant?

Nepasipjaunant. Tarkim, vakarienė, ir viskas. Visi žmonės vėl viską užmiršta. Vėl viskas grįžta į tas pačias vėžes. Pamatai, supranti, pamiršti ir vėl nieko nebežinai. Žinom, kad iš tikrųjų apie praeitį nieko nežinom. Pavyzdžiui, gali būti, kad renesansiniai paveikslai buvo paišyti per lęšį, kaip nuotraukos. Dailininkas tamsiam kambary, o objekto vaizdas, pasitelkus šviesą ir lęšį, suprojektuojamas ant popieriaus. Dailininkas jį nupaišo, paskui nudažo. Tai yra darbas. Darbas, kuriam reikia įgūdžių. O kaip tie, kurie, kaip fluxusai, lyg ir nieko nedarė? O tie, kurie krušosi ir trynė tuos dažus savo indeliuose? O kur dar tie, nueinantys į parduotuvę, nusiperkantys dažų ir teptukų, grįžtantys namo, nudažantys ir sakantys, kad afigienai. Visi labai skirtingi. Todėl reikia laiko perspektyvos, reikia lyginti.

Kaip tu manai, ar menininkas turi kokią nors misiją?

Susigalvoti kokį nors šūdą ir tada būti nelaimingam, pykti ant kitų, kad tavęs nesupranta... Bet šiaip, manau, tie žmonės, kurie neturi pasirinkimo, dažniausiai padaro šį tą įdomaus. Jie tokie yra. Jie it sužaloti. Gali nieko jiems neleisti, vis tiek nepasikeis. Gali juos išvežti į gulagą penkeriems metams priverstinių darbų, liepti kirsti medžius, jie nepasikeis. Tai eina iš gamtos.

Tai tu pritari tam giliai įsišaknijusiam mitui, kad menininku gali būti tik nelaimingas žmogus?

Ne, ne, ne... Čia irgi fignia. Tie menininkai, kurie kažko ieško ir sugeba tai rasti, dažnai paties gyvenimo suformuoti kažkokie kitokie. Nežinau, kas juos veikia. Šeima, genai, gyvenimo patirtis? Jie automatiškai yra visuomenės autsaideriai. Visuomenės, kurioje normalu juoktis iš nevykėlių, ypač kai šie gauna į kaulus,

bet nieko nėra baisiau, jei pats būsi pavadintas nevykėliu. Autsaideris negali būti laimingas žmogus.

Mes negalim gyventi be žmonių. Bet reikalauti iš visuomenės, kad suprastų tą žmogų, kuris yra kitoks, – nesąmonė. Šiandienos visuomenėje viskas vyksta greitai, niekas neturi laiko. Kaip skruzdėlyne. Kažkas neša pagalėlius ir neš. Menininkas, jei jis nefeikinis, o yra toks, koks yra, bus nelaimingas. Jo pozicija visuomenėje nepalanki: nepritampa prie tų, kurie valdo, nepritampa prie tų, kurie klauso, nes visiems kliūva, visada jis daro kažką ne taip. Šviesos neišjungia, normaliai nepavalgo, valgo per daug, miega per daug, nieko nedaro arba daro nesuprasi ką... Jeigu žmogus tiesiog augina bulves, viskas dėl jo aišku. Bulves pasodinai, iškasei. Visi patenkinti. Jeigu tu nežinia ką darai ir dar pinigų už tai negauni? Tai kas per gyvenimas? Taip tu automatiškai tampi autsaideriu. O autsaideriui likti sveiko proto ir būti laimingam yra supersudėtinga.

Kodėl tu tai darai? Kodėl į kitų žmonių parodų atidarymus neši ir rodai savo kūrinius?

Iš nevilties turbūt. Nes tu niekam absoliučiai neįdomus. Niekas niekam neįdomu. Aš nesuprantu, kodėl kiti to nedaro? Visi tik nori būti įžymūs. Gauti pinigėlių parodėlei. Išspausdinti plakatėlį. Šūdą mala. Realiai žmonės niekam neturi laiko. Jei ateina į parodas kartą per pusę metų, tai nepasirodyti ten su savo darbais būtų kvaila. Tai vienintelis būdas be interneto viešai pasirodyti.

Ar prisimeni pirmąjį savo išėjimą į viešumą?

Prisimenu. Tai buvo ne paroda, o madų šou.

„Mados infekcija“?

Taip. Aš padariau tokį labai durną darbą. Žaislinius traktorius primontavau prie šalmo, užsidėjau jį ir atėjau. Savotiškas darbas. Vieną dieną neatsibudau ir nenusprendžiau, kad nuo šiol kursiu visokias nesąmones, nėjau su sąrašu į parduotuvę pirkti visko, ko reikia, kad staiga pradėčiau kurti... Aš nuo 13–14 metų dirbdavau studijoje pas dėdę dailininką. Padėdavau daryti visokias nesąmones, ardydavau, perdarydavau motociklus. Visą gyvenimą perdarinėjau daiktus. Tik dažniausiai jų pabaigti neišeidavo, nes tai pasirodydavo kolosalūs darbai. Kai man buvo 15–16 metų, dvejus metus praleidau troleibusų parke. Žmonės iš troleibusų parko manė, kad aš ten dirbu. Mane visi pažinojo, nes ateidavau su savo geležais ir naudojausi visomis staklėmis. Tekint nemokėjau, bet kirpti, lankstyti galėjau. Ateidavau pas suvirintojus su buteliu ar pinigais ir dirbdavau. Darydavau savo motociklui baką, sparnus. Juokas ima. Įsivaizduoji, troleibusų parke žmonės tokie: juodais kombinezonais, pagyvenę, virina, kala, apkurtę, be ausinių, be apsauginių akinių. Viskas dzin. Aš stoviu prie tekintojo, kuris tekina kokį šūdą pagal mano brėžinį. Darymas man – savęs ieškojimo forma, bandymas suprasti, ką noriu veikti gyvenime.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-09_nr._3593_stasys_10272658_1502128430006171_5347984751723741181_o.jpg

Kada ir kodėl užgimė tas sąmoningas noras pasirodyti?

Aš tau pasakysiu kodėl. Tiek matydavau aplinkui mėšlo ir pasipūtimo. Daug kas įsivaizduoja, kad yra faini ir protingi. O tokie nėra. Mane taip nervas paėmė. Pagalvojau, eikit jūs šikti. Šiaip Lietuvoje dėl kūrybos ir dizaino yra prastai. Ir ne tik Lietuvoje. Vilnius yra kaimas. Atsilikusi provincija, kopijuojanti Vakarus, nes nedaug turi autentiškų ir originalių dalykų. O kai kuriems tie originalūs dalykai yra per prasti. Kai supratau, kad galiu padaryti geriau už tuos fainuolius, nutariau tai parodyti kitiems. Tai kaip pašaipa, kaip juokas, humoro forma. Nereikia to vertinti rimtai. Kas tas rimtas darbas? Bet jeigu į madų šou suvažiuoja krūva nevykėlių iš viso pasaulio ir rodo kažkokį mėšlą – tai kritikos reikia. Žmonės nebūtinai turi sėdėti ir į tai žiūrėti. Bet visi kažkodėl žiūri ir visada visiems viskas labai faina.

Pasigendi kritinio mąstymo, kritinio vertinimo?

Taip, atvirumo ir tam tikra prasme žmogiškumo. Jeigu visi viską toleruoja, tai ko eina į tuos rinkimus, nors išsirenka tuos pačius žmones. Kam iš viso tada tie rinkimai? Kodėl tai vadinama demokratija? Tai nėra demokratija, tai fikcija... Taip negalima gyventi. Pavyzdžiui, jei yra privatus meno centras ir jis eksponuoja marazmą. Tu gali piktintis to centro veikla ir išreikšti savo nuomonę, bet jis ir toliau gali rodyti tą marazmą, nes daro tai už savo pinigus. O jeigu tą patį daro kokia valstybinė institucija, išlaikoma visų mūsų pinigais? Eksponuoja marazmą. Nors beprasmiška tuo skųstis. Vienintelis būdas kažką pakeisti, tai padaryti kažką savo. Ir nevartoti to mėšlo, kurį tau rodo. Nebūtina valgyti hamburgerį iš makdonaldo. Nepirk sportbačių, jei žinai, kad dėl jų vietnamiečius už kapeikas išnaudoja. Nepirk aifono, jei teršiama gamta. Ignoruok. Visur turi būti sava logika. Visko nesugaudysi, bet rezistencija prieš marazmą turi egzistuoti.

Bet galbūt menas yra tarsi veidrodis, parodantis tos pačios visuomenės būklę, atspindintis visuomenės situaciją ir požiūrį. Ir todėl jį turim būtent tokį. Nes tai yra mūsų civilizacijos produktas.

Taip, bet... Iš esmės gerų dalykų niekada nebuvo daug. Jokių, niekada, niekur. Tik karaliai turėjo išskirtinius meno kūrinius, kurių neturėjo kiti. Tai – normalu. Tačiau jei dabar visi turim galimybę tapti tam tikra prasme karaliais, tai ne priežastis nesakyti savo nuomonės. Aišku, niekada nebuvo kitaip, bet tai nereiškia, kad negali būti kitaip. Kaip tai padaryti, aš nežinau.

Tokiu atveju visus tavo pasirodymus svetimose parodose būtų galima apibūdinti žodžiu „provokacija“? Ar tu kritikuoji patį viešo menininko pasirodymo procesą (parodą, parodos atidarymą, visas kalbas)?

Sakyčiau, ne visai kritikuoju parodą kaip procesą. Paroda yra fainas dalykas. Tačiau tiek esu prisižiūrėjęs debiliškų parodų, jog mane tai juokina. Kita vertus, turi išlikti mandagus, juk kartais žmogus nekaltas, kad padaro kokią nesąmonę. Tik nereikia taip visko sureikšminti. Provokacija, be abejo, provokacija. Kova. Tai natūralu. Aš kovoju. Kova yra provokacija. Kova yra kova.

Man atrodo, kad tu, kaip menininkas, savo kūrybai pristatyti pasirinkai sunkesnį kelią.

Aš nepasirinkau. Mane pasirinko. Visą gyvenimą buvau keistas bičas. Sveikatos ypatingos neturėjau. Teisuolio negaliu vaidinti, nes daug šūdo esu pridaręs. Jaunystėje buvau kapitalinis kvailys. Žinau tik viena – visuomenė vadovaujasi labai stipriais gentiniais principais. Ji labai labai gerai žino, kada ir ką mėgti. Čia – instinktyvūs dalykai. Jei esi truputį lunatikas, jei iš kito kosmoso ir ne vietoj nusišypsai, automatiškai tampi autsaideriu. Ir visur yra taip pat. Kaip pas gaidžius ir vištas. Yra vienas gaidys, kol neateina kitas... Tai paaiškina, kodėl dauguma žmonių skeptiškai žiūri į tai, ką aš darau. Jie yra grupėje ir vienas kitą saugo. Tai kultūrinis dalykas. Kai buvau Japonijoje, parodoje reagavo taip pat. Tai taip giliai įsiėdę į žmones. Kodėl karai vyksta? Visuomenė – sudėtinga, daug kas paremta pasitikėjimu kitais. Išsirenkami autoritetai. Mes amžinai dalyvaujame kitų žmonių žaidimuose, negyvenam savo gyvenimų, bet dirbam kitų darbus. Automatiškai, jei darai kažką kitaip, esi ligonis.

Kas tave įkvepia?

Marazmas. Gyvenimo kvailybė. Kasdienis debilizmas. Pats gyvenimas, kuris yra ganėtinai beprasmis procesas, savo durnumu įkvepia. Nei tavęs kas klausia, kai gimsti, nei ką... Ir toje košėje verdi, žiūri, kovoji, sprendi problemas. Alkanas būni. Nori į lauką eiti. Man patinka paprasti žmonės. Iš jų galėčiau pasimokyti, nes nesuprantu, kaip jie gyvena. Jie entuziastingai per dieną suspėja nudirbti dešimt darbų ir jiems viskas labai faina. Nesuprantu, kaip jie nepaklysta tame chaose. Ir žvejoti nuvažiuoja, ir kažką remontuoja, kažką taiso. Kaip jiems nesinori pristabdyti ir pagalvoti. Kam važiuoti? Tai, aišku, tinginio moralė. Gal aš neturiu tiek jėgų kaip kiti? Jeigu būčiau labai stiprus, tada nekurčiau. Bėgiočiau kur nors ir duočiau kam nors į snukį, jei kas nepatiktų. O dabar yra, kaip yra.

Kaip atsiranda tavo kūriniai? Tu pirmiau pamatai daiktą ir tada kyla idėja?

Būna ir taip. Labai įvairiai. Dažniausiai iš pradžių nežinau, ką daryti. Labai retai iš anksto turiu konkrečią idėją. Visada turiu nedaug laiko. Dažniausiai keturias valandas iki parodos. Labai retai eksponatą padarau prieš dieną. Viena pagrindinių taisyklių – tai nėra momentinis darbas. Galvoje sukasi nuolat, bet padarai per tas keturias valandas... Kūryba yra apkrova, virš tavęs pakibusi nuolatinė nesąmonė. O pati idėja materializuojasi tik tada, kai pradedi daryti. Tai labai ilgas procesas.

Vadinasi, tas būsimas renginys, į kurį tu ruošiesi eiti, visiškai neturi įtakos tavo kūriniui? Kūrinys ir renginys – tai tarsi du nesusiję dalykai?

Kartais sutampa. Kartais pagalvoju apie tai. Nors man tai nėra svarbu. Labai mažai pažįstu tuos menininkus, jų darbus. Specialiai jais nesidomiu. Ateisiu į parodą ir pamatysiu. Kodėl turiu gilintis į jų darbus? Tegul jie gilinasi į savo darbus. Mes apie savo darbus turim galvoti. Grubiai sakant, jeigu, atėję į šūdiną parodą, visi švilptų ir trepsėtų arba užmėtytų batonais, kiaušiniais, kitąkart žmonės bijotų. Pagalvotų – gal šios parodos nerengti. O dabar gali daryti ką nori. Absoliučiai jokios atsakomybės.

O kurie tavo kūriniai tau labiausiai patinka?

Nežinau. Daug šūdo yra. Yra tokių, kuriuos skeptiškai vertinu. Tie, kurie greit išėjo ir yra paprasti – patinka. Va, silkė ant galvos man patinka.

Kiek žinau, silkė ant galvos buvo sulaukusi labai daug internetinių portalų dėmesio.

Buvo madų šou. Tai vieta, kur visi nori kažką pamatyti ir visiems reikia kažką parodyti. Bet kodėl žmonėms ta silkė ant galvos padarė tokį įspūdį, aš nesuprantu. Tai nebuvo kažkas tokio...

Gal sutapo idėja, vieta, laikas...

Buvo daug žiniasklaidos. Vieta. Laikas. O šiaip man ta silkė iškart neišėjo, kaip norėjau. Pirminė idėja buvo kiek kitokia. Spaudė laikas, ir darydamas supratau, kad nereikia nieko keisti. Gimė ideali forma. Vieta ant galvos buvo gera. Gumytė buvo gera. Tas rėmas silkei irgi gerai išėjo. Viskas pavyko. Čia atsitiktinumas ir žaidimas. Supranti. Silkė. Ji atrodė kaip pilotė. Kaip koks skrendantis daiktas. Ir liaudžiai, žinai, ta silkė... Būtų šūdas ant galvos, smirdėtų, ir tiek. Ten trynėsi tokios gražios, fainos, puošnios damos pripumpuotom lūpom. Jos taip koketiškai prieidavo ir paliesdavo tą silkę. Taip. Fu, siiiilkė čia. O prie šūdo tu neprisiliestum.

Tavo kūriniai vienkartiniai ar daugkartiniai?

Nepasakyčiau, kad vienkartiniai. Jei esi parodos atidaryme, kažkas fotografuoja, kažkas mato.

Ne, aš turėjau omeny tik patį objektą. Tu nuėjai. Jį parodei. Ir jis keliauja į sandėlį.

Iš principo taip. Kaip rūbas teatre.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-09_nr._3593_stasys_IMG_0601.jpg

Niekur neradau informacijos apie tavo akciją, kai pasiėmęs Dovydo žvaigždę ėjai per Lietuvą. Ar ta istorija – mitas?

Čia tikra istorija. Pasidariau dviejų metrų dydžio Dovydo žvaigždę. 30 kilogramų. Su ja ėjau per Lietuvą: per laukus, per pievas, keliukais. Tokia buvo idėja. Norėjau eiti šiaurės Lietuvos link. Ėjau savaitę. Žmonės aplenkdavo, jeigu keliu eidavau. Paskui pasukdavau kokiu lauku. Labai gražu. Vasara. Tik kelius skaudėdavo. Žvaigždė sunki, paskui pripratau. Lietuvos žydų tema man buvo aktuali. Tuo metu truputį per daug pasitikėjau viešai formuojama nuomone apie lietuvių antisemitizmą, nemeilę žydams. Norėjosi patikrinti, ar tai tiesa. Sutikau tiek paprastų žmonių... Supratau, kad šia istorija yra manipuliuojama. Paaiškinti aš negaliu. Bet man ta istorija su žydais po 160 kilometrų visiškai užsidarė ir jau nebeįdomi. Entuziazmo grįžti prie Dovydo žvaigždės nebeturiu. Buvo žydai, dabar jų nėra, juos išžudė. Vaikščioti per laukus labai faina, bet šviesti ir reikšti savo nuomonę, protestuoti prieš visuomenę, kad ji neteisingai reaguoja... irgi negali. Nes visai kita karta, visai kiti žmonės. Žmonės visais laikais žudė. Ir vis dar žudo.

Bet tai mūsų tautos tragedija.

Na, kokia ten tragedija. Visi daro tą patį. Atėjo vieni propagandistai, šūdą malė, plovė smegenis. Atėjo kiti, pasakė, imk, žudyk.

Bet todėl ir tragedija, kad žmonės pasidavė manipuliacijai...

Būtent taip. Bet visų žmonių bėda yra ta pati – jie negali gyventi su kitais. Šeimos skiriasi. Du vienos tautybės žmonės negali sugyventi. Kalasi tarpusavy. Tai ko tikėtis, kai skiriasi kultūra, kalba. Čia būtų galima grįžti prie meno. Žmonės neturi savo nuomonės, pasitiki menamomis taisyklėmis, kad turi būti taip ir ne kitaip. Su tais pačiais žydais kaip buvo? Kažkas juos gelbėjo, kažkas žudė. Taigi ne visi žudikai buvo.

Gelbėtojų buvo mažiau nei žudikų.

Taip. Bet dauguma buvo abejingi.

Tai ir baisiausia. Juk baisiausia yra abejingas žmogus.

Būtent. Tas pats ir mene. Na kaip... Gal geriau nei žudikas. Bet jis abejingas. Jeigu visuomenė nebus ugdoma arba nebus šviesulių, kurie ją ugdys. Jei nesupras, kad svarbu turėti savo nuomonę ir gerbti kito nuomonę, net jei ji kitokia. Aišku, ta kitokia nuomonė turi būti pagrįsta... Reikia šnekėtis apie tai. Kitaip niekas nepasikeis. Niekas.

 

Kalbėjosi Monika Šlančauskaitė

 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai