b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-09_nr._3593_Chopiniana_Bolero_Chroma.jpg

Suki vairą į Vakarus, privažiuoji Lenkiją, suki vairą į Rytus, atsiduri visi žinome kur. Jau kurį laiką Lietuvos baletas aktyviai bando orientuotis Vakarų kryptimi, juo labiau kad lenkų ir lietuvių trupėms vadovauja tas pats meno vadovas – didžiai gerbiamas Krzysztofas Pastoras. Manyčiau, tai geriausia, kas galėjo nutikti lietuvių baleto trupei po Tatjanos Sedunovos turiningo vadovavimo eros. Palaikoma ta pati elitiniam menui kaip oras reikalinga tarptautinė įtampa, plečiama termino „nacionalinis“ sąvoka. Viskas tas pats, tik kita kryptimi. Quo vadis? Trumpa kelionė į Varšuvos Teatr Wielki padiktuoja nevienareikšmius atsakymus.

Taigi važiuojame į Varšuvą. Polski Balet Narodowy vienaveiksmių baletų vakaras: F. Chopino, M. Fokino „Šopeniana“, M. Raveli’o, K. Pastoro „Bolero“, J. Talboto, J. White’o III, W. McGregoro „Chroma“.

Vakaro kulminacija, be abejonės, „Chroma“. Konceptualusis McGregoras kaip visada demonstruoja tobuliausiai išgrynintą šiuolaikinio baleto estetiką. Koncepcija paremta architektūros filosofo, minimalizmo dvasinio tėvo Johno Pawsono tezėmis: Minimumas gali būti apibrėžtas, kaip tobulumą pasiekęs subjektas, kuris negali būti dar labiau pagerintas, kažką iš jo eliminuojant. Tai yra tobulas rezultatas, kuomet nuosekliai iškerpama viskas, kas nėra būtina.

Ir štai tokioje išskipintoje erdvėje, primenančioje visaip išlankstytą baltą popieriaus lapą, vyksta sodrus, choreografiškai itin turtingas veiksmas. Beje, pavadinimas „Chroma“ taip pat sufleruoja baleto kodų šifrus. Monochromiška laikoma balta spalva slepia daugybę spalvų ir atspalvių. Į McGregoro choreografiją įkinkyti šokėjų kūnai atskleidžia visą spalvų ir kūnų galimybių registrą. Nuo lyg cerebrinio paralyžiaus sukaustyto kūno arpeggio iki fizikos dėsnių nepaisančio žmogaus triumfuojančio išsiliejimo. Įspūdinga. Akivaizdu, lenkų baleto trupė „išbandymą McGregoru“ įveikė ir tik ji žino, kiek jiems tai kainavo.
Na, gal dar ir mes kažką iššifravome taikydami lyginamosios analizės metodą. „Chroma“ kainavo Chopiną.

Nuoseklus darbas, bandant įvaldyti paskutinį neoklasikos žodį, matyt, neišvengiamai grįstas praradimais kitose srityse. Net neįsivaizdavau, kad „Šopenianą“ galima šokti taip nestilingai ir net neakademiškai. Paradoksalu, tačiau šiame opuse kordebaletas pasirodė dar gana pakenčiamai, stilistiškai išbaigtai. Bet solistai...

Pradedant mažo ūgio, pilkos veido išraiškos ir gražiai tempusiu pėdas Poetu (Dawidas Trzensimiechas). Tai viskas, ką galima pasakyti apie šokėją, kuris įprasmina ne tik Poetą, bet ir patį Chopiną. Partnerės turbūt buvo atrinktos per konkursą, vadovaujantis kriterijumi „neužgožti solisto“. Balerinos, atrodė, tuoj nubėgs skrolinti savo „iPhone’o“ ir todėl stilistiškai išbaigti pozos jos tiesiog neturi laiko. Kaip ir tvirtai stovėdamos ant puantų užsikabinti silfidiškai už oro. Techniškai „Šopeniana“ nėra labai sudėtingas spektaklis, jo pavojai ir iššūkiai glūdi kitur. Galbūt šio veikalo statytojai Aleksejus Fadeječevas ir asistentė Tatjana Rastorgujeva nesugebėjo išaiškinti Fokino šedevro subtilybių jaunajai lenkų baleto generacijai. Pasiguosti buvo galima nebent puikiai skambančiu Teatr Wielki orkestru (dirigentas Marcinas Naleczas-Niesiolowskis). Tačiau bandymas paveldo šedevrą įtalpinti į jau paveldu tapusias garsaus lenkų scenografo Andrzejaus Kreutzo Majewskio (1936–2011) dekoracijas iš antrojo „Žizel“ veiksmo pasirodė neišbaigtas galbūt dėl šviesų dailininko Stanislawo Ziębos nesugebėjimo išlaikyti pieteto Majewskiui. Apskritai buvo sunku suprasti, kam ir kodėl tokio pavidalo pagal Chopino muziką sukurtas šedevras atsirado Varšuvos didžiajame teatre. Tarsi senas, nemadingas paltas (nepainioti su vintažu).

„Bolero“ jokių staigmenų nepatei­kė – šį Pastoro spektaklį mes galime pamatyti ir Lietuvos scenoje. Širdį šildo suvokimas, kad Vilniuje „Bolero“ atsirado anksčiau nei Varšuvoje. Galbūt tik patriotiniai jausmai neleido objektyviai vertinti solistų Chinaros Alizade ir Pawelo Koncewojaus gebėjimų. Nors sakoma, kad kitur ir žolė žalesnė, tačiau mums kažkaip atvirkščiai atrodė. Ir vėl sužavėjo... tik orkestras. Nerealiai auginama M. Raveli’o muzikos kulminacija verčia susimąstyti: o kas gi ne taip mūsiškei?

O šiaip: kaip danguje, taip ir ant žemės. Teatras – net ir Varšuvos didysis –­ prasideda nuo rūbinės. Gal ir mes, judėdami Vakarų kryptimi, sulauksime atskirų rūbinės pakabų prabangiems manteau, tualetų, subtiliai inkorporuotų į teatro kūną, nemokamai teatralams dalijamų „Ferrero Rocher“ saldainių, gerai atšaldyto prancūziško šampano taurės, galimybės rezervuoti staliuką ir vaišes per pertrauką. O gal ir McGregoro sulauksim?