Ramunė Karlonienė. Liusė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

2016 m. liepa

Kiek Liusė suvokė savo šunišku protu, vasara jau ėjo į pabaigą. Rytais pėdas kuteno šalta rasa, o naktimis dangus sprogdino žvaigždes.

Liusė gyveno vienkiemy be pavadinimo. Bet ar gali vienkiemis turėti vardą? Štai ji, kalaitė, šaukiama vardu. Liuse, arba Liuska, vadina ją šeimininkė Marė. Jos ir gyvena dviese. Marė trobukėje, Liusė po mediniais, baigiančiais sutrešti laipteliais. Būdos ji neturi. Liusė vaikšto palaida. Vasarą miega įsiraususi duobėje, o kai labai atšąla – nors dabar retai kuri žiema speiguota – Liusę Marė įleidžia priemenėn.

Įleista į žmogaus erdvę kalė vizgina uodega, šiepia bedantę burną. Žino, kad šiuomsyk iš namo jos nevarys. Nes šeimininkas Jurgis pernai pasimirė.

Liusė ruda, aukštoka, prakauli. Jei būtų kilminga, galėtume vadinti dama. Ilgų kojų, lepiai nulėpusių ausų. Tamsiai rudų akių, kaip ir dera bet kuriam šuniui. Jos tėvas buvo bastūnas, gal net ir vilkas. Šeimininkė nekart a. a. Jurgiui tvirtino – Liusės motina Musė atsivedė ją – beje, vienintelę šunaitę – po rujos miške. Jurgis savo bobai rodė „tau ne visi namie“. Bet Marė, glostydama kalaitę – savo vienintelį „vaiką“ (sūnų palaidojo vos gimusį), kartojo: Liuse, Liuse, pusė vilko priedermės esi. Nepanaši tu į Musę. Musė maža šleivomis kojukėmis, be to, akys ne kaip visų, melsvos. Į jas žiūrint ne mėlyną dangų ar jūrą matei, o šleikštulį jautei. Ech.

Be to, tik atsivedusi Liusę, Musė nugaišo. Marė sapne prieš dvi naktis regėjusi vilką. Stovėjo palei mišką tvirtas, dailus, įspūdingas, bebaimį žvilgsnį įrėmęs į tolį. Marė pabudus persižegnojo ir triskart per petį paspjaudė.

Šeimininkas numirė, kaip minėjau, pernai. Žiema buvo. Liusė girdėjo kalbant, kad, kai karstą duobėn leido, šis netikėtai apsivertė. Duobkasiai – gretimo kaimo vyrai – nebestiprūs, o dar privaišinti šermenų naminukės. Užteko vienam juostą paleisti ir Jurgelis su šventiniu, tam skirtu kostiumu apsivertė it sunkus rąstas amžino poilsio guoly. Gerai dar, kad karstas užkaltas. Marė, nežinodama, kaip elgtis, užsidengė akis. Prišoko pora stipresnių bobelių, vyrų daugiau nebuvo, kabino kabino juostą ir kažkaip kilstelėjusios viršun sutvarkė nesmagų reikalą. Marė vis dar sapnuoja, kaip jos Jurgis iš po velėnos grūmoja.

Kalei Liusei ėjo penkiolikti metai. Bet josios akys teberudavo gyvybingumu.

Tikriausiai kaip niekas kitas ji juto šeimininkės nuotaikų kaitas, girdėjo minčių aidus. Marės mintys dažniausiai sukosi apie valgį, karvę, kartais žybtelėdavo išblėsusios aistros mėliu jaunas dienas prisiminus. Liusė laukė šeimininkės protamsiais rytmečiais ir vakare žvilgsniu lydėjo pogulio.

Jurgis, kol dar gyveno, buvo it atsiribojęs nuo kalės draugijos, ar kaip čia pasakyti. Kirmijo pats vienas savo mintyse.

Liusei atrodė keista, kodėl jiedu vienoje troboje gyvena. Tikriausiai nesuvokė natūralios žmogaus prigimties turėti antrą pusę, tęsti giminę, džiaugtis vaikais, paskui anūkais, dar paskui – kiek įmanoma ramiau numirti. Ir iš kur ji supras, jei savo motinos akyse nėra mačiusi. Kitų šunų taip pat.

Vienkiemy kaip niekur kitur sustoja laikas. Bet Liusė kitokio gyvenimo neįsivaizdavo, o ir įsivaizduoti nemokėjo. Turėjo tik nespalvotus minčių kontūrus. Smegenų užkaboriuose...

Vienkiemis per ilgą laiką įgauna savo gyvenimą. Ir čia gyvenančiųjų kvapus.

O svetimas žmogus čia užeidavo retai.

Kartais naktimis, mėnesiui skaisčiau suspindus, į Liusės galvą ateidavo ryškių vaizdinių iš praeities. Netiesa, kad šuns atmintis trumpa. Liusė kuo puikiausiai prisiminė netgi savo gimimo istoriją.

----------------------------------------

Gimdymas buvo tikriausiai sunkus, nes Liusė ėjo kojomis. Kojos ilgos, mama maža. Kol dar buvo pilve, gebėjo kažkaip tas kojas vandenuos valdyti. O dabar jos, kojos, tapo nepaslankios. Viena, rodos, užpakalinė, užsirietė, užsikabino. Praplėšė mamos kaklelį. Žodžiu, ir pati Liusė būtų pridususi. Dėkui Dievui, aušo. Marė, prie gimdyvės prišokusi, tempė vaiką už galinių kojų. Išvirto rudas pailgas kūnelis, iš paskos visokie negražūs dalykai, dėl kurių, kaip vėliau sužinojo, ir nugaišo mama.

Liusė įkvėpė oro. Ir – vos nepaspringo. Kūno normaliai nevaldė. Bet užuodė kažkokį pirmą kvapą – ją, skuduran įmuturiuotą, moteris nešė ant šieno.

Marė, pirmas žmogus, kurį išvydo, kraipė galvą. Leido garsus. Vėliau Liusė supras daugiau nei kelis šimtus žodžių, bet dabar girdėjo tik atobalsių raudą.

Ką daryt su šuniu, kai motina nugaišo?

Iš pirkios išėjo jis.

Žmogus su nuskalbtais apatiniais riebiai nusispjovė, o dar po kurio laiko – Liusė negalėjo suvokti laiko ilgių – ji pamatė tamsą.

Jurgis įkišo ją į kažkokį minkštą daiktą, pakėlė ir neša.

Marė šaukia: ar sarmatos neturi, palik šunį.

Jurgis, neatsisukdamas, susikūprinęs ir piktas, neša Liusę galabyti.

Ežero ar upės šalia nėra. Užkas miške.

Paėjęs nedidelį galą – miškas čia pat –­ numetė maišą pakojin. Rengėsi lyg ir kasti. Čekšt. Kastuvas sunkiai smigo į žemę.

Liusė buvo bemananti vėl atsidūrusi mamos pilve. Tik keistai besiveriąs naujas pasaulis dirgino nervų ląsteles.

Nors sako, kad vos užgimę šunyčiai kurčiai, bet Liusė girdėjo. Prie Jurgio kažkas artinosi.

Liusė užuodė iš Jurgio it krioklys pliūptelėjusią baimę.

Priešais žmogų išdygo žvėris.

Jurgis atatupstas sukosi, puolė bėgti. Nepamena, kaip į trobą įpuolė.

Kas tau, klausia Marė. Vilkas miške, po galais. Vos pabėgau.

Marė klausia, gal pasirodė. Eik tu, boba, šikt, taip ir anaip plūdosi perbalęs Jurgis. Kur šunį padėjai, klausia ji. Eik tu šikt su savo šunim.

Jurgis užgėrė kelias dienas. Marė prie jo nelindo.

Vakarop moteris ėjo į mišką. Greit išgirdo šunišką cypaliojimą. Kūnelis, išsikeperestojęs iš maišo ir kliuvinėdamas už samanų, blaškėsi šen ir ten.

Marė suėmė jį į rankas, pažiūrėjo po uodega. Kalytė, sako pati sau. Būsi Liucija. Paskui pertarė – per gražus vardas šuniui. Geriau Liusė, vargšės Musės dukra.

Einam, Liuska, namo, glaudė šiltą kamuolėlį delnuos.

Paliko mažylę kluone. Paskui atėjusi grūdo burnon daiktą, iš kurio tekėjo kažkas skanaus.

Liusę Marė iššėrė karvės pienu.

----------------------------------------

Kitas ryškus prisiminimas buvo jos išėjimas į mišką.

Kai Liusei buvo bene penkeri, Marė pajuto jos pasikeitimą. Sunerimo. Galgi apsirgo kalė?

O vieną rytą Liusė šeimininkės nepasitiko.

Praėjo diena. Dvi. Trys. Jurgis lyg ir šaipėsi pro ūsus žerdamas trumpus pastebėjimus: pas vilkus išėjo tavo Liusė.

O jei tai tiesa? Marei šiurptelėjo panugariuos. O jei gamta šaukia? O jei susidurs su vilkais? Ir nebegrįš?..

Ir pirmą kartą gyvenime Marė pasijuto išties vieniša.

Rudens vėjai ėmė krėsti lapus. Liusės duobėje po slenksčiu ašarojo pilkas akmuo.

Marė griebėsi mezginio, bet sugrubę pirštai sunkiai beįvaldė raštų eiles.

----------------------------------------

O Liusė ėjo...

Prie miško ji atsisuko į Marės trobą. Nors žinojo, kad negrįš.

Buvo pradėjęs balti dangus. Įžengus į mišką, jo nė nesimatė. Aukštos pušys it statulos stovėjo tykios. Liusės pėdos smigo miško patalan. Ji ėjo ilgai ir tik­riausiai toli. Spartino žingsnį mintis apie Marę vydama. Miškas kvėpavo nepažįstamu gyvenimu.

Lapkritį greit temsta. Senu papratinu Liusė išsikapstė didelio ovalo formos duobę, prigulė. Ir tada ji išgirdo kažką besiartinant. Krūmų traškesys ir svetimas kvapas privertė pastatyti ausis, pasirengti gynybai.

Greit išvydo būrelį vilkų. Jie bėgo taip, kad nevirpėjo nė viena krūmynų šakelė. It ore sliuogė. Vyriausias ir didžiausias iš jų buvo neišpasakyto grožio vilkas, kiek kitos spalvos nei jo sėbrai. Pribėgę nenustebo, neurzgė. Sustojo per gerą šuolį nuo klajūnės, pritūpė. Vyriausiasis tebestovėjo.

Paskui jis priėjo, apuostė Liusės galvą. Kai vilko ir jos žvilgsniai susitiko, šis netikėtai puolė šalin ir neramiai ėmė sukti ratus aplink.

Dabar jau galas, mąstė Liusė. Jai, kaip ir žmogui, baimės apimtam, norėjos užsimerkti, pranykti.

Tačiau vilkai neketino Liusės pjauti. Bet ir nesitraukė.

Sutemo greit. Miškas prisipildė jaut­resnių garsų.

Pasirodžius mėnesiui, erdvę nugairino balkšva šviesa. Vilkai sustugo.

Jų rauda skverbėsi į medžių kamienus, krūmokšnių tankmę, į spygliais nusėtą samanotą žemę.

Kai šie pagaliau suskato judėti, kalė nedrąsiai jungėsi prie jų. Ketino būti arčiau vado, bet atsidūrė gaujos gale. Bet vis tiek – drauge bėgant juto neišpasakytą jaudulį, kuris toli gražu nepriminė pasitenkinimo saugant Marę ar vejant iš kiemo varnų būrius. O vilkai elgėsi taip natūraliai, lyg ji būtų sava.
Kitaip juk būtų sudraskę...

Liusė su vilkais praleido keletą savaičių. Sulyso, bet jautėsi ganėtinai tvirtai. Galvoje ėmė mažti minčių, jas keitė kvapai, susitelkimas į grobio paieškas ir instinktyvi trauka. Kam, ji dar nežinojo.

Vieną naktį mėnulio nesimatė, tik juodi debesys styrojo juodame danguje. Vilkai pritūpę laukė. Prasidėjus kaukimo ritualui, Liusė kiek pasitraukdavo šalin. Ji juk vilkiškai kaukti nemoka. Tą kaukimo be mėnulio naktį vyriausiasis pasuko kita linkme ir, jiems ilgai bėgus, Liusė pajuto pažįstamą kvapą.

Retėjant miškui, vilkai sustojo. Liusė suprato – vilkai ją parlydi namo. Lyg ir buvo bepradėjusi niršti, sukdama ratus aplink vilkų gaują. Susirado vyriausiąjį. Priartėjusi įsmeigė žvilgsnį akysna. Įsitempusi laukė.

Šunų ir vilkų pasauly per artimas kontaktas pavojingas. Nevalia – Liusė ir pati žinojo – per ilgai ir iš arti žvelgti. Grėsė puolimas ar net mirtis.
Vado akys žibėjo tamsoje.

Ir tada štai tame vilko akių žibesy Liusė išvydo nenupasakojimus vaizdinius. Vaizdinius ar šilumą, šilumą ar artumą...

Viduje grūmėsi prieštaringi jausmai. Bet jie buvo malonūs ir dar nepažįstami.

Ir tai nebuvo šuniška aistra.

Akimirkos vilko akių veidrodyje Liusei pakako, kad pažintų savo kraują.

----------------------------------------

Liusė ėjo Marės vienkiemio link.

Nuleidusi galvą smuko į savo guolį duobėje. Užmigusi sapnavo savo tėvą Vilką...

Ryte Marė, pamačiusi Liusę, pravirko. Liusė vizgino uodegą. Verkti ji nemokėjo.

Nuo to karto Marė dar stipriau prisirišo prie savo Liusės. O ši, tai jausdama, dar labiau vizgino uodegą, dar pikčiau ginė varnas nuo sirpstančių vyšnių. Tik į Jurgį kažkodėl visai nustojo žiūrėjusi.

 

Po daug metų...

Marė jau pas Jurgį kalnely gulėjo, kai jos tolimas giminaitis Valdas toje vietoje statė rąstinuką naujiesiems šeimininkams. Liusės jie neišmetė, neišspyrė. Lai būna senutė. Nors sodyboje su visam gyventi nesirengė.

Valdas pašerdavo Liusę. Tą vasarą ji su diena silpo. Iš pasturgalio išlįsdavo žarnų krūva. Valdo „naparnykas“ šleikštijosi ir sakė negalintis dirbt, kai toks vaizdelis akis graužia. O Valdas Liusę kažkaip keistai pamilo. Velniažin, meilė tai buvo ar gailestis. Namo grįžęs, dukrelei savo dešimtmetei vis pasakodavo, kokia sena kalaitė Liusė gyvena toje sodyboje, kaip meiliai vizgina uodegą juos pasitikdama ir kaip „žėlabnai“ žvelgia, kai jie namo rengiasi. Dar pasakojo, kad Liusė serga.

Mergaitė pusė vasaros gyveno istorija apie silpstantį nepažįstamą šunį.

Vieną rytą kalė Valdo nepasitiko.

Grįžęs namo, Vyras pasakė dukrelei, kad Liusė tikriausiai išėjo į mišką pas vilkus. Nes a. a. Marė prieš mirtį sakiusi: jos Liusė ypatinga, ji – vilko ir kalaitės Musės dukra.

Šitą istoriją jums papasakojau aš, Valdo užaugusi duktė.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai