Bobo Dylano kalba, perskaityta JAV ambasadorės Švedijoje Azitos Raji per Nobelio premijos pokylį gruodžio 10 d.

Bobas Dylanas. Ugnės Žilytės piešinys
Bobas Dylanas. Ugnės Žilytės piešinys

Labas vakaras, siunčiu šilčiausius sveikinimus visai Švedijos akademijai ir kitiems renginio svečiams. Apgailestauju, kad pats negalėjau atvykti, bet su jumis esu visa savo siela ir jaučiuosi nepaprastai pagerbtas tokio prestižinio įvertinimo.

Niekada gyvenime neįsivaizdavau ir nesitikėjau gausiąs Nobelio literatūros premiją. Nuo jaunų dienų skaičiau ir mokiausi iš tų, kurie jos nusipelnė: Kiplingo, Shaw, Thomo Manno, Pearl Buck, Albert’o Camus, Hemingway’aus. Šie literatūros milžinai, kurių darbai dėstomi mokyklose ir saugomi viso pasaulio bibliotekose, man paliko gilų įspūdį. Tai, kad dabar mano pavardė bus tame pačiame sąraše, kelia nenusakomus jausmus.

Nežinau, ar tie vyrai ir moterys kada nors manė gausiantys Nobelio premiją, bet turbūt kiekvienas, kuris rašo romaną, eilėraštį ar pjesę, giliausioje sąmonės kertelėje puoselėja tokią svajonę. Dažnai ji būna taip giliai paslėpta, kad net patys apie ją nežino.

Jei kas nors kada nors man būtų pasakęs, kad galėčiau laimėti Nobelio premiją, tikimybę būčiau vertinęs panašiai, kaip savo išsilaipinimą Mėnulyje. Beje, mano gimimo metais ir kelerius vėlesnius metus visame pasaulyje nerasta nė vieno, verto Nobelio premijos. Taigi suvokiu esantis itin išskirtinėje kompanijoje.

Kai gavau šią pritrenkiančią žinią, buvau kelyje ir man prireikė daugiau nei kelių minučių ją suvokti. Mąsčiau apie didžią literatūros asmenybę Viljamą Šekspyrą. Manau, jis save laikė dramaturgu. Galbūt jam nė nebuvo atėjusi mintis, kad kūrė literatūrą. Jis rašė scenai. Jo žodžiai turėjo būti klausomi, o ne skaitomi. Esu tikras, kad rašydamas „Hamletą“ jis svarstė daugybę dalykų: „Kas būtų tinkami aktoriai šiems vaid­menims? Kokių reikėtų dekoracijų? Ar tikrai veiksmas turi vykti Danijoje?“ Žinoma, svarbiausia buvo jo meninė vizija ir ambicija, bet reikėjo išspręsti ir gerokai žemiškesnius klausimus: „Ar pakaks pinigų? Ar rėmėjai sutilps geriausiose vietose? Iš kur gausiu žmogaus kaukolę?“ Galėčiau lažintis, kad Šekspyrui mažiausiai rūpėjo, ar tai literatūra.

Paauglystėje pradėjus rašyti dainas ir netgi sulaukus pirmojo pripažinimo, mano troškimai buvo ne ką didesni. Tikėjausi, kad mano dainos galės skambėti kavinėse ir baruose, galbūt vėliau ir tokiose vietose kaip Carnegie Hall ar Londono Palladium. O jei jau įsisvajodavau, tai vaizduodavausi, kad mano daina nuskambės per radiją. Laikiau tai didžiuliu įvertinimu. Įrašyti albumą ir išgirsti savo dainą per radiją reiškė, kad pasieksi didelę auditoriją ir kad toliau galėsi daryti tai, ką esi sumanęs.

Na, tuo, ką buvau sumanęs, dabar užsiimu jau ganėtinai ilgai. Įrašiau nemažai albumų ir sugrojau tūkstančius koncertų visame pasaulyje. Bet būtent dainos yra esminė mano veiklos dalis. Jos rado vietą skirtingų kultūrų žmonių gyvenimuose, ir aš už tai dėkingas.

Privalau pasakyti dar vieną dalyką. Kaip atlikėjas, esu grojęs ir prieš 50 tūkstančių, ir prieš 50 žmonių, tad galiu jus patikinti, kad groti 50-iai yra gerokai sunkiau. 50 tūkst. žmonių turi vienaskaitinę tapatybę, kitaip nei 50. Kiek­vienas iš jų yra individualus, atskiras pasaulis. Jie viską regi daug skaidriau. Tada išmėginamas tavo nuoširdumas ir nuoširdumo ryšys su talentu. Negalėjau nepastebėti, kad Nobelio premijos komitetas yra itin mažas.

Bet, kaip ir Šekspyras, dažnai aš tiesiog vaikausi savo kūrybinius sumanymus ir sprendžiu įvairiausius žemiškus reikalus: „Kurie muzikantai geriausiai tinka šioms dainoms? Ar įrašinėju tinkamoje studijoje? Ar šios dainos tinkama tonacija?“ Kai kurie dalykai nesikeičia net per 400 metų.

Nėra buvę tokios minutės, kad savęs klausčiau: „Ar mano dainos yra literatūra?“

Taigi esu dėkingas Švedijos akademijai ir už tai, kad skyrė laiko apsvarstyti šį klausimą, ir ypač už tai, kad pateikė tokį nuostabų atsakymą.

Linkėjimai visiems,

Bobas Dylanas

 

Iš anglų kalbos vertė E. V.

© The Nobel Foundation 2016