Jūratė Visockaitė. Tikras spektaklis

Kažkaip pernelyg greitai po Gabrielės Labanauskaitės ir Rusų dramos teatro aktorių „#tevynes“ (LM, lapkričio 25 d.) sulaukėme panašios Mindaugo Nastaravičiaus ir Vido Bareikio aktorinio kurso studentų „tikros istorijos“ Jaunimo dramos teatre. Atrodo, tokie spektakliai kaip „Pasirinkimas“ iš tiesų gali tapti dramos teatrų, patekusių į dramaturgijos ir režisūros štilį, pasirinkimu.

„Pasirinkimas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Pasirinkimas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Jaunimiečiai pasielgė gudriau: susodino žiūrovus scenoje ir nevaidino, kaip rusdramiečiai, kad čia tikras spektaklis. Tiesą sakant, man, senai vilkei, toji scena ir buvo įdomiausia, nes į ją patekau pirmą kartą, ir sukilo visos saldžios dulkės... Virš galvos pamačiau mechanizmų gilų brūzgyną – tikrą „dangų su žemčiūgais“, o vienąsyk apšviestoje tuščioje salėje – ir save pačią švelnaus bebenčiuko amžiaus...

Iš aukštai ant aktorinio kurso daigelių (kai kurių nuogi kūnai apvilkti skaidriais apsiaustais) nusileido šiltnamio gaubtas, ir 20-mečiai drebėdami sukrito į savotišką eksperimentinės kolbos dugną – pateliuskavus gal kas nors ir išeis?

Taip, vizualiniai Paulės Bocullaitės, Aistės Radzevičiūtės, Vytenio Kriščiūno (kelias sekundes vėluojantis kalbančio studento „pritraukimas“ videoekrane, kuris nusileidžia kaip ketvirtoji, suprask, tokių pačių kalbėtojų žiūrovų siena) sprendimai patenkino akį ir smegenis.

Tiesiog turėjo patenkinti, nes visa, kas liko, buvo vargo vakarienė. Ir nežinai, į ką pirmiausia besti kreivu pirštu. (Galbūt į užklydusį Rolandą Kazlą, kuris pasislėpęs nuo publikos sėdėjo aukštai ant kažkokios bačkos ir pro pirštus stebėjo vyksmą teatro pasaulyje.)

Apeidama dramaturgą Nastaravičių ir režisierių Bareikį, besčiau vis dėlto į studenčiokus. Tuos nekaltus vaikus, kurie, kaip sau norite, yra toks skystas molis. Visą gyvenimą stebėdavausi, kad niekaip nemažėja besibraunančiųjų į šią profesiją. Kodėl? Kaip patys pašauktieji / dar neišrinktieji šiame šiame spektaklyje sako: nenoriu būti vien savimi ir savimi, noriu būti kažkuo kitu! Oi lia lia, ir ką tu jiems padarysi! Tada ir išeina taip, kad liepus pasakoti asmeninę „tikrą istoriją“, jos ne tik nėra, bet ji sunkiai įsivaizduojama, išlemenama, sukonstruojama. Nuo tos aktorystės paleistuvystės iki kokio nors Kazlo, oi, kaip toli dar reikia šaukti.

Tačiau prie šito nekaltojo šlapio molio tuoj pat sodinkim patyrusius žiedėjus reguliuotojus. Nastaravičius, puikiai moderuojantis literatūrinius renginius, šiame renginyje nenusunkia vandens, nesukuria kūrybinės erdvės savo teatriniams pašnekovams. Iš vaikiškų pasipasakojimų „Senelis ir akmuo“, „Kultūros naktis ir kriminalas“, „Mano tėvas – furistas“ ir kt., net iš aktorės Laimos Štrimaitytės įdomiai užmegzto Daržo prižiūrėtojos vaidmens nesilipdo nei publicistinė laboratorija, nei kapustnikas.

Jeigu jau repeticijoje nuskamba tik­ros dokumentikos terminas, tai Režisierius scenoje (akt. Sergejus Ivanovas) ir užkulisyje (pabaigoje neiškentęs ir į sceną išbėgęs kaip tikras televizinis šou­menas), sakyčiau, turėjo lokalizuoti pernelyg abstrakčią temą, apsispręsti, ką gi, chebra, imam: senelius partizanus, tėvų ir vaikų santykius, o gal kokį nors chebrai artimesnį stojimą į Akademiją po mokyklos?

Kaip ir ankstesnėje „#tevyneje“, griebiamasi aukštų materijų, bet pasirenkamas „nueik nežinau kur, atnešk nežinau ką“ stilius. Šiltadaržio gatvės laboratorija. Kuri patalpinama tikrame teatre ir į kurią ateina tikras žiūrovas su bilietu.

Finale užmetama keista kilpa – ir asmeninių dramų nemokantiems kurti studentams, ir svetimų dramų atėjusiesiems pasiklausyti. Bareikis su ašara akyje (ašaras per spektaklį gausiai liejo visos studentės – matyt, įskaitai gauti) trumpai ir atvirai pasakoja... apie savo motiną. Šituo ekshibicionizmo aktu, kurio niekaip neišeina atpasakoti, per pusant­ros valandos susidariusioje netikrumo atmosferoje nepatikiu, nes kitaip susiimčiau už galvos ir palaidočiau Bareikį amžiams. Kita vertus, jei tai tik meninis pasažas, tai tamsta mokytojas –­ nevykęs antikos dramaturgas.

Spektaklį lydėjo muzikiniai kompozitorės Jurgos Šeduikytės zongai, vyriški ir užtikrinti, pedantiškai atkalantys formą ir prametantys turinį.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai