Viename savo laiškų iš Taičio Gauguinas rašė, kad jaučia turįs prasibrauti pro Partenono arklius ir atrasti žaislinį vaikystės arkliuką. Būtent Gauguino arkliuką kažkodėl prisiminiau po pirmo Anželikos Cholinos „Otelo“ veiksmo. Asociacija su primityviąja daile buvo tokia stipri, kad rodėsi galinti paaiškinti daugelį nesusipratimų, susijusių su Cholinos kūryba.

„Otelas“. Tomo Ivanausko nuotrauka
„Otelas“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Visų pirma, juodoji komerciškumo ir vartotojiškumo signatūra. Tai, kas skambėjo gana įtikinamai beveik prieš 20 metų, neatitinka tiesos šiandienos realijų fone, kai komerciškumu ir kultūros vartojimu nusideda netgi elitarinio meno institucijos. Jau nekalbant apie įvairius su šokiu, dainavimu ar bet kokiu kitu meno žanru susijusius atvirai komercinius projektus. O gruodžio 6-osios vakarą teko stebėti į Nacionalinį dramos teatrą plūstančią publiką ir nematyti jokios komercijos scenoje.

Taigi „Otelas“ – jaukus, patogus, provokacine mintimi neapkrautas spek­taklis. Gražūs režisūriniai sprendimai, intelektuali scenografija, Šekspyro herojų įvaizdžius atitinkantys aktorių veidai. Na, galbūt tik Otelas ne mauras, o osetinų kilmės aktorius Valerijus Suanovas. Bet, atvirai kalbant, jau neprisimenu, kur ir kada mačiau Otelą maurą. Šia tema Cholina dar ir paironizuoja gana ištęstu maurų ir karių kovos šokiu. Būtent po šio epizodo tas Gauguino arklys ir pasivaideno. Naivūs, tarsi kažkokio vaikų rytmečio šokėjėlių judesiai, pabrėžtinai mauriško stiliaus kostiumai, Otelo ir Ko vyriškų savybių demonst­racija ir yra tas instrumentas, kuriuo Cholina išreiškia savo, kaip kūrėjos, požiūrį į herojų ir ironizuoja vyriškos savimeilės tema. Pratęsiant kalbą apie primityvizmo galią, neįmanoma neatkreipti dėmesio į pabrėžtinai sukaustytą Dezdemonos laikyseną, kurią pateikė Karina Krysko-Skambinė. Jokių jausmų neatspindinčio gražaus veido moteris, o gal atvirkščiai – į savo sapnus panirusi ir todėl nepajėgianti vertinti situacijos herojė bėginėja po sceną lyg silfidė, ir greičiausiai būtent šiame silfidės įvaizdyje ir slypi būsimos tragedijos raktas. Vargšė, vargšė, nusilpusi nuo savo meilės Dezdemona...

Susižavėjimo verti režisierės ir choreografės gebėjimai minimalistinėmis plastinėmis priemonėmis kurti jausmingus, estetiškai patrauklius duetus, herojų monologus, galų gale choro, įprasminančio mintis ir jūrą, judesių replikas. Žinoma, tai jokiu būdu ne baletas, o Šekspyro „Otelo“ atveju turbūt net ir ne šokis. Keletas profesionalių baleto artistų, bandydami kažką subaletinti, tik menkino nuoseklų plastinį paveikslą.Mano nuomone, patys geriausi spektaklio epizodai susiję su puikiai suvaldyta gaivališka pirmykščio kūno jėga. Čia Cholinai nėra lygių! Primygtinai vyriškas, akimis žaibuojantis Suanovo Otelas, slidus Martyno Kavaliausko Kasijus, lėlytė Dezdemona, ilgais plaukais plevėsuojančios Emilija, Bjanka ir draugės – estetiniai momentai, kurie savaip, subtiliai ir moteriškai bando atskleisti garsųjį naratyvą.

Bet kokias mintis apie komerciškumą išsklaido ir paties spektaklio struktūra. Į dvi dalis ištemptą veikalą žiūrėti nuobodoka, publikos skoniui ir įpročiams šiuo atžvilgiu nepataikaujama. Jeigu prologas ir fabula maždaug visiems suprantami, tai spektaklio kulminaciją nuo moralo gana sunku atskirti. Įspūdingi režisūriniai bei scenografiniai sprendimai skęsta tąsiame finale ir tik labai fragmentiškai pasiekia žiūrovo sąmonę. Viena frazė kartojama kelis kartus, pasitelkiant vis kitą sprendimą.

Tenka pripažinti, kad Anželikos Cholinos šokio teatras yra kultūrinis fenomenas, seniai apsireiškęs mūsų scenoje, tačiau iki šiol tinkamai neįvertintas ir nesuprastas. Kūrėjos sėkmė tarptautinėje arenoje verčia prisiminti pranašą savajame krašte. Galų gale Cholinos spektakliams gali inkriminuoti ką tik nori, tik ne talento trūkumą.