Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

 

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Lapkričio 1 d.

Žinios apie riaušes Vilniuje. Praneša Podrabinekas, o jis, rodos, gan rimtas šaltinis.

Kalbėjausi telefonu su Maryte, kuri truputį sirguliuoja.

 

Lapkričio 2 d.

Daugiau ar mažiau „istorinė diena“: paprašiau politinio prieglobsčio. Kalbėjau po to su Washingtonu – su Friendly 1, žadančiu pagreitinti šį reikalą. Friendly: „Blatas viešpatauja ne tik Tarybų Sąjungoje.“ Aš: „Užtat jūsų biurokratija žymiai malonesnė.“

Buvo principo reikalas: neprašyti prieglobsčio ir teoriškai išsaugoti grįžimo galimybę, kol tarybų valdžia pati ją užkirs, ir pasirinkimo nebeliks.

 

Lapkričio 3 d.

UCLA campuse priėjau prie trockistų knygų parodėlės ar krautuvėlės. Mergužytė trockistė tuojau pradėjo su manim diskusiją, ar karo atveju palaikyčiau TSRS, ar JAV? Ji smerkia TSRS sistemą, bet kare būtų Amerikos priešininkė, nes kapitalizmo restauracija esanti dar blogesnė. Atrėžiau, kad iš viso nenoriu karo ir manau, kad jis neįmanomas, taigi ir toks klausimas beprasmis.

Pabandytų toji mergelė šitaip paistyti Tarybų Sąjungoje, kad ir Vilniaus universiteto kieme! Porą metų gautų kaip didelė. O šičia ji niekam (išskyrus gal mane) nerūpi; ir ačiū Dievui.

 

Lapkričio 4 d.

Nuskridęs į San Francisco, dešimt minučių kalbėjau televizijos programoje angliškai. Ką gi, įprantu. Paminėjau Petkų ir Tomonį. Vakarą praleidau Berkeley su G[rigorijum]. F[reidinu]. ir Milašiumi. Šnekėjomės apie emigraciją ir su ja susijusį pasirinkimą. Milašius: „Mano laikais krašte buvo valdžia ir vadinamoji visuomenė, dainavusi „Czerwone maki“2; abi man buvo vienodai svetimos. Užsienyje nebuvo nieko. Mane išleido, manydami, kad neištversiu ir grįšiu.“ G[rigorijus]. F[reidinas].: „Mat, jie galvoja, kad jie geriau negu nieko“ (juokas). Milašius: „Ir po daugelio metų Michnikas man pasakė: „Cóż, pan wygrał“3.“

Daviau Milašiui keistą ir pretenzingą kažkieno elaboratą „Drauge“ apie kelionę į Čerėją. Jis, pabandęs skaityti lietuviškai, suprato bemaž viską. Susidomėjo neišpasakytai.

 

Lapkričio 5 d.

Diena Berkeley. Tarsi namuose; tik oras pernelyg vėsus.

Žinios iš TSRS vis blogesnės. Jau esanti surinkta knyga „К выдворению Сахарова“4.

 

Lapkričio 6 d.

Grįžau į Los Angeles. Per trumpą laiką prisirenka daug reikalų, nes verčiuosi ir mokslu, ir literatūra, ir dėstymu, ir visų daugiausia politika.

 

Lapkričio 7 d.

Rengiu pranešimą Chicagos suvažiavimui – nuobodus darbas.

 

Lapkričio 8 d.

Baigiu skaityti Bibliją, kurią pradėjau maždaug prieš pusantrų metų. Deja, dabar ji nebedaro man tokio įspūdžio, kaip Lietuvoje. Klasikinis atvejis; kol buvau pavojuje ir bėdose, galvojau apie Dievą, net pergyvenau keletą stiprių tikėjimo akimirkų. Dar Paryžiuje, Notre-Dame ir Sacré-Coeur, visai spontaniškai meldžiausi – dėkojau už laisvę, už tai, kad esu gyvas ir visa tai matau. O šiandien vėl belieka vanitas5. Truputį juokinga situacija, ką besakyti.

 

Lapkričio 9 d.

Ramono „Kryžiai“: gryniausias išvirkščias socrealizmas. Nors yra viena kita vieta ir gyvesnė. Pagaunama suvalkietiška buities ir kalbos dvasia, kurios šiaip mūsų literatūroje stinga: visi regionai turi savo rašytojų, tik ne Sūduva (net Boruta krypsta į aukštaitiškumą). Beje, mano tėvo pora apsakymų – suvalkietiškai regionališki.

 

Lapkričio 10 d.

Vildžiūno darbas priimtas į UCLA skulptūrų sodą. Jis ten bus paskutinysis –­ naujų stovylų sode nebestatys. Laimėjimas tikrai nemenkas (...).

 

Lapkričio 11 d.

Keistoka žinia iš Lietuvos: Sigitas Geda, Šaltenis ir Balakauskas – visi trys gabūs vyrai – pagamino miuziklą „Komunarų gatvė“. Ir, rodos, tas pavadinimas ne šiaip sau. Miuziklas tikrai esąs partinis ir jubiliejinis. (...) Gedos – gaila. Velniams jam visa tai!

 

Lapkričio 12 d.

Gavau iš Brazdžionio didelę siuntą „Pergalių“, kurias panaudosiu savo pranešimui. „Pergalės“ atidžiai, su marginalijomis skaitytos. Šiame mieste Brazdžionis bene vienintelis jas renka.

 

Lapkričio 13 d.

Sacharovo ištrėmimas į Vakarus, matyt, reikštų tradicinio disidentizmo galą ir teroristinio ar „narodovolcų“ etapo pradžią.

Nors daug metų buvau šalia disidentų virtuvės, praktiškai sąjūdyje beveik nedalyvavau – „без драки попал в большие забияки“6. Tačiau tie metai ar keli mėnesiai aktyvumo psichologiškai man vis dėlto svarbūs. Vyras, matyt, turi pergyventi savą karą ir apkasus.

 

Lapkričio 14 d.

Spaudos konferencija Los Angeles laikraščiams ryšium su tarybine paroda. Buvau toje parodoje: nėra labai jauku vėl jaustis banginio pilve. Į greta įsikūrusią žydų parodėlę, beje, nemenkesnė eilė. Toje parodėlėje pamačiau didoką Eitano [Finkelšteino] portretą – ir nuoširdžiai apsidžiaugiau. O paruošta ji, reikia pasakyti, santūriai ir gerai.

 

Lapkričio 15 d.

Atvykau į Grand Rapids. Interview televizijai, radijui, ilga paskaita angliškai ir susitikimas su lietuviais. Visa tai organizavo mergužėlė Asta Banionytė, sukūrusi „The Baltic Prisoners of Conscience Group“7. Miesto pamatyti beveik nespėjau. Jis nestandartiškas ir turtingas: visas iš vilų, primenančių labai pagerintus Rygos priemiesčius.

 

Lapkričio 16 d.

Dar trys parengimai (vienas jų – biznierių klube, kuriam priklauso ir buvęs prezidentas Fordas; tiesa dabar Fordo Grand Rapids[e] nėra). Po to ilgas skridimas atgal. Iš viršaus mačiau Didįjį Kanjoną – violetinę, armonika sulankstytą žemę. Vėlai vakare į Los Angeles paskambino Aleksejeva su įdomia žinia: visi 36 Helsinkio grupių nariai, taigi ir mūsų penketukas – Nobelio taikos premijos kandidatai. Gauti turbūt negausim, bet ir kandidatu pabūti įdomu.

 

Lapkričio 17 d.

Slavistikos katedroje vakaras su Trifonovu. Jo apysakos jau keleri metai – viena už kitą geresnė. Iš legaliųjų autorių jis turbūt numeris pirmas. Atsakinėjo į klausimus santūriai (na, ir klausimai buvo santūrūs; tik viena moterėlė palietė Voinovičių, ir Trifonovas visai ramiai, teisingai charakterizavo jo romanus). Paklausiau, kaip juda filmas, kurį pagal apysaką „Обмен“8 gamina Pranas Morkus. Išgirdau, kad filmas jau baigtas. Dar šnektelėjome apie Suleimenovo „Aziją“, kurią Trifonovas pagyrė.

Žinoma, toks persimetimas keliais žodžiais – dar ne pažintis. Bet susitikimas, šiaip ar taip, fantastiškas.

Su kuo palyginti Trifonovą čionykštėje literatūroje? Turbūt su Saul Bellow (tik Trifonovas geresnis).

 

Lapkričio 18 d.

Gavau „refugee travel document“9, bet ar pateksiu Romon, neaišku.

Nataša [Ogaj] atsiuntė mielų Marytės piešinių.

 

Lapkričio 19 d.

Pastarųjų metų Brodskio eilėraščiai: it Pasternakas, jis rašo vis blogiau, manydamas, kad rašo vis geriau. (...)

Atleisk man, Viešpatie. Labai myliu tą žmogų ir niekad jam to nepasakysiu.

 

Lapkričio 20 d.

Atvažiavo Štromas. Vakarieniavome pas Railą: šiaip ar taip, neįtikėtina situacija. Netrukus Štromas dalyvaus VLIK’o seime; Valiūnas kvietė ir mane, bet atsisakiau dėl kelionių Italijon ir Australijon (iš tikrųjų – nelabai noriu su jais susirišti).

 

Lapkričio 21 d.

Bene paskutinis pokalbis šį ketvirtį su studentais. Taip ir nežinau, ar radau su jais kontaktą.

 

Lapkričio 22 d.

Štromo paskaita losangeliškiams, kaip visada itin optimistiška. Klausytojų tarpe nemažai idiotų. Vienam vis knietėjo sukurti Lietuvai ginklų fondą.

Jau turiu bilietą ligi Romos ir atgal, bet neturiu vizos – italai, bjaurybės, sabotuoja. Mario Corti siūlo skristi be jos: „Ateisim su televizija, padarysim skandalą ir ištrauksim.“

 

Lapkričio 23 d.

Los Angeles konsulatas vizos taip ir nedavė, nors sėdėjau jame pusdienį, it OVIR’e. Keikdamasis išskridau į Chicago. Liūtas Mockūnas, pasitikęs aero­drome, nugabeno į Jaunimo centrą. Pirmąsyk gyvenime ilgokai šnektelėjau su Brazdžioniu (jis vyksta Australijon, kaip ir aš). Centras pilnut pilnas – prasideda mokslo ir kūrybos simpoziumas. Jame dalyvauja ir pora vyrukų iš Lietuvos!

 

Lapkričio 24 d.

Taisiau Kelertienės straipsnį apie Greimą (...). Vakare perskaičiau savo pranešimą; labai protingai šnekėjo (apie intelektualinę deformaciją) Kavolis. Bendras simpoziumo įspūdis – tarsi mokslų akademijos sesija. Alternatyvinė Lietuva, ir tiek.

Po tiek metų susitikau Merą! Išklausęs mudviejų su Jurašu pranešimus (cenzūros, KGB spaudimas etc.), jis neblogai pajuokavo: „Ačiū vyrai, dabar ir man jau viskas aišku.“

 

Lapkričio 25 d.

Dėl viso pikto užėjau su Liūtu į italų konsulatą Chicagoje; nieko nesitikėdamas pasakiau: „Signore, prego una visa“10 – ir gavau ją per penkias minutes. Bebuvo likusi valanda ligi lėktuvo. Šit ką reiškia nuslėpti savo kelionės tikslą. Turistus (ne politikus) italai mielai įsileidžia. Tiesa, vos kelioms dienoms, bet ir jų užteks.

Skridimas ligi New Yorko. Naktį „Alitalia“ lėktuvu – skersai Atlantą. Šokinėju po gaublį it sviedinukas.

Stebuklingas rytas Milano aerodrome, Alpių akivaizdoje: nežinojau, kad jos taip arti ir tokios pritrenkiančios. Paskui Roma, pirmosios pinijos, švarus ir neįdomus EUR rajonas. Viešbutį, kuriame apsigyvenau, saugo karabinieriai. Mat jame ir Simonas Wiesenthalis11. Sacharovo apklausinėjimai vyksta Kongresų rūmuose, ir kažkas ten jau skambinęs, kad salėje padėta bomba. Prie įėjimo tikrina dokumentus ir krato. Sakytum, ne Kongresų rūmai, o Kremlius.

Susitinku Liudą Aleksejevą, Turčiną, Koržaviną12 ir dar keliolika pažįstamų. Spaudžiu ranką Pliuščui, Kronidui Liubarskiui. Koridoriumi vaikštinėja Viktoras Urinas, prieš devynerius metus dar rašęs klaikias antidubčekines eiles; dabar ir jis, mat, disidentas. Netvarka baisi: anot Liudos, itališkas balaganas, padaugintas iš rusiško. Bet viskas kažkaip gyva ir gana prasminga.

Nors vos bepastoviu ant kojų, važiuoju į centrą – truputį pasižiūrėti Romos. Miesto siena ir Karakalos termos nepaprastai primena Bucharą ar Samarkandą (tiksliau būtų pasakius atvirkščiai). Koliziejus neprimena nieko, nors jo schema subanalinta tūkstančiuose stadionų. Iš vidaus atrodo kaip gamtos tvarinys – apiręs uolynas, kanjonas, krateris. Iš lauko – kaip didžiulis įlūžęs dantis. Bet visa tai labai apytikrės metaforos. Būna gi tokių vienintelių daiktų.

Roma iš pirmo žvilgsnio provinciališka, nešvari, Vilniaus senamiesčio tipo. Prekiaujama pigių pigiausiais katalikiškais suvenyrais ir devocionalijomis. Gatvės tamsokos ir siauros. Visos sienos išrašytos šūkiais: komunistai skelbia mirtį fašistams ir vice versa. Gana daug ir Sacharovo „hearing“ plakatų.

Vakarienė Termini stotyje. Naktį dar rašau pranešimą apie religiją Lietuvoje (miniu ne tik katalikų, bet ir kitų bėdas – net musulmonų ir karaimų). Liuda atgabeno krūvą naujų Lietuvos Helsinkio dokumentų. Ką gi, padirbėjo Viktoras prieš areštą.

 

Lapkričio 27 d.

Nepaisant darbo, reikia juk pamatyti miestą. Papusryčiavęs (...), nudūmiau į Termini, kur visų lengviausia susiorientuoti. Ten sėdęs į autobusą, pasiekiau Piazza Navona ir Panteoną. Užsukau Angelo pilin, kur radau sienoje įrašytą Hadriano eilėraštį „Animula, vagula, blandula“. Na, ir suspėjau į Šv. Petro aikštę kaip tik tuo metu, kai popiežius [Paulius VI] laimino susirinkusius. Jis tai daro paskutinį mėnesio sekmadienį ir – dėl nesveikatos – jau tik iš savo miegamojo lango. Tame miegamajame jis ir mirs.

Bazilikoje kažkas man šūktelėjo: „Tomai!“ Kęstutis Augustinas, prieš porą mėnesių išvykęs „Izraelio linija“; nieko sau susitikimas. Čia pat išgėrėme kavos ir ilgai šnekučiavomės. Jis dar neseniai matė Petkų ir Eitaną [Finkelšteiną]. Petkus jam nepatikęs; Eitanas kai kurių dokumentų nepasirašęs – Viktoras padėjęs jo parašą automatiškai (taip ir maniau, bet čia sunku ką nors atitaisyti). Šiaip helsinkiečiai nesipykstą. Tik Viktoro idėja kurti Es-La-Li (Estijos-Lat­vijos-Lietuvos sąjungą) Eitanui –­ tiesą sakant, ir man – atrodanti tuščia. Su Helsinkio grupių idėja ji nieko bendra neturi, naudos dabar duoti negali, o iš tolo kvepia dešimčia metų kalėjimo. (...). Es-La-Li manifestas, gana keistai suredaguotas, mane pasiekė, bet jo neskelbsime (paties Viktoro labui).

Grįžęs į Kongreso rūmus, perskaičiau savo pranešimą. Priėjo Koržavinas: jam patiko, kad pradėjau nuo to, jog trumpai [te]buvau disidentu. „Pagaliau nors vienas žmogus sako teisybę.“ Paskui šnektelėjome apie Čilę. „У меня есть подлая мысль туда поехать. Думаю, они правы: лучше, когда Дзержинский сидит в тюрьме, а не работает по специальности.“13

Pereitas „hearing“ Kopenhagoje, kaip visi tvirtina, buvęs daug prastesnis: prilindę daug apsišaukėlių ir ekstremistų. Taip atrodo ir iš knygos su „hearing“ tekstais, kurią nusipirkau. (...)

Sutikau advokatę Natašą F. ir jos vyrą Borisą – pažįstamus iš Maskvos, palikusius ją prieš dvi savaites. Žmonės gerokai įgąsdinti Vakarų. Teko net raminti. Pavakarieniavom tratorijoj, paskui užkopėm į Kapitolijų, pasivaikščiojom palei Circus Maximus ir Palatiną. Savijauta – lyg kur nors Trakuose: piktžolės, kalvutės... O Circus Maximus – tarsi rajoninis stadionas. Dieve mano, kaip viskas darosi paprasta šiame pasaulyje!

 

Lapkričio 28 d.

Vatikano muziejų perbėgau – buvau tik prie Rafaelio stancų ir Siksto koplyčioje. Tobula „Atėnų mokyklos“ geomet­rija, it koks idealas, kurio vėliau siekė Mond­rianas su Nicholsonu. Siksto koplyčioje spalvotas, rausvai melsvas oras. Tas oras labiau veikia negu pačios freskos, nors jos vertos savo šlovės. Perugino, beje, man daug artimesnis už Michelangelo. O iš pastarojo geriausia toji sibilė, kuri sėdi profiliu: berods, Eritrėjos.

(...)

Pašnekėjau apie Petkų iš tribūnos (turėjau būti paskutinis, bet likau priešpaskutinis, nes pavėlavo Pliuščas). Visa ši diena skirta helsinkiečiams.

Vakarą praleidau kolegijoje su lietuviais kunigais (žvėriškai gardi vakarienė). Kalbėjau telefonu su Gitana Sadovnikova (ji Vienoje) ir su Londonu. (...)

 

Lapkričio 29 d.

Lozoraitis junioras pavėžino automobiliu po Romą. Forumas uždarytas savaitei, bet ir iš viršaus yra į ką pasižiūrėti. Buvome dar Aventine prie Maltos kavalierių vilos ir Šv. Petro požemiuose. Daugumą gatvių užtvėrę demonstracijos (laidoja fašistų užmuštą komunistą). Tiesa, užsukome dar į Janiculum –­ netoli Tasso medžio. Nuo ten Roma gerokai primena Vilnių: ta pati konfigūracija, kaip nuo Bekešo kalvos.

Lozoraitis – labai malonus ir nekvailas, gerai informuotas vyras. Jei visi išeiviai būtų tokie, būtų lengva.

Pavakary, likęs vienas, aplankiau dar Michelangelo „Mozę“ (stebina stereometrija, kaip „Atėnų mokykloje“ planimetrija). Perėjau tamsoku, siauru it Pilies gatvė Corso. Įmečiau pinigą į Trevi (buvo įmetęs ir mano tėvas, bet negrįžo).

Paskui, visai sutemus, laksčiau it turistas, patekęs į Romą vienintelį kartą gyvenime ir vienai dienai. Piazza di Spag­na, Campo de Fiori (pastaroji – daugiau dėl Milašiaus negu dėl [Giordano] Bruno). Turėjau ir netikėtą, stiprų pergyvenimą –­ Mamertino kalėjimą14 .

 

Lapkričio 30 d.

Į Londoną skridau virš Genujos (ji buvo matyti iš 10 kilometrų aukščio, it mažo miestelio, bet labai aiškus planas). Paskui buvo Alpės – ne kalnagūbris, kaip Kaukazas, bet šalis.

(...)

 

Bus daugiau

 

1 Amerikiečių žurnalistas.
2 „Raudonos aguonos“ (lenkų patriotinė daina).
3 Lenk. Ką gi, Jūs laimėjote.
4 „Ryšium su Sacharovo ištrėmimu į Vakarus“.
5 Lot. Tuštybė.
6 Be peštynių virtau dideliu peštuku (rusų priežodis).
7 Angl. „Baltų sąžinės kalinių grupė“.
8 „Mainai“.
9 Angl. „Bėglio kelionės dokumentas“.
10 It. „Sinjore, prašom duoti vizą.“
11 Simonas Wiesenthalis (1908–2005) – Austrijos visuomenininkas, nacių medžiotojas.
12 Naumas Koržavinas (g. 1925) – rusų poetas disidentas.
13 Rus. Turiu niekšingą mintį ten nuvažiuoti. Manau, jų teisybė: geriau, kada Dzeržinskis sėdi kalėjime, o ne dirba pagal profesiją.
14 Senovės Romos kalėjimas, kuriame, pasak legendos, buvo laikomas ir Šv. Petras.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai