Vilkas su ožiukais

Tvartelyje. Nemėgstu tuščių sienų namuose, šį bei tą vis pasikabinu ant jų – kabo ir Algimanto Kunčiaus „Eglutė“. Berniukas su ausine kepure, praeidamas gatve, stabteli prie parduotuvės lango ir žiūri į mažą negražią (dabar ir mums) eglutę. Jam ji vis tiek atrodo lyg iš pasakos, iš ateities ir gyvenimo pažadų. Visus žaislus berniuko vaizduotė turi susikurti pati. Įdomu, kuo tapo tas berniukas? Kunčius fotografavo 1966 metais.

Po 50 metų visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose renčiamos toookios eglės, kokių miškuose su žiburiu nerasi. Prie jų Kunčius vaiko nesugebėtų nufotografuoti. Jeigu koks tėvelis ir pajėgia įamžinti savo atžalą, tai ji prapuola grožybių fone, o eglė neįtelpa į kadrą. Tokios tokelės.

Ožka su šieno kuokštu dantyse

 

A. Kunčius. „Prieš Kalėdas  M. Gorkio (Pilies) gatvėje“, 1966
A. Kunčius. „Prieš Kalėdas M. Gorkio (Pilies) gatvėje“, 1966

Žydrajame ekrane. Per LRT džiugina italų kino retrospektyva (puikus žodis, sutikite). Rudens paskutinę dieną bežiūrint rež. Ivano De Matteo „Mūsų vaikai“ („I nostri ragazzi“, 2014), nutvilkė kadrai gydytojo šeimos bute – ant sienos kabėjo M. K. Čiurlionio paveikslas „Aukuras“. Na, žinote... Į ekraną žiūrėjau kaip ožys (!) į naujus vartus: ČIURLIONIO, ČIURLIONIO, ČIURLIONIO... Laukiau, kada vėl veiksmas persikels į gydytojo butą... Filme aukuras kūrenosi, ant jo buvo ir paaukota, kaip mene ir priklauso.

Ožys provincijolas

 

M. K. Čiurlionis. „Aukuras“, 1909
M. K. Čiurlionis. „Aukuras“, 1909

Žukauskaitės knygos pristatyme. Į kompaniją ši pasikvietė „etatinius“ (gerąja prasme) knygų pristatinėtojus – Kristupą Sabolių ir Naglį Kardelį. Tai buvo galima suprasti iš jų pačių kalbos – pamiršo, kada ir kurią knygą pristatydami visi trys diskutavo impotencializmo (atsiprašau, jei blogai atsimenu terminą) tema.

Knyga pavadinta „Nuo biopolitikos iki biofilososfijos“, kitaip tariant, per deleuziškus akinius nužvelgiama šių klausimų panorama ir einama nuo negatyvios kritikos iki pozityvesnio sprendinių siūlymo. Tačiau aprėpta buvo labai daug: nuo embriono ir Ebolos viruso dvikovos, kuris labiau „gyvas“ ir vertas išlikti, iki genetinio bananų modifikavimo, jų rūšių naikinimo ir neskanėjimo.

Vis dėlto man asmeniškai smagiausias ir su praėjusio „Litmenio“ numerio grybišku viršeliu susisiejęs momentas –­ žmogaus kūno kaip svetimkūnių namų teorija. Per daug nesigilinau, o ir draugas medikas išsišaipė (nefilosofiškas jis...), tačiau toji teorija teigia, kad mes – žmonės – evoliucionavome tiek, kiek to reikėjo grybams. Su visais savo išradimais, visatos ir neuronų tyrinėjimais, psichologinėmis dramomis, moralinėmis dilemomis ir ekonominėmis krizėmis esame būtent tokie ir todėl, kad grybienai reikėjo tinkamos terpės gyventi. Žmogaus organizmą sudaro daugybė svetimkūnių: bakterijų, sporų, grybų etc. Taigi tie grybai dėl susiklosčiusių biologinių aplinkybių net nebegalėtų gyventi niekur kitur, kaip tik mūsų kūnuose. Manau, visai geras atspirties taškas nihilizmo diletantams ir fantastams.

Ožka Kokoschka

 

b_600_832_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-09_nr._3593_2016-12-09_nr._3593_virselis.jpg

 

„Archfondo“ PINIGŲ ciklo paskaitoje. Kalbėtojas – praktikas Dominicas Stevensas. Žavus, kiek vyresnio amžiaus vyrukas vešlia tamsia, bet vietomis žilstelėjusia barzda, su juodu golfu ir akiniais. Juokavo: „Mes visi dėvėjome juodus golfus ir nešiojome akinius, todėl galėjome vadintis architektais.“ Pasižiūrėjau į savo to vakaro eilutę – aš irgi galiu vadintis architekte!

Sklandžia ir nesudėtinga anglų kalba (Stevensas – airis) klausėmės pasakojimo iš asmeninės patirties apie 9 deš. neformalių bendruomenių DIY (angl. pasidaryk pats) tipo iniciatyvas Berlyne, vėlesnes architektūrines praktikas Airijoje ir šiandienį namų statytojų santykį su pinigais.

Seniau buvusi gan populiari, tačiau dabar gal kiek utopinė idėja – neimti paskolos iš banko, o pasitelkti vietos bendruomenę. Pvz., senoji Airijos architektūra yra tipinė: paskiri namai, o ne daugiabučiai, nes romėnai su savo architektūra taip ir neatžygiavo iki Airijos. Net ir dabar dauguma vienišių ar šeimų įsivaizduoja gyvenimą name, ne bute. Dažnai senųjų namų stogai būdavo iš šiaudų, kuriuos kas dešimtmetį reikėdavo perkloti (šiaudinių stogų estetika prieš kelerius metus buvo begrįžtanti į madą ir Lietuvoje). Kol force majeure nenuneša visų kaimo stogų vienu metu (o taip irgi gali nutikti), namo savininkas gali kliautis savo kaimynų pagalba. Pirmiausia, jis turi pakviesti muzikantus. Antra, paruošti stalą. Stogo perdengimas buvo šventė, vakarėlis, o namo savininkas – šventės šeimininkas, besirūpinantis svečių gerove, kurie besilinksmindami ir tą stogą sutvarko.

Stevensas, su 25 tūkst. eurų kišenėje (tiek yra žiauriai mažai, jei nori pasistatyti namą), prisiminė šią kolektyviškumo praktiką, susikvietė savo draugus ir per 50 dienų (išbarstytų į dvejų metų laikotarpį) susikonstravo apie 60 m² namuką kažkur Airijos šiaurėje. Taigi jei esate viduriniosios klasės ubagas ir jus psichologiškai slegia gyvenimas bute mieste, einate į irishvernacular.com, pasikviečiate muzikantus bei draugus ir statote statote!

Ožkytė Formoj

VILKAS.png

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai