Nacionalinio slemo finalininkai

Spalio 25 d. Vilniuje, klube „Peronas“, vyko Nacionalinis slemas, kuriame buvo išrinktas Lietuvos atstovas (juo tapo Marius Povilas Elijas Martynenko), lapkričio 26 d. dalyvavęs Europos slemo čempionate Belgijoje. Trejetą metų iš eilės Lietuva turėjo savo atstovą šiame tarptautiniame poezijos konkurse. Spausdiname Nacionalinio slemo finalininkų tekstus. Pokalbį su Mariumi Povilu Elijumi Martynenko skaitykite čia

 

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Zidele Amathambo

Faradži, poetas iš Rytų Afrikos, man pasakė du žodžius svahili kalba: „Zidele amathambo.“ Atsiduok. Atsiduok kaulais ir visa kuo.
Vienos genties kariai bėga nuo kitos genties karių. Virš jų praskrenda varnas. Persekiojimas liaujasi. Bėgantieji pasiekė savo protėvių žemę, jie pasiekė namus. Zidele amathambo, atsiduok, atsiduok kaulais ir visa kuo. Dabar tik ši žemė šaukiasi jų kaulų, dabar tik ši žemė turi teisę į juos.
Šamanas muša būgną iš gazelės odos. Gazelė pakyla ir girdi ją bėgant savo pačios oda, bėgant į prisikėlimą. Zidele amathambo, ir pačios žemės kaulai dainuoja pritariant būgnui. Tas, kurio ietis pralies žmogaus kraują jo protėvių žemėje, bus prakeiktas ir žemė išspjaus jo kaulus atėjus metui.
Mes sukūrėm stabus, kurie virto gentim, ir dabar vejasi mus. Ekonomika, politika, mados, virtualusis pasaulis – tai vaiduokliai, besivejantys mus per laiko lauką. Jie neturi kūno, kurį galėtum paliesti, širdies, kurią pervertų ietis, kaulų, kuriais galėtų atsiduoti.
Šamanas muša būgną iš gazelės odos. Bėk. Bėk į savo protėvių žemę, bėk į savo namus, bėk į savo mylimąjį ir zidele amathambo – atsiduok mylimojo širdžiai kaip žemei, atsiduok jo širdžiai kaulais ir visa kuo.
Šamanas muša būgną iš gazelės odos ir tu, mano drauge, esi gazelė, bėganti nuo vaiduoklių, bėganti į savo prisikėlimą.

 

POVILAS ŠKLĖRIUS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

draudimo agentė

draudimo agentė sako:
mūsų pasiūlymas tinka žmonėms,
kurie galvoja apie ateitį,
mąsto, ką daro su savo gyvenimu ir pinigais,
turi drąsių ateities planų.

draudimo agentė sako:
jūs atrodot rimtas žmogus,
jūs atrodot kaip turintis aiškią perspektyvą
ir neketinantis greitai mirti.

draudimo agentė sako:
žinoma, visko pasitaiko –
jūsų mirties atveju išmokėtume 1500 eurų.

niekad nebūčiau pagalvojęs, kad aš tiek vertas.

galvoju kiek daug kebabų išeitų,
tiksliau – išeitų lygiai 600 didelių kebabų su kiauliena
arba 483 kebabai su vištiena,
arba galėčiau nusipirkti 2307 butelius
mėgstamo mineralinio vandens,
o svarbiausia, kad net ir miręs
galėčiau gyventi bute,
pinigų užtektų 8 mėnesiams į priekį
įskaitant ir šildymo sezoną,
mirtis būtų kaip ir atostogos,
galėčiau sau leisti nieko nedirbti,
kurį laiką niekuo nesirūpinti,
aplankyti Prahą ir Budapeštą,
mirtis būtų labai geras pasiteisinimas,
kodėl neatsiliepiu telefonu
arba kodėl esu toks nekalbus už stalo,
galėčiau vaikščioti gatvėmis ir nesisveikinti su žmonėmis,
su kuriais aš šiaip ar taip niekada nenorėjau sveikintis,
arba galėčiau tyčia vogti parduotuvėse,
rodyti penį viešajame transporte,
padegti namus ir po to gelbėti iš jų vaikus,
kad gaučiau kokį nors garbės medalį.

mirtis atveria daug kelių, pagalvojau,
ir pasirašiau tą gyvybės draudimo sutartį.

dabar belieka tik laukti.

kaip aš buvau tobulas vyras, o po to nebuvau

kai mes susipažinom,
po mėnesio ji pasakė,
kad mane myli,
ji pasakė, kad aš esu tobulas,
kad aš – jos svajonių vyras
ir kad ji nori praleisti
visą gyvenimą su manimi.

aš buvau pakerėtas.

atsakiau, kad aš irgi ją myliu.
ji šiek tiek apsiašarojo,
o po to mes bučiavomės.

kai mes pradėjome gyventi kartu,
po mėnesio ji pasakė
galėtum ir nerūkyt,
o dar po mėnesio –
galėtum mažiau gerti,
o po pusės metų pasakė,
kad man nederėtų tiek daug laiko
skirti draugams
ir kad geriau pabūčiau namie,
o ne į koncertus eičiau –
vis tiek jie visi vienodi.

aš stengiausi.

mečiau rūkyti, išgerdavau alaus kartą per mėnesį,
nustojau lankytis visokiose skylėse,
nepamenu, kada paskutinį kartą buvau koncerte.
aš net nustojau rašyti eilėraščius,
leidau daug laiko namie,
sukaliau lentynas ir jas pakabinau,
kiekvieną savaitgalį kruopščiai tvarkydavau namus,
pradėjau gaminti valgyti,
pradėjau domėtis rimtais dalykais:
žinojau, kur kokie maisto produktai pigiau kainuoja,
kada bus akcija buitinei chemijai,
pamilau drabužių lyginimą,
tualeto ir vonios valymą,
ištapetavau kambarį
ir net mano mama, kuri nuolat priekaištaudavo
man dėl nebrandumo
vieną dieną pasakė:
sūnau, tu pagaliau subrendai,
aš tokia laiminga!

bet ta mergina, ne,
ji kažkodėl neatrodė labai patenkinta
dėl mano pastangų keistis,

ir kai vieną vakarą ji grįžo namo
girta, prisirūkiusi ir susitaršiusiais plaukais,
ji pasakė: mums reikia pasikalbėti,
ji pasakė: tu pasikeitei,
tu tapai per daug rūpestingas,
ji pasakė: kai nustojai rūkyti, gerti
ir šlaistytis su draugais, tapai neįdomus,
visai ne paslaptingas;
ji pasakė: su tavimi dabar išvis neįmanoma gyventi;
o tada pasiėmė rankinę ir išėjo.

likau sėdėti nieko nesupratęs.

mano išblizginta dujinė orkaitė
ir iki negalėjimo švarūs indai
negalėjo man paaiškinti,
kas čia ką tik atsitiko,
ką aš blogo padariau.

tada ir prisiminiau tėvo žodžius,
kartą jis man sakė:
sūnau, vyrai niekada nesupras moterų –
užuot bandęs joms įtikti, būk savimi.

manau, kad tą kartą jis buvo teisus.

 

DARJA LYZENKO

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Poezija – vaikas

Mano poezijos juodos raidės ant balto popieriaus lapo –
tarsi mano kūdikio rankų pirštukai,
kuriuos noris įsikišt sau į burną – tokie jie mieli.
Netyčiuko, kurio dar praeitų metų vasarą net neturėjau
minty!
Apskritai maniau, kad šiuo klausimu esu nevaisinga.
Sakydavau: „Kas jau kas, bet aš tai poezijos tikrai niekada
negimdysiu,
neturiu to „poetės instinkto“...“
Aha! Nespjauk į šulinį, nes gali tekt nuryt.
Ir pagimdžiau! Po to, kai sutikau vieną žmogų.
Sakė man: „Nesisaugokim, nebaigsiu tavyje...“
Ir nebaigė. Bet gal todėl ir pastojau?

Pirmus pastojimo poezija požymius
pastebėjau po penkių mėnesių.
Iš pradžių galvojau,
kad turėsiu tik vienókios gimties kūdikį – dienoraštį.
Bet draugės – daugiavaikės motinos didmoterės –
ištyrinėjusios nuotraukas iš ginekologės,
ėmė matyti užgimstančios poezijos kontūrus.

Ėmė matytis ir mano pilvas.
Ilgiau slėpt nei norėjau, nei galėjau –
viešose vietose svaigdavo galva
nuo savų bei svetimų žmonių, minčių, žodžių
ir idėjų...
Svaigdavo taip, kad vakarais
imdavau vemti baltosiomis eilėmis.
Kažkada taip net autobuse apsivėmiau.

Visgi nėštumas praėjo stebėtinai lengvai.
Pirmagimį ir paskesnius pagimdžiau Worde.
Draugas akino gimdyti namų sąlygomis
į paprastą sąsiuvinį.
Pats savojo gi kartą vos nepametė.
Dieve, apsaugok nuo to.

Ir kaip pridera tikrai supermamai,
pirmagimio nuotrauką
nedelsdama įkėliau į Facebooką.
Láikų su laikù tik daugėjo.
Net nesitikėjau, kad taip visiems į širdį kris.
Visi komentavo: „Vai tai tau koks dailus kūdikis.“
Gal ir išties jo laukia šviesi ateitis, tada pagalvojau.

Poezija, kaip taisyklė, pastoja nepilnamečiai
ir nepilnametės.
Aš gi – vėlyva gimdyvė.
29-erių pagimdžiau savo pirmąjį vaiką, įsivaizduojat?
Bet galbūt todėl mano poezija nėra kaprizinga,
nerėkia, kai nereikia.
Kai reikia, irgi nerėkia, tik tyliai prieidama
ir patapšnodama man per petį taria:
„Atėjo laikas man tave pamaitinti... arba
Tau ant manęs išsilieti. Kaip tau patogiau.“
Vaje, dar tokia maža, o jau tokia supratinga.

Mano poezija velnioniškai mėgsta ėsti.
Jos apetitą augina angliškas aliteracijų
ir asonansų apkepas.
Mėgsta oksimoroną – retkarčiais pasilepina jo nesmulkintais
glotnučiais.
Nuo paralelizmų klizmų jai nereikia.
Užtat pirst, riaugt ir viaukt būtų nuo onomatopėjų.

Ir nors metaforų kepėjų kursai man pačiai nepamaišytų,
pamažu mokau ją, kaip alegorijos tešlą derėtų užmaišyti.
Išalkus ji,
nužudytų už anaforų košytę,
nužudytų už konservus inversijos,
nužudytų už rūkyto anžambemano
gabaliuką.

Atžalai mano nereikia džeimių oliverių
(o gal turėčiau sakyt „viljamų šekspyrų“?)
Sako, kaip kad aš gaminu,
nieks taip negamina antonomazijos čefyro.

Epiforomis ir eufemizmais prifarširuotos mišrainės
nemėgsta.
Netgi sakyčiau „neperneša“, „nevirškina“ – ką ten
„nemėgsta“.
Užtat sugeba pasisotinti nuo litotės trapučio trupinėlio.

Teko jai ragaut ir šaukštą sinekdochos želė.
Teištarė „OMG“ ir apsilaižė lėtai.
Bus Lidle nuolaida – dzin tos eilės – reiks nupirkti jai vėl...

Ir kaip dauguma vaikiukų-poeziukų
dievina epi̇̀tetus –
tik be razinų.
Ką tik iškeptus. Pagaminu, kai netingiu.
Juk tada jie tokie tirpstantys burnoj,
tokie minkštučiai, tokie aromatingi...

Bet kai kas man neduoda ramybės, kelia nerimą.
Asmenybės susidvejinimą regiu joje,
o gal net susitrejinimą...
Būna, jai vaidenas – ir ji tuo šventai tiki – kad ji yra slemas.
Kitais gi kartais jai atrodo, kad ji – baltosios eilės.
O kartais – skaistūs, tvarkingi, kvepiantys, su kvarbatkėlėm,
rimuoti stulpeliai ketureiliai.

Pastarąjį išsišokimą stengiuos žaboti.
Kam žmones erzinti, juos provokuoti ir šokiruoti?
Juk šiais laikais nenormalu būti tvarkingiems
ir gražiai surimuotiems.
Nenoriu, kad praeiviai ją gatvėj pirštais badytų,
sakytų: „Tu tik paklausyk, kokia bjaurybė –
ketureilė poezija su gėlytėm.“

Žodžiù.
Poezijos gimimas buvo vienas gražiausių dalykų,
nutikusių mano gyvenime. Viliuosi, jog ji
ir toliau prisiriš prie manęs
vis stipriau, nepamirš,
nepaleis, neišduos,
bet išlauks visada,
o kai užaugs, gal ir netaps žvaigžde pasaulinio dydžio,
užtat būtinai parašys man laišką iš Paryžiaus.

Komentarai  

 
#1 Vocabulary 2016-12-22 21:01
tokia čia ir poezija, bet visgo atsigavimas po viso kito.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai