Bronka Nowicka. Iš knygos „Pamaitinti akmenį“

2016 m. į vienos prestižiškiausių Lenkijoje „Nikės“ literatūrinės premijos finalininkų septynetą pateko Magdalenos Grzebałkowskos „1945. Karas ir taika“ („1945. Wojna i pokój“), Renatos Lis „Provanso lede. Buninas tremtyje“ („W lodach Prowansji. Bunin na wygnaniu“), Piotro Matywieckio „Kuriuo keliu visiems laikams“ („Którędy na zawsze“), Weronikos Murek „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ („Uprawa roślin południowych metodą Miczurina“), Bronkos Nowickos „Pamaitinti akmenį“ („Nakarmić kamień“), Mareko Płazos „Skorunis“ („Skoruń“), Ziemowito Szczereko „Tatuiruotė su trišakiu“ („Tatuaż z tryzubem“). Nugalėtoja tapo B. Nowicka, o Publikos prizą pelnė M. Grzebałkowska.

Bronka Nowicka (g. 1974) – lenkų režisierė, scenaristė, poetė ir vizualiojo meno kūrėja, baigusi Lodzės kino mokyklą ir Krokuvos dailės akademiją. 2002 m. už etiudą „Tristis“ apdovanota Bolonijos ir Miuncheno studentų kino festivaliuose. 2003–2009 m. statė spektaklius įvairiuose Lenkijos teatruose. 2015 m. išleido debiutinį poetinės prozos rinkinį „Pamaitinti akmenį“, apie kurį autorė sako: „Netrokštu, kad mirę daiktai būtų gyvi. Norėčiau, kad gyvi žmonės būtų mažiau mirę.“

Spausdiname šios knygos ištrauką ir dėkojame leidyklai „Biuro Literackie“ už galimybę skaitytojams susipažinti su B. Nowickos kūryba.

 

Bronka Nowicka. Ugnės Žilytės piešinys
Bronka Nowicka. Ugnės Žilytės piešinys

Raitūzai

Patinka kelio skonis. Vasarą jį išgraužia tiesiai iš odos, žiemą – per raitūzus, kol nusišeria ant liežuvio med­vilniniai plaukai. Į galvą, įsmeigtą į kelį, vaikas deda dalykus, kuriuos žino. Pirštais sutrinta skruzdė kvepia actu. Drugelis turi pud­ros. Kurmis fraką. Oda ritasi pilki purvo ritinėliai. Seni žmonės atsiduoda barščiais. Po nagais yra sviestas, į kurį sminga rakštys. Būna kuprotų ir pasiutusių žmonių, bet ne šunų ir paukščių. Vaikas, čiulpdamas sūrų kelį, žino: vienintelis dalykas, skiriantis žmogų nuo pasaulio, yra oda. Ji neleidžia jo praryti neaprėpiamai begalybei dalykų.

 

Šaukštelis

Mirusieji pasisaldina tik tada, kai įkišam jiems į ranką šaukštelį ir patys sukame ratus stiklinių dugnuose. Cukraus kristalėliai vaizduoja tornadą, viesulas sodina arbatos lapus į karuselę. Jie tebesisuka, kai šaukšteliai, atsirėmę į apačią, jau sustingo.

Tegyvuoja judėjimas. Tegul skruzdėlytė bėga staltiese nešdama bandelės trupinį. Reikia mums širšių virš stalo. Tegul kas nors zvimbia. Tegul drasko šitos scenos tylą, kol mirusieji prabils kalba, kurią jiems suklijuosime iš ilgai saugotų žodžių plonų popierėlių. Kol nepasislėpsime už jų nugarų ir neprabilsime už juos įsivaizduodami, kad jie krutina lūpas. Paskui pakelsime virš lėkščių jų rankas, jomis sutrupinsime sausainius, surinksime trupinius pirštų pagalvėlėmis, kurias patys suvilgysim seilėm. Galų gale, nuvarginti marionečių svorio, nuleisime jų rankas ant kelių, kad suvoktume, jog šitaip baigiasi ir pavakariai, ir atsiminimai.

Mirusieji patys neapsirengia. Tai darome mes už juos. Taip pat šukuojame, skutame, kišame į plaukus segtukus ir į rankoves sąsagas. Už juos metame į krosnį malkas ir nukeliame švilpiantį virdulį.

Tenka valyti jų batus. Už juos laižyti pašto ženk­lus ir siųsti laiškus, kurie mūsų nepasiekia. Jie nepagalvos to, ko nepagalvosime už juos, taigi galvoja apie mus mūsų mintimis.

Nutinka, kad jie sėdi per kaitrą su pirštinėmis ir vilnonėmis kepurėmis. Arba sniego kepurėmis – virš užšalusios upės, prie kurios juos pamiršome praėjusį pavasarį.

Vaikas palieka senelį prie arbatos stiklinės. Rytoj vėl ateis jos pasaldinti. Ir vėl, kol nesibaigs visas pasaulio cukrus.

 

Akmuo

Nei kaštonai, įmesti į kišenę, nei vogti obuoliai vaiko taip neapsunkina kaip liūdesys. Liūdesio darbas yra ateiti ir būti. Nieko daugiau. Visa kita priklauso nuo žmogaus – jei pakelsi jį, liūdesys storės kaip ridenama sniego gniūžtė. Aplips kiekviena mintimi.

Dabar vasara. Vaikas stovi sode pražiota burna, per kurią garuoja amas matant pasaulį. Liūdesys guli šalia. Netirpsta. Net neprakaituoja.

Vaikas žino, iš kažkur žino: joks dalykas nepriklauso sau. Nei dryžis ant bitės pilvelio, nei kanapinės virvės gija, nei krintantis lapas. Jie yra visko dalis. Kaip pamatyti viską, jei aplink matai tik dalykus, kurių kiekvienas nori būti atpažįstamas?

Vaikas pajunta jaudulį. Prasideda galvoje, leidžiasi tarp kojų, kutena, tarsi kas liestų plunksna. Liestų ten. Žino: nori visko. Taip pat žino – jo nepasieks nepatyręs kiekvieno dalyko atskirai. Tokios galybės niekas neperleis per rankų ir jausmų malūną. Neįmanoma. Liūdesio rutulys minta vien šaltu žodžiu „neįmanoma“.

Vaikas susičiaupia. Bidzena namo. Pakeliui randa akmenį.

 

Sagos

Močiutė augina savo motiną kambaryje su puse durų. Pusę nupjovė, kad matytų, ką senė išdarinėja. Pusę su spyna paliko. Joje pasuka raktą, įsimeta už liemenėlės. Niekam neduos. Dar kas užleis šitą rykštę ant namų.

Praėjusią savaitę akimirkai paleido ją iš akių: prosenelė supjaustė užuolaidas, įkišo paką cukraus į ugnį. Manė, kad anglis – abu kieti. Iškniso spintą: ieškojo prijuostės, nes eis į mokyklą. Jai devyniolika metų, neprisimena savo vardo, bet prijuostę, kryžiumi susegamą už nugaros, – visados. Jei jos neužrakintų, apverstų viską aukštyn kojom.

– Kažkaip man ten per tyliai būni, mamyte, – šaukia močiutė į kiaurymę tarp staktų.

– Apsišikau, – virš nupjautų durų rėžio iššoka galva.

– Tai palauksi.

Močiutė nemeta darbų. Neprisvilins mėsos. Kai po stogu gyvena beprotybė, likusieji turi būti normalūs. Likusiesiems priklauso tvarkingi pietūs.

Į virtuvę įkrenta megztinis. Paskui jį skrenda: sijonas, apatinukas, liemenėlė.

– Atsiprašau, ponia, ar galėtumėte pakviesti mano dukrą? Nes aš čia stoviu nuoga.

– Tuoj ateisiu, aš tavo dukra.

– Netiesa. Mano dukros juodi plaukai ir ji liekna kaip diegas. Štai tokia, – virš durų pasirodo pirštai, kurie sugniaužia centimetrą oro. – Tu esi žila ir stora.

Močiutė pervysto savo motiną. Vystyklo lipukai treška ant klubų.

– Mirsiu, jei man gerai sumokėsi, – sako senas kūdikis.

Močiutė atneša maišelį patalynės sagų. Išberia ant grindų.

– Užteks?

– Ką aš žinau? Reikia paskaičiuoti.

Sėdžiu su prosenele ant žemės. Skaičiuojame sagas lenkdamos pirštus.

– Matei kada nors tiek pinigų? – klausia.

Kai nemato, kišu jas į batus, metu už marškinėlių, nuryju. Tegul būna jų mažiau. Kad neužtektų mirčiai.

 

Tinklas

Vaikas nori gyventi kalės pilve. Gimti naktį, kad nuo jo būtų nulaižytas kraujas, ryte grįžti: šliaužti namo per tunelį šunyje.
Kišenėje turi duonos su taukais, stovi prie vielinio tinklo ir laukia. Kai stovi ganėtinai ilgai, gyvūnas prieina. Tik duonos, nes nenori, kad žmogus, netgi mažas, įlįstų jam į vidų.

– Elgsiuos tavyje gražiai.

Kalė nori ėsti, bet nėra nuomojama. Praryja duoną ir velkasi žemyn gatve, sena, nutrintais šonais. Kitom dienom grįžta ir žiūri į kišenę, iš kurios į abi puses išauga vaikas.

– Nusiausiu batus, neišpurvinsiu tavęs.

Kalė nueina nulaižius nuo šaligatvio trupinius.

Po kelių savaičių pirštas, prakištas per metalinę akį į kitą tinklo pusę, kaso šuns galvą taip ilgai, kad jo pagalvėlė pasidengia juodais miltais. Kalė užsimerkia, gal net miega atsirėmusi į tvorą. Tada vaikas įsivaizduoja, kaip gulasi vilna išklotame pilve. Kaip pilvas jį pasiima ten, kur niekada nebuvo.

Kai baigiasi vasara, kalė nustoja lankiusis. Vaikas iš kišenės išberia trupinius. Nuo šuniškų minčių jam užtraiškanojo akys ir prisikrapštė raudonos dėmės.

– Nesiartinkite prie jos, – sako žmonės. – Ji dvokia būda.

 

Užuolaidėlė

Sekmadienis – tyli atsilikėlė baltomis puskojinėmis. Jos peliška uodega baigiasi šifonine kokarda. Jai į skrybėlę įsegama trešninė sagė. Negailima smulkių ledams, tegul turi kuo taikyti į peraugusį liežuvį. Į ranką įbrukama šakelė su žirginėliniais kačiukais. Tegul mojuoja dainuodama: cho cho. Dar triskart perlenkta skarelė. Pravers bažnyčioje, kad klūpėdama nesusiteptų kelių.

O sekmadienis nieko, tik ir stebėtų laidotuves. Joms diriguoja vytelė – tegul žino, kaip eiti. Plinta gatvėse, lyg gedulas būtų užkrečiama liga.

Mažiausias procesijas sudaro katafalkas ir raudantysis: kumelė traukia vežimą su vaiku, šeimos tėvas eina iš paskos. Mano, kad toks jaunas palaidojo svajones. Šviečia saulė. Procesijos prasilenkia. Lenkiasi skrybėlės. Gedintieji žiūri, kurio sveikesnė kumelė. O šitos šnipinėja pro akidangčius, kuris karstelis dailesnis, kuriame gyvenimas atrodo gyvas. Kai kas skuba į šermenis.

O šermenyse – sultinys ir nublizginti šaukšteliai. Pasaulis juose atsispindi labai gražiai, nors ir aukštyn kojom. Krapai krinta ant bulvių tarsi žalias sniegas. Radijas dūzgia kaip bitė. Vėjas išpučia krakmolytą užuolaidėlę.

– Cho cho, – sako sekmadienis. – Cho cho.

 

Muilas

Kasvakar virtuvės kampe rengta vonia. Ji statyta iš pilko muilo plytų, puodo vandens, dubens ir kėdės, ant kurios būdavo padėtas. Tas, kuris nueidavo į kampą, likdavo vienas, kad kiti akimis nenaršytų po jo kūną. Tai negaliojo vaikui. Vienas maudėsi, o kiti sėdėjo prie stalo. Dėjo sau į galvą maistą ir traukė iš ten žodžius – labai sunkiai, tarsi rinktų ašakas. Retkarčiais kas nors pažvelgdavo į kampą, ne kitaip žiūrėtų į besilaižantį katiną.

Dabar, kai turi maudytis vaikas, visi išeina. Matyt, mano, kad tai jau kūnas, po kurį galima naršyti.

Kojomis perkelia grindimis savo pirštus. Prisistato nuogas priešais nieką. Ima naują muilą aštriomis briaunomis. Luitą, kuris niekada neėdė žmogui iš rankos, taigi žalos, kol pripras. Tai gerai: kad nurytum liūdesį, nepakanka jį nuplauti. Reikia jam nudirti odą.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Bronka Nowicka. „Nakarmić kamień“. – Wrocław: „Biuro Literackie“, 2015.

 

b_0_0_0_10_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-16_nr._3594_Nike.png

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai