Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XVIII)

Užmaršties demonai ir jų teikiama malonė

 

„Istorija išgaruoja iš atminties, todėl apie įvykius, kurie nutiko prieš kelerius metus, aš turiu kalbėti taip, tarsi jie būtų dėjęsi prieš tūkstantį metų.“

Milan Kundera. „Juoko ir užmaršties knyga“

 

„Praradę atmintį prarandame sielą. Būtent tai šiandien mane pritrenkia – tas visuotinis, globalus reiškinys, atminties praradimas, ypač jaunosios kartos.“

Umberto Eco. „Mane glumina globalus atminties praradimas“

 

„Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės.“

Javier Marias. „Įsimylėjimai“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I

Paskutiniame 2015-ųjų „Literatūros ir meno“ numeryje rašiau apie istorijos pabaigas, nuolat ištinkančias žmones, visuomenes, valstybes, regionus ar civilizacijas. O kiekviena istorijos pabaiga neatsiejama nuo ištikimos palydovės –­ užmaršties.

Artėjanti dar viena senų ir naujų metų sandūra verčia grįžti prie kartą jau svarstytos temos, tačiau šį sykį dėmesys bus sutelktas ne į istorijos pabaigos fenomeną, o į šį reiškinį bei jį kūrusius ir patyrusius žmones ilgainiui šydu uždengiančią užmarštį, kuri visuomet yra kažkur šalia ir seka mūsų pėdsakais tarytum šešėlis.

Apšvietos epochoje išgryninta progreso idėja pamažu įpratino mus pasitikėti ateitimi ir vis mažiau kliautis apie praeitį kalbančia atmintimi. Gyvenimas, kupinas kasdienių spurtų ir tarpinių finišų, verčia greitai sutelkti dėmesį, priimti sprendimus ir daugelį dalykų tuoj pat pamiršti arba patikėti juos permainingai elektroninių prietaisų atminčiai. Taigi kasdienė užmarštis mums reikalinga kaip galimybė veržtis pirmyn link naujų paskolų, projektų, santykių ir dar galai žino ko. Be to, postmodernios visuomenės mentaliteto ypatumus tyrinėjantys mokslininkai konstatuoja, kad XXI a. gyvenantis Vakarų pasaulio žmogus valingai stengiasi užmiršti begalę dalykų, kurie kitų epochų žmonėms buvo esminiai egzistenciniai orientyrai. Šiandien mes elgiamės taip lyg negalia, senatvė, mirtis neegzistuotų ir išstumiame šiuos dalykus į šalta neonine šviesa nutviekstas ligoninių palatas bei slaugos namų koridorius.

Kita vertus, kaip pastebi britų antropologas Paulas Connertonas, paprastai mes užmarštį suvokiame tarsi pralaimėjimą. Anot šio mokslininko, nepaisant visų aptartų ir nepaminėtų užmaršties formų dalyvavimo mūsų gyvenime, mes esame įsipareigoję prisiminti, ir mūsų nesugebėjimas to padaryti vertinamas (mūsų pačių ir kitų) kaip pažado netesėjimas. O gebėjimą atsiminti esame linkę traktuoti kaip dorybę, todėl nenuostabu, jog užmarštis laikoma trūkumu, netobulumu, žodžio nesilaikymu.
Kaip reikėtų nusakyti atminties ir užmaršties dialektinį ryšį? Kokį vaid­menį asmens ir visuomenės gyvenime iš tiesų atlieka užmarštis? Kada užmarštis kuria, o kada – griauna?

Pamėginkime kartu paieškoti atsakymų į šiuos klausimus belaukdami sausio 1-osios, pirmos kavos dozės, pagardintos aspirino tablete, ir tokios įprastos murkšlinam Naujųjų metų rytui mantros: „Pats laikas pamiršti visas tas nesąmones ir pradėti sportuoti, mokytis ispanų (vokiečių, graikų, prancūzų) kalbos, piešti, groti fleita, išmokti suvaldyti pykti, nebepiktnaudžiauti raudonu vynu ir pica, skaičiuoti kalorijas, daugiau laiko skirti savo vaikams...“

II

Atmintis yra visapusiškai susijusi su užmarštimi. O užmarštis taip pat turi savo kultūrinę, jau pradėtą rašyti istoriją. Šios istorijos šaltiniai – patys įvairiausi: pradedant mitais, istoriniais anekdotais, pasakomis, skirtingų epochų žmonių (auto)refleksijomis, su atminties praradimu susijusių ligų istorijomis, pasaulinės literatūros aukso fondui priskirtinais tekstais ir baigiant dokumentais, kuriuose užfiksuotos autoritarinių bei totalitarinių režimų pastangos deformuoti konkrečios visuomenės istorinę atmintį.

Štai keletas užmaršties istorijos šaltinių fragmentų.

Poetas Simonidas kartą paprašė politiko ir karo vado Temistoklio, beje, labai intelektualaus žmogaus, išmokyti jį atminties meno, „kad gebėtų atsiminti viską“. Išklausęs Simonido prašymo Temistoklis atsakė, kad jam nereikia mokytis atminties meno. Vietoj to derėtų išmokti užmiršti tai, ką norįs užmiršti. Anot šią situaciją aprašiusio Cicerono, Temistoklis troško užmaršties, nes viskas, ką šis žmogus kada nors buvo matęs ir girdėjęs, įstrigo jo atmintyje taip, lyg būtų įrėžta granito luite.

Vienoje Wilhelmo Hauffo pasakoje kalifas Chasidas ir jo didysis viziris Manzoras, kamuojami nuobodulio (nes jų valdomame Bagdade nieko tokio nevyko), vieną dieną nusprendė išbandyti juosvus miltelius, neva turinčius magiškų galių. Pauostę šių miltelių ir ištarę „mutabor“ kalifas ir didysis viziris pavirto gandrais, tačiau patyrinėję paukštišką gyvenimą abu šie kilnūs vyrai, apimti siaubo, suvokė užmiršę burtažodį, galintį grąžinti aštrių pomėgių ieškotojus į žmonių pasaulį. Mat virstant paukščiais buvo pažeista labai svarbi maginė taisyklė – ištarus burtažodį „mutabor“ negalima juoktis!

Gabrielio Garsíos Márquezo romane „Šimtas metų vienatvės“ aprašoma situacija, kai Makondo gyventojai iš pradžių buvo apnikti nemigos, o tada pradėjo pamiršti įspūdingiausius vaikystės įvykius, daiktų pavadinimus ir jų prasmę. Makondiškiai nuo užpuolusios užmaršties gynėsi visur lipdydami korteles su pavadinimais ir paaiškinimais. Štai toks raštelis buvo pakabintas karvei ant kaklo: Tai karvė, kurią kas rytą reikia melžti, kad gautum pieno, o pieną reikia užvirinti, sumaišyti su kava ir gerti kavą su pienu. Prie pagrindinio įėjimo į miestelį buvo pakabintas užrašas Makondas, na, o didžiojoje gatvėje didelis plakatas informavo: Dievas yra.

Immanuelis Kantas, laikydamasis griežtos dienotvarkės, kiek primenančios vienuolio regulą, praktikavo nuolatinės vidinės sutelkties būseną, stengdamasis neleisti kasdienybės triukšmui (atsitiktiniams pokalbiams, garsams, iš anksto nesuplanuotiems įvykiams) išblaškyti jo nusiteikimo dirbti, – tai leido jam išlaikyti intelekto ir aplinkinius stebinusios atminties aštrumą.

Tiesa, gyvenimo pabaigoje Kantas ėmė prarasti proto kibumą, o jo išlavinta atmintis vis dažniau jį išduodavo, todėl filosofas ėmė pamiršti pačius artimiausius jam žmones, painioti žodžius ir palengva paniro į jo asmenybę pasiglemžusį užmaršties ūką.

III

Anot puikią knygą „Letė: Užmaršties menas ir kritika“ („Lethe: The Art and Critique of Forgetting“, 2004) parašiusio filologo ir filosofo Haraldo Weinricho, apie meilę kalbėję antikos poetai ir tragedijų autoriai žinojo vieną paprastą tiesą: gebėjimas užmiršti įvairias nelaimes ir negandas yra pusiaukelė į laimę. Senovės graikai tariamai buvo atradę ir „vaistus“, padedančius ištrinti atsiminimus – Egipte augančią mistinę užmaršties žolę (lot. Nepenthes) tereikėjo sumaišyti su vynu. Tiesa, kartais užmarščiai prisikviesti tiesiog užtekdavo ir antrojo ingrediento – vyno. Dėl šio gėrimo poveikio kenčiančiai sielai poetas Alkajas vyną vadino „geriausiu vaistu“.

Antikos pasaulio žmonės, norėdami užmiršti kadaise mylėtą žmogų, pasitelkdavo ne tik vyną, bet ir paradoksalų metodą, reikalavusį mintyse išryškinti visas buvusio mylimojo arba mylimosios neigiamas savybes ir suvokti, kiek daug skausmo toji meilė suteikė.

Kas dar, anot antikos mąstytojų ir poetų, gali žmogų išgydyti nuo meilės atsiminimų? Kelionės, susitelkimas į darbą, verslą, tarnavimas valstybei arba karas.

Tačiau palikime žemiškų reikalų plotmę ir nukreipkime savo žvilgsnį į transcendentinę užmarštį. Platonas tikėjo, jog mokymosi procesas yra pastanga prisiminti tai, ką apie amžinąsias idėjas žmogaus siela pamiršo gimdama.

Platono idėjas suderinti su krikščioniškosios teologijos teiginiais bandė Aurelijus Augustinas, teigęs, kad reikia skaityti Bibliją ir ją interpretuojant atverti šiame tekste paslėptas prasmes. Anot jo, krikščionybė yra atminties religija, kurios laikinė-istorinė dimensija reikalinga Dievo egzistavimui apmąstyti. Beje, Augustinui priklauso ir dar viena labai svarbi tezė: žmogus gali pamiršti Dievą, bet Dievas niekada nepamiršta žmogaus.

Sudėtingų atminties ir užmaršties sąveikos formų neįmanoma perprasti neįvertinus pačios atminties raidos. Brėždamas atminties istorijos trajektoriją prancūzų medievistas Jacques’as Le Goffas nužymi keturis svarbiausius etapus: 1) antikoje dominuoja oralinė atmintis; 2) viduramžiais nusistovi pusiausvyra tarp dviejų – rašytinės ir žodinės – atminties formų; 3) naujųjų laikų ir modernaus pasaulio gimimo epochoje išryškėja rašytinės atminties, glaudžiai susijusios su literatūra ir spausdintu žodžiu, dominavimas; 4) naujausieji laikai žymi dar vieną revoliucinių permainų etapą, kai atsirado „ekspansinė atmintis“ – įvairios atminčiai palaikyti skirtos praktikos (plačiau žr.: Jacques Le Goff. „History and Memory“, 1996).

Naujųjų laikų permainos leido informacijai sklisti laike, erdvėje ir nulėmė ilgą atminties meno agoniją. Lūžio tašku laikytinas XVIII a., kai dėl sparčios mokslų ir jų gaminamų žinių sklaidos individuali žmogaus atmintis tiesiog nebegalėjo atlikti žinijos saugyklos funkcijos.

Šie procesai pamažu įtvirtino nuo­statą, kad kai kuriuos dalykus galima tiesiog pamiršti. Iš scholastinio mokymosi būdo rafinuotai išsityčiojo Renesanso rašytojas François Rabelais, teigęs, kad kalimas nelavina vaikų, bet paverčia juos siaurapročiais, kuriuos reikėtų gelbėti duodant užmaršties vaisto – heleboro. O ispanų gydytojas ir filosofas Juanas Huarte knygoje „Examen de ingenios“ (1575) rašė, jog išlavintos vaizduotės ir intelektualūs žmonės neturėtų rūpintis tuo, kad jie neretai yra išsiblaškę ir užuomaršos.

Genijus, anot Huarte’s, gali tiesiog pamiršti ir jeigu šis genijus staiga susivoks, jog jo intelektui kažko stinga, tuos dalykus bus labai lengva parūpinti.

Haraldo Weinricho nuomone, Huar­te’s tekste išsakytas idėjas galima vertinti kaip simptomą, kad Europos istorijoje tuoj prasidės nauja epocha, kurioje atmintis praras išskirtinį vaidmenį, o užmarštis įgis naujų ir nebūtinai negatyvių atspalvių.

Šia nauja epocha tapo Apšvieta, įtvirtinusi nuostatą, jog intelekto lavinimas ir atminties menas tarpusavyje neturi nieko bendra. Negana to, Apšvietos epochoje įžvelgtas glaudus ryšys tarp atminties ir prietarų.

Aldonos Gustas eskizas
Aldonos Gustas eskizas

IV

Teorinių atminties studijų lauke dirbantys mokslininkai nėra linkę demonizuoti užmaršties. Antai vokiečių istorikai Janas ir Aleida Assmannai, ištyrę įvairias kultūrines praktikas, konstatavo, jog užmaršties veiksmai yra būtini ir kartu atlieka konstruktyvų vaidmenį visuomenės vidinės transformacijos procesuose. Kita vertus, užmarštis gali būti ir išskirtinai negatyvi, kai savo jėgą nukreipia į svetimą kultūrą ar valstybės persekiojamą mažumą.

Šie mokslininkai įvedė aktyvios ir pasyvios užmaršties kategorijas. Aktyvi užmarštis yra valingas aktas, kaip griovimas ir tam tikrų dalykų išmetimas į šiukšlyną. Veikiant pasyviai užmarščiai, konkretūs objektai ar reiškiniai nėra sunaikinami, jie tiesiog dingsta iš mūsų dėmesio, vertinimo ir naudojimo erdvės. Šie objektai po kurio laiko vėl gali būti (atsitiktinai ar sąmoningai) surasti ir įvesti į kultūrinį gyvenimą.

O antropologas Connertonas yra išskyręs ir aptaręs 7 užmaršties tipus:

1. Represyvus ištrynimas. Tokia užmarštis pačia brutaliausia forma reiškiasi totalitariniuose režimuose. Tačiau šis užmaršties tipas nėra XX a. diktatūrų išradimas. Jau senovės Romos teisėje egzistavo „atminties atėmimo“ (lot. damnatio memoriae) bausmė. Ji taikyta valdovams, kurie po mirties arba po įvykusios revoliucijos būdavo paskelbiami valstybės priešais. Jų vardai buvo trinami iš visų istorijos analų, griaunami paminklai ir pan. Represyvus atminties ištrynimas ne visuomet vykdomas naudojant brutalią jėgą; kartais šis veiksmas atliekamas subtiliai, tarkim, muziejuje tam tikru būdu sukonstravus ekspoziciją.

2. Preskriptyvinė užmarštis. Nors yra inicijuojama valstybės, tokia užmarštis skiriasi nuo represyvaus ištrynimo, nes atliekama iš pradžių viešumoje pasiekus konsensusą dėl tam tikrų dalykų užmiršimo poreikio. Ir senovės istorijoje, ir XXI a. šis poreikis pajuntamas įsisąmoninus, jog kai kuriais atvejais gebėjimas atsiminti kelia pavojų visuomenės vienybei. Šiandienos epochoje preskriptyvinė užmarštis neretai reikalinga sociumams, atkuriantiems demokratiją po ilgo gyvenimo autoritarinėje ar totalitarinėje sistemoje.

3. Steigiamoji užmarštis naujo identiteto formavimo procese. Šiuo atveju užmarštis tampa proceso dalimi, kai konstruojami nauji, tam tikrai grupei bendri atsiminimai, glaudžiai susiję su nutylėtomis temomis – „tylos zonomis“. Pavyzdžiui, kai kurios senelių asmeninės istorijos ir gyvenimo detalės dažnai nėra papasakojamos anūkams siekiant, kad ši nutylėta informacija nesutrukdytų seneliams perduoti jaunajai kartai tam tikrų, dabartinių jų idėjų, vertybių ir kt.

4. Struktūrinė amnezija. Ši užmaršties forma pasireiškia asmeniui siekiant prisiminti tik tuos socialinius ryšius ir konkrečius jo(s) giminaičius, kurie yra socialiai svarbūs.

5. Užmarštis kaip panaikinimas yra nulemta informacijos perviršio. „Mes gyvename visuomenėje, garantuojančioje mums prieigą prie informacijos, kurios yra tiesiog per daug. Netolimoje ateityje ši problema taps dar aštresnė“, – rašo Connertonas.

6. Užmarštis kaip suplanuotas nyksmas. Tai integrali kapitalistinės vartojimo sistemos dalis. Dauguma dabar gaminamos, rinkoje parduodamos ir vartotojų naudojamos produkcijos priklauso suplanuoto senėjimo kategorijai, todėl sendami ir išeidami iš rikiuotės mūsų pamėgti daiktai kartu leidžia reikštis užmarščiai, kaip suplanuotam nyksmui.

7. Užmarštis kaip nužeminta tyla. Itin dažna XX a. gyvenime, kai skausmingas patirtis bei individualią arba kolektyvinę gėdą stengiamasi apgaubti tylos skraiste ir išstumti į užmaršties zoną, kas dažnai yra ir bandymo išgyventi strategija. Antai per Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkai vykdė intensyvius Vokietijos miestų bombardavimus: 3,5 mln. namų buvo sugriauti, žuvo apie 600 tūkst. civilių. Daugiau nei 50 metų ši tema buvo visiškai išstumta iš viešosios erdvės: vokiečių istorikai nesiryžo šios temos tyrinėti, o rašytojai – atgaivinti savo tekstuose.

XXI a. žmogaus akistatas su užmarštimi Connertonas yra linkęs aiškinti ne tik šiomis priežastimis, bet ir susitelkdamas į procesus, atskyrusius šiuolaikinį socialinį gyvenimą nuo žmogiškosios egzistencijos plotmės (plačiau žr.: Paul Connerton. „How Modernity Forgets“, 2009). Struktūrinės transformacijos modernybėje sunaikino gyvenimo prasmę, paremtą bendra atmintimi. Megamiestai, nepritaikyti pasivaikščiojimams ir atsiminimo veiksmui; antžmogiškas gyvenimo tempas; vartojimas, atsietas nuo darbo proceso; trumpas mus supančios architektūros gyvenimo laikas – tokį dabarties peizažą piešia Connertonas, mėgindamas paaiškinti, ką, kaip ir kodėl mes paliekame užmarščiai. O visos šios priežastys, be abejonės, lemia ir tai, kokios užmaršties linkime patys sau kiek­vieną sausio 1-osios rytą mintyse brėždami naujus veiklos horizontus.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai