Viktorija Daujotytė. Amžino ledo veidrodžiai

Leonardas Gutauskas. „Veidrodis žiemą. Mirror in Winter. Zerkalo zimoj“. – Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016.

b_200_305_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2016_2016-12-23_nr._3596-3597_veidrodis-ziema.jpg 

Reikia sulaukti laiko, kol knyga pasirodo.

Ne tik iš spaustuvės, bet ir akyse.

Kai susidaro atitikimų tinklas – žmonių balsų, gamtos spalvų, būsenų.

Prieš šešiolika metų, 2000-ųjų gruodžio pabaigoje, Vilnių gaubiant Kalėdų nuotaikai, su Leonardu Gutausku, ne­tikėtai susitikę po Vilniaus universiteto arka, džiaugėmės ką tik išėjusia Juditos Vaičiūnaitės poezijos knyga „Debesų arka“; džiaugėmės, nors nujautėme, kad tai paskutinė mylimos poetės knyga. Baltoji knyga – sniego, amžinybės miego. Ar taip tikrai galėjo būti, kad Leonardas tada ir ištarė: „Nuplauki mane ir aš būsiu baltesnė už sniegą.“ Ir pakartojo: „Nuplauki mane ir aš būsiu baltesnė už sniegą.“ Įstrigusios Juditos eilutės: blyškių šaltų žiemos gėlių / po kojomis padėsi / baltajai madonai („Kalėdinės giesmės“).

Jau vėlesnė Birutės Pūkelevičiūtės atošauka „Iš mišių už išdaviko žmoną“: Apšlakstyk mane izopu, / Ir aš būsiu baltesnis už sniegą („Atradimo ruduo“, 1990). Gutausko poezijos knygoje „In finis“ (2004) Daliai Grinkevičiūtei dedikuota poema-epitafija „Veidrodis žiemą“. Tekste girdimas lyg po juo esantis bendresnis tekstas, susijęs su šventumu, kylančiu iš žmonių kentėjimų, jo išgiedojimu-iškalbėjimu: poeminis-epitafinis kalbėjimas, atitikęs asmenį, kuriam kūrinys buvo dedikuotas.

Dalia Grinkevičiūtė – ypatingo likimo, išskirtinės dalios. Keturiolikos metų tremtinė – amžino įšalo žemėje, prie Laptevų jūros. Nepalaužta, išgyvenusi, baigusi medicinos studijas. Ankstyvu sąmoningumu, ištverme, pasiaukojimu, prigimties gabumais matyti, suprasti, pasakyti ji sukūrė svarbiausią lietuvių tremties tekstą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, perkeitusį žmonių sąmones, iki šiol palaikantį Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ veiklą, įsipareigojimus. Brolijos, jos pirmininko Jono Markausko iniciatyva, rūpesčiu 2016 m. vasarą Gutausko poema „Veidrodis žiemą“ buvo išleista atskira knyga su trumpu, gražiu ir turiningu Gintarės Bernotienės įvadu, su vertimais į anglų (Eglė Juod­valkė) ir į rusų kalbas (Vitalij Asovskij).

Iliustruota baltaisiais Viktorijos Daniliauskaitės piešiniais, kintančių plokštumų, gūbrių, iškilimų, įgilinimų. Balta baltame; bet balta baltame kita spalva nei balta juodame ar pilkame. Šiaurės, amžino įšalo žemės tautų kalbose yra daug žodžių sniegui, ledui, jų spalvoms ir atspalviams apibūdinti. Ir Daniliauskaitės baltoji grafika yra daugiakalbė, daugiabylė. Įspaudai, pėdsakai, ženklai; kas įšąla amžiname lede, kas išlieka, kas žvelgia tarsi iš šalto, abejingo veidrodžio. Abejingo, bet rodančio žvelgiantiems ir matantiems. Atpažįstami Daniliauskaitės įvaizdžiai: paukščiai, žvaigždės (ir virš kapų), pėdos, –­ bet kaip aliuzijos, sustingusios, atšildomos tik įsigilinančio kvėpavimo. Ašaros, sustingusių ašarų lašai. Kūnai, kaulai, jei tik ir nuorodos. Aštrios formos – dūrio, skausmo. Gutausko tekste nėra nieko, ką galima būtų tiesiogiai iliustruoti. Daniliauskaitė to niekad ir nedaro. Abu menininkai susitinka sąlyginėmis formomis ir aiškiai išreikštomis laikysenomis, moraliniais įsipareigojimais Daliai, Laptevo ledynuose likusiems, lediniams veidrodžiams, atgręžtiems į nekaltų žmonių kančias. Tų kančių paženklintos ir knygos autorių asmeninės biografijos: Gutauskas – Vorkutos kalinio sūnus. Daniliauskaitė – gimusi Jakutske.

Pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų patirtis sparčiai tolsta nuo mūsų. Mirties žemės, į kurias teberengiamos ekspedicijos, vis dažniau lieka atminties žemėlapiuose –­ tikrovėje jas stelbia žolė. Kapus, tą būto laiko kapsulę, į užmaršties okeaną išskalauja šiaurės upių tėkmė. Dingstantis tremties patirčių žemynas palieka archetipinius kančios pavidalus, – taip įvadą į „Veidrodį žiemą“ pradeda Bernotienė. Ar tai, ar lede įšalusių kūdikių akių veid­rodžiai ir bėra svarbūs tiems, kurių sąmonėje įrašyta skaudi jų pačių, jų brolių, seserų, tėvų, senelių patirtis? Kodėl ir šita maža balta knyga ligi šiol lyg nematoma, nepakalbinama, neprakalbinama? Balsai –­ „Veidrodis žiemą“ rengusių, leidusių, kokio nors atsiliepimo laukiančių.

Reikėjo sulaukti žiemos, – teisinuosi. Vasarą, kai ji pasirodė, nesusidarė ganėtinai sąskambių. Tirpome nuo karščio, neįžvelgėme žiemos veidrodžio. Atsiverskime knygą dabar – baltuoju Kalėdų laiku, jausdami, kad šventumas, kiek jo belikę pasaulyje, yra susidaręs ir iš žmonių kančių, kentėjimų. Ir ne tik ten, kur dykumos ir amžina vasara, bet ir amžinuose ledynuose, kur ledo veidrodžiai atspindi sustingusią vaiko ašarą, baltus kaulus, užpustomus balto sniego.

Gutausko kūrinys – sąlyginių vaizdų, sąlyginio kalbėjimo. Ledas, ledynai, taupūs lietuviškieji vaizdiniai, erškėtrožės, erškėčių įvaizdžiai. Balto ir žalio, ledinio ir žydinčio. Poemos kalbančioji veikia dviem pavidalais: sąmoningo žmogaus ir mergaitės, įkūnijančios nekaltą kentėjimą, aukščiausią kančios lygmenį. Liudijama situacija, kurioje baugiomis formomis pasikartojo amžinoji blogio ir gėrio kova, pernelyg dažna piktųjų pergalė. Vyksmas, kuris susisiekia su tuo, kas prieš amžius jau yra įvykę ir kas žmogaus pasaulyje vyksta be paliovos. Lagerių, tremčių patirtis, tekusi ne tik lietuviams, yra XX a. „įnašas“ į kankinimų-kentėjimų patirtį:

Ne kartą man buvo pervertos rankos ir kojos,
ne kartą jau buvau sutrinta į dulkes,
ne kartą vabzdžiai suskaičiavo
visus mano šonkaulius, kaulus
ir vystančius plaukus, ne kartą
dėl mano apdaro buvo mestas burtas.

Aliuzijos aiškios, bet visai neatitraukiamos ir nuo Dalios biografijos, nors ir perrašomos sąlygine kalba: Sapnas atkeldavo Kauno vartus...; aukštos Aleksoto kalvelės, motinos maldos. Lietuva, jos gamta, jaukūs, šilti peizažai veikia kaip kontrastas ledui, šalčiui. Ta, kuri pasijunta lyg mažoji piemenė, tarytum sugrįžus į Vinco Krėvės padavimą, gali prabilti ir „Giesmių giesmės“ intonacijomis, tik bendresnėmis intencijomis:

Pabusk, meldžiu, mano siela,
pabuskite skambūs žolynai ir pievų varpeliai,
ir stygos nendrynų, pabusk ir paragink mane,
kad pažadinčiau miegančią aušrą.

Kuo tekstas gilesnis, tuo gilesni protekstai budi jame. Biblija – žmogiškųjų kančių ir vilčių sublimacija. Psalmės, psalmynas – giesmėmis, giedojimu virtusi Biblijos dalis. Nėra krikščioniškųjų tautų poezijos, kurioje nebūtų psalmių atgarsių, kančios ir vilties dermių. Jurgio Baltrušaičio psalmės, sutelktos į amžinybę, Antano Miškinio – tremties kančių paženklintos. Gutausko sąskambiai.

Versmė, iš kurios ištekėjusios ir Pūkelevičiūtės, ir Gutausko atraminės eilutės, iš 51 psalmės, dviejų dalių „Atgailos maldos“:

Apvalyk mane izopu,
ir būsiu švarus,
Nuplauki mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
Leisk man išgirsti džiaugsmo
ir linksmybės žinią, –
kaulai, kuriuos išvarginai,
tepradžiunga.
Nugręžk savo veidą nuo
mano nuodėmių
ir panaikink visas mano kaltes.

Psalmės yra guodžiančios; tai svarbiausia jų pasija. Todėl skausmingieji žmonių išgyvenimai, su jais susiję tekstai ieško jose atramos, sustiprinimo, apvalymo, atleidimo: apvalyk, nuplauki, leisk... Biblinė poezija yra kūniška – tą liudija ne tik „Giesmių giesmė“, bet ir psalmės. Kaulų kalba svarbi ir Gutauskui; poemoje yra kenčiančio kūno žaizdų: ir dvokia pūliuojančios opos. Poetas patikimai veda savo tekstą į bendrinančios kentėjimų prasmės aukštį: kad mano gyvybė perniek nenueitų. Krikščioniškasis gyvybės ir kančios prasmės motyvas neprieštarauja tai patirčiai, kurią žmogus įgyja savo vietoje, iš savo protėvių. Niekada netroškau, kad mira / aloja ir balzamais kvepėtų mano plaukai... – ištariama. Tai, ko trokštama, susiejama su gimtine, su joje įsikūrusiais šventumo pavidalais: Ant raudono pušyno spyglių, / ant žaliųjų eglišakių man guolį paklokit, / uždegę Vakarę galvūgaly...

Netrokšti keršto. Ieškoti ramybės. Matyti baltą baltume. Pakartoti tai, kas pasakyta prieš tūkstančius metų. Išgirsti gilią pakartojimo muziką.

Ir nurimti:

Nuplauki mane,
ir aš būsiu baltesnė už sniegą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai