Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1977

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Gruodžio 1 d.

Netikėtai gavau vizą į Australiją – bent tiek gero iš to Londono. Susitikau su lietuviais – Vilčinsku ir kitais.

(...)

 

Gruodžio 2 d.

Buvau Toweryje, bet nemačiau beveik nieko, išskyrus varnus. Daug gėriau. Su Nikita [Krivošejinu] bastėmės po Soho (...).

 

Gruodžio 3 d.

Iš neturėjimo ką veikti užsukau dar į Britų muziejų. Rosettos akmuo nustebino tuo, kad tekstas jame „išvirkščias“, it negatyve.

Vienuolika valandų lėktuvu non­stop ligi Los Angeles. Visą laiką debesys. Kaip reta bjauri nuotaika.

 

Gruodžio 4 d.

Grįžau. Sunkiai pereinu į Kalifornijos laiką. Akyse Italija – ypač Lombardijos laukai, iš didelio aukščio primeną Van Gogho paveikslus: rupi, šarmota faktūra.

 

Gruodžio 5 d.

Žilius gavo darbo pranciškonų spaustuvėje. (...) Zdanys organizuoja mano leidinėlį angliškai; nelabai tikiu, kad pasiseks. (...)

 

Gruodžio 6 d.

(...)

 

Gruodžio 7 d.

Liuda Aleksejeva tvirtina, kad Orlovą ir Ginzburgą1 po poros savaičių išsiųsią į užsienį. Dieve, duok.

 

Gruodžio 8 d.

Rengiu egzamino testą savo studentams (gryniausia Ionesco „Pamoka“).

Architektas Mulokas (...). Kas antra diena skambina ir vis nori suprasti, ar aš rusofilas, ar ne.

 

Gruodžio 9 d.

Studentai išlaikė egzaminą. Vėlai vakare išskrendu Australijon.

 

Gruodžio 10 d.

„Pražuvusi“ diena. Kažkur tamsoje kertu datų liniją.

 

Gruodžio 11 d.

Rytas Aucklande (iš lėktuvo buvo matyti nuostabios uolos ties pakrante). Gerokai pavėlavę dėl techninių kliūčių, nusileidome Sydney. Sutiko vietos lietuviai. Gyvenu Chevron viešbutyje; už lango opera nelyginant būrys plaštakių; didžiulis tilto lankas ir dangoraižių panorama. Nustojau bet kuo stebėtis. Antipodai – na, tegul ir antipodai.

Miesto konfigūracija labai primena San Francisco; bet kur kas ramiau, spalvingiau ir europietiškiau. Kings Cross rajonas aplink viešbutį – bemaž Paryžius. Nužingsniavau ligi Kuko paminklo ir didžiulio secesinio fontano. Štai ten pajunti kažką trečia – ne San Francisco ir ne Paryžių, o greičiausiai pačią Australiją. Neįprasti medžiai, dulkėta ramybė, neregėtai provinciška atmosfera. Senukai žaidžia šachmatais ir šaškėmis, it tarybiniame srities cent­re. Kaitra nevisiškai tokia, kaip pas mus: tylesnė.

Nespėjęs pailsėti, buvau nugabentas toli už miesto, į lietuvio Saudargo vilą. Buvo dailininkas Henrikas Šalkauskas ir jo pati Kubbos. Australiečiai, berods, geriau informuoti (...) už amerikiečius lietuvius. Bent pokalbis buvo „gero tono“, malonus, santūrus. Tik visi džiaugiasi vakarykščiu Whitlamo2 pralaimėjimu, tarsi kiekvienas asmeniškai būtų jį nulėmęs.

Vila ant aukštų uolų, virš paplūdimio; ryškiai mėlynas vanduo, mūša ir surfingas. Retai esu matęs ką gražesnio. Išsimaudžiau vandenyne. Kalvos pakeliui į Sydney – it Neringoje šiauriau Juodkrantės, tik dangaus atspalvis gerokai svetimas ir keistas.

 

Gruodžio 12 d.

Į PEN-club kongreso atidarymą nenuėjau; nėra didelio reikalo klausytis oficialių kalbų. Užtat perėjau per Sydney centrą (grynai amerikonišką) ir į valias pasibasčiau po senamiestį – Rocks ir Argyle rajonus. Mačiau labai simpatingą laikrodžių parodą ir kiek komišką senienų sankrovą – Colonial House Museum. Senamiestis (kaip ir, sakysime, Denveryje) itin menkutis, tačiau vis dėlto junti šiokį tokį epochos kvapą: mažytis uostas antipodų žemėse, kur pats velnias apsirgtų iš nuobodulio, katorgininkai, kekšės ir drauge angliškas noras išlaikyti stilių.

Po pietų kongrese. Susipažinau su Clara Gyorgyey3. Pirmininkauja Llosa, donžuaniškos ir kiek šarlataniškos išvaizdos vaikinas. Svarbiausi ginčai suksis apie jo kontaktus su Markovu, Fedorenka ir kitais tarybiniais funkcio­nieriais.

Jis lyg ir nori sudaryti tarybinį PEN-centrą, nepriklausantį nuo rašytojų sąjungos ir valdžios; būtų net neblogai, bet juk ne į Markovą čia derėtų kreiptis!

Garbės svečiu in absentia išrinktas Gelijus Snegiriovas4: tai jau geriau.

Šiaip atmosfera – trupučiuką panoptikumo. Korėjiečiai ir jugoslavas begėdiškai gina savo režimus. Čia Seulas su Belgradu puikiai sutaria (dargi naudodami tarybinę terminologiją). Kalba latvis Rozitis – deja, ne perdaug išmintingai. Kažkokie tipai iš Singapūro ir net Fidži veržiasi į tribūną, bet negauna žodžio (kalba tik oficialūs delegatai). Senamadiški anglų ir australų džentelmenai bando rasti bendrą šneką su kairuoliais. Žurnalistai išprašyti (bet turbūt jų vis dėlto yra).

 

Gruodžio 13 d.

Gana stipri vietnamietės kalba – ir pirmosios diskusijos dėl tarybinio PEN-centro. Jos plėtojasi gana nelinksma kryptimi: dauguma delegatų aiškiai nesupranta problemos.

Sydney trys tarybiniai stebėtojai – bet jie „užsigavo“ ir į kongresą neina.

Kalbų nuvargintas (ir dėl kai kurių pyktelėjęs), užėjau į kambarį, kur japonų delegatai su visu ceremonialu pavaišino skaisčiai žalia putojančia arbata. Paskui buvau Australijos muziejuje. Jis ir didokas, ir turtingas (puikios mineralų, jūros gyvių kolekcijos), bet nepataisomai provinciališkas, it kokioje Kiachtoje. Melanezijos meno skyrius įdomiausias: labai jau košmariškas menas. Indėnų – taurus, negrų – ekspresyvus, o apie šitą kažkaip nieko gero negalima pasakyti. Nebent tiek, kad tai savos rūšies egzorcizmas.

Vakare pas Kabailą šnekėjausi su lietuviais.

Aldonos Gustas eskizas
Aldonos Gustas eskizas

Gruodžio 14 d.

Kongrese klimatas visiškai pasikeitė, ir tarybiniu reikalu buvo prieita prasmingų išvadų. Puikiai – parlamentiškai, bet neužginčijamai – šnekėjo Tig­ridas5. Malonu buvo susipažinti su juo ir jo pačia. Bandome paimti PEN-clubo globon Petkų ir Lukauskaitę.
Mačiau enciklopedijos leidėją Wilpertą. Bet labiausiai man patiko Judith Wright – žila, bet tokia mergaitiška, jog bemaž ją įsimylėjau. Kaip, beje, ir jos eiles.

Po pietų Kabaila nuvežė į valstybinį parką, esantį šiauriau miesto. Grandioziškas, stačiai genialus įlankų, salų, uolynų reginys. Tuščia, tylu, neįsivaizduojamai sena. Vienoje saloje gyvenąs vėžlys, buvęs ten dar kapitono Kuko laikais. Ant akmenų primityvūs aborigenų raižiniai – ančiasnapiai, žuvys, kengūros, žmonės aiškiai pažymėta lytimi: pirmosios pasaulio šventyklos.

Ačiū Dievui ir už šitą dovaną – visą kontinentą, kuriam nėra lygaus.

Dar buvome ant aukšto uoloto kranto netoli Sydney ir vakare atsidūrėme pas Vincą Kazoką; čia nakvoju.

 

Gruodžio 15 d.

Įstabi pirmoji dienos pusė – Taronga Zoo. Iš viso labai mėgstu zoologijos sodus, o šis visais atžvilgiais unikalus: mačiau tai, ką norėjau pamatyti nuo vaikystės. Ančiasnapis primena mažutį ruonį, koalos – verbų pumpurus, stambieji vėžliai – apdulkėjusius gaublius.

Po to – gana sėkminga spaudos konferencija (kalbėjau angliškai).

 

Gruodžio 16 d.

Kiaura diena autobuse (ir iš dalies laive). Ryškiai mėlynos įlankos, itin elegantiški Sydney priemiesčiai, paplūdimiai, uolos, vandenyno plotai. Neabejotinai viena gražiausių vietų pasaulyje: nublanksta ir Kalifornija, ir Havajai. (...)

„The Sydney Morning Herald“ įdėjo platoką žinią apie spaudos konferenciją.

Pas Kazokus pirmąsyk gyvenime girdžiu cikadas. Triukšmingos it aliarmo sirena.

 

Gruodžio 17 d.

Dar viena kelionė – į Katoomba ir Mėlynuosius kalnus. Tai lyg Yosemite miniatiūra. Porą valandų ties uolyno slenksčiu, pusapvaliu ir dantytu it žandikaulis. Vis ta pati akmens pilkuma, kaitra ir tyla. Skaidrūs eukaliptų miškai; viskas išdžiūvę it parakas ir bene savaime užsidega. Horizonte dūmų debesys, primeną ugnikalnio išsiveržimą.

Grįžęs lankiausi pas Jakubovskį (buvusį lenkų laikraščio Kaune redaktorių, kuris dabar rašo „Kulturoje“ lietuviškas kronikas).

 

Gruodžio 18 d.

Gaisrai aplink Sydney darosi pavojingi. Pusė dangaus aptraukta dūmais, pro juos švyti tamsiai oranžinė saulė.

Kazokas (gana malonus ir protingas vyras) nuvežė į Botany, kur išsimaudžiau ir aplankiau labai romantišką Kuko muziejėlį.

Skaičiau pranešimą lietuvių klube (turtingesniame ir gražesniame už amerikietiškus).

 

Gruodžio 19 d.

Buvau gana pritrenkiančioje Sydney operoje. Jautiesi tarsi kriauklės viduje. Dar pakilau į apvalaus dangoraižio keturiasdešimt aštuntąjį aukštą, o paskui vėl nuvykau prie Botany, tik jau kitan krantan, nebe Kuko, o Laperuzo vietų pasižiūrėti. Vis verčiu realybe vaikystės knygas. Iškyšulyje reta žolė ir didžiuliai puslaukiniai šunys.

Meno galerijoje pagaliau mačiau aborigenų meną – grakštų, skoningą ir gerokai mokslišką. Su melaneziečių egzorcizmais jis turi tiek bendro, kiek Braque su Dali. Arba – kiek Boole algeb­ra su sapnininku. Aš, žinoma, visada už Boole algebrą.

Turėjau eilių vakarą. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, dabar esanti Australijoje pas sūnų, perdavė man porą žodžių apie Marytę ir palinkėjo „pasisekimo kilniame darbe“.
Sydney bene viską jau būsiu matęs.

 

Gruodžio 20 d.

Pusdienio kelionė ligi Canberros (ve­ža Mindaugas Mauragis, jaunas austra­lietis). Prastu žvyruotu keliu, labai panašiu į lietuviškuosius, pasiekėme Wombeyan Caves. Aplink neaukšti, apdegę, lengvu eukaliptų kilimu pridengti kalnai. Pilka ir melsva spalva, tolimos perspektyvos. Pačios olos turistiškai pagražintos, su elektra ir magnetofoniniais gidais, tačiau visiškai nesigailiu jas aplankęs: tokio stalagmitų pasaulio regėjęs dar nebuvau.

Tarp olų ir Canberros – ežeras, pilnut pilnas juodųjų gulbių. Šalia motelio pririšta nedidutė kengūra. Vietų vardai truputį parodijiniai: pavyzdžiui, Tumbarumba.

Pati Canberra man kaip reta patiko. Elegantiškumu, švara, pagaliau ramybe ji pranoksta visus mano aplankytus miestus. Kilometrų kilometrus važiuoji skaidriais parkais, paežerėmis, beveik nematydamas namų. Mauragis užvežė mane ant poros kalvų, nuo kurių atsiveria stebėtinos panoramos, parodė karo muziejų ir japonų povandeninę valtį šalia jo, parlamentą, panašų į provinciališką klubą, kinų ir TSRS ambasadas. Pastaroji – grotuotais langais: brr!
Ir čia skaičiau pranešimą – kelioms dešimtims lietuvių.

Tų Australijos lietuvių mačiau visai pakankamai. Sydney, be Kazoko, sutikau Veščiūnaitę ir kuklutį Jūragį; Vytautas Janavičius mano paskaitose nepasirodė –­ girdi, (...) laikąsis atokiau nuo minios.

 

Gruodžio 21 d.

Lėktuvu perskridau Australijos Alpes, nusileidau Melbourne, o paskui Adelaidėje. Iš oro stebėjau skaisčiai žydrą vandenyną (ne visai aišku, ar Indijos, ar Antarktidos), smėlio neringas, lagūnas, Kangaroo Island. Lėktuvas toliau skrenda į Alice Springs (vos įveikiau pagundą ten nuvykti).

Mane sutiko kažkoks bene protarybinis lietuvis, tuoj pasiūlęs Alseikos knygą („ten viskas teisybė“). Su juo išsimaudžiau Glenelg paplūdimyje. Paskui jis perleido mane poetei Lidijai Šimkutei (...).

Eilinė paskaita. Adelaidė – amerikoniškiausias Australijos miestas: zomšinės kalvos horizonte primena Berkeley. Labai karšta. Meno galerijoje aplankiau itin skoningos, švelnios Thailando keramikos parodą. Paskui dar buvau muziejaus aborigenų skyriuje, nepalyginti geresniame nekaip Sydney. Daug piešinių ant žievės, tarp jų „rentgeninė“ kengūra, pažįstama iš daugybės reprodukcijų. Žuvų ir echidnos atvaizdai – šimtaprocentinis Klee, netgi kiek stip­resnis ir autentiškesnis už tikrąjį.

 

Gruodžio 22 d.

Morialta tarpeklis, Aldinga paplūdimys. Spaudos konferencija įvairiems išeiviams (jų tarpe „niezłomni“, fašistinio tipo lenkai, su kuriais kiek pasibariau). Adelaidės lietuvių muziejus –­ mažesnis, bet žymiai kultūringesnis nei Balzeko muziejus Chicagoje; yra savotiškų eksponatų (Smetonos lazda). Vakare su Šimkute pasivaikščiojau po miesto cent­rą, tarp vidutinio dydžio dangoraižių, simpatingų fontanų ir galybės bronzinių stovylų. Festival Theatre – neprastesnis už Sydney operą: ypač efektinga, nors kiek ir reklaminė, „popartinė“ skulptūra (arba architektūra?) šalia jo. Stūkso spalvoti betono luitai, vykusiai skaidantys erdvę (ir pridengiantys techninius įrenginius). Jų autorius – bene čekas. Yra į ką pasižiūrėti.

 

Gruodžio 23 d.

Šimkutė pasakojo apie savo lankymąsi Lietuvoje. Ji mokėsi lituanistikos kursuose, bičiuliavosi (...) su Pranu Morkum, be to, bendravo su rašytojais. Rašytojų sąjungoje paklausė, kaip žiūrima į mane ir mano eiles. Atsakymai buvo du: kažkas iš senesniųjų pareiškė, jog aš – vulgarus liaudies priešas, o Martinaitis vis dėlto šnekėjo kitaip. Girdi, politika politika, eilės akademinės, bet neišbrauktinos. Marcelijus visada buvo neblogas vyras, o šiuo atveju, kiek suprantu, parodė drąsos.

Iš Lietuvos Šimkutė atsivežė kalnus graviūrų ir tapybos. Tipinga „valdžios leista šizofrenija“ – saugumo vožtuvas.

Nuvykome į Mount Lofty (įspūdingi Adelaidės reginiai) ir į vietinės gyvūnijos parką, kur teko pasivaikštinėti tarp emu, kengūrų, vombatų ir palaikyti ant rankų stamboką koalą. Pirmąsyk mačiau ir kengūriuką sterblėje. Vakare vėl lankiau miesto centrą, Lights Vision, stebėjau įvairiaspalvį fontaną Torrens upėje (fontanai – bemaž Australijos herbas).

 

Gruodžio 24 d.

Vienuolika valandų autobusu ligi Melbourno. Vietovės iš „Kapitono Granto vaikų“. Dykuma (tiksliau, miškastepė), neaukšti kalnai, absoliučiai nemūsiška augmenija, koloritingas Ballarat miestas. Melbourne – Kūčios su lietuviais. Bendruomenės pirmininko Pociaus pati kiek pavėžino po naktinį Melbourną, St. Kilda ir pajūrį.

 

Gruodžio 25 d.

Kalėdų mišios, paskaita, gan beprasmis vakaras su vietos lietuviais emigrantais (vienas jų – Vytauto Landsbergio brolis). Lynoja.

(...)

 

Gruodžio 26 d.

Ilgai vaikščiojau po Melbourną. Jis mažesnis ir kiek nykesnis už Sydney, nors pakankamai įvairiaspalvis. Buvau botanikos sode, gubernatoriaus La Trobe namelyje, kariniame mauzoliejuje. Jūros artumas čia beveik nejuntamas. Labai išsiskiria rusvi pseudogotinių bažnyčių bokštai. Šiaurietiška dvasia (šiame pusrutulyje – pietietiška). Maždaug tokią įsivaizduoju Škotiją.

Muziejuje vėl studijavau aborigenų piešinius. Bet kur kas daugiau laiko praleidau labai modernioje – ir panašioje į univermagą – meno galerijoje. Ten visko po truputį: nuostabus kinų skyrius, anglų tapybos paroda su Fuseli raganomis, provinciškas ir madų besivaikąs australų menas (bene įdomiausia jame – nepretenzingas paveikslas, vaizduojąs nuo vaikystės girdėtų keliautojų Burke’o ir Willso mirtį). Šaunus Ticia­nas, prastesnis El Greco. Kažkokio Browno epatuojančios, vietomis sąmojingos popartinės kūrybėlės retrospektyva. Daug neblogos keramikos ir šiaip taikomosios dailės. O pačiame viršuje – senovinės fotografijos iš Scotto ir Shackle­tono ekspedicijų: beveik tobulos ir stačiai legendarinės. Nebetoli nuo čia toji Antarktika.

Spaudos konferencija anglų kalba ir vėl vakaras su lietuviais (pas malonų, labai išsilavinusį inžinierių Šurną, aktoriaus giminaitį). Keistas daiktas tos giminystės. Vaitiekūnai, pas kuriuos gyvenu, turi ryšio vienu metu su Daumantu-Lukša ir „ružavąja“ Kortazaro pačia Ugne Karvelyte. O Adelaidėje skaičiau eiles šešiems lietuviams: jų tarpe buvo Antano Pakalnio brolis (beje, irgi alkoholikas). Skaitė laišką apie Antano mirtį, gautą iš Lietuvos. Mirusiojo apraudojimą laiške kartkartėmis nutraukia prašymai nedelsiant atsiųsti Lévi-Strausso firmos džinsus.

Beje, šiąnakt pirmąsyk mačiau Pietų Kryžių – neypatingai išvaizdų žvaigždžių rombą. Matyti ir Sirijus, ir Orionas.

 

Gruodžio 27 d.

Pocius nuvežė į savo ūkelį šiaurės Viktorijoje, Goburne, buvusiame aukso kasyklų rajone. Ūkelis ne ūkelis, o dvaras: 170 ha žemės – tiesa, visiškai tuščios, sausos, krūmingos. Penki dumb­lini tvenkiniai: iš vieno jų gėrė echidna, kurią net paglosčiau. Ispaniškus kaštonus naikina oposumai. Rusvos skardinės ankštys ant žemės – ir ištisa galaktika žiogų (o gal skėrių).

Grįžęs Melbourno priemiestyje su Vaitiekūnais žiūrėjau „Daktarą Živago“: pigus realizmas, bet beveik be „kliukvos“6. Neapkenčia tie Vaitiekūnai rusų, o filmą ašarodami mato bene ketvirtą sykį.

 

Gruodžio 28 d.

Hobarte. Tai jau pats tolimiausias gaublio taškas. Nieko nebegalima pasiekti: vis būsi kiek arčiau Lietuvos, kur benukaktum. O lietuvių ir čia pilna, ir nuotaika – lyg kokiame Balbieriškyje ar, tiksliau, Punske.

Vietovė idealiai graži – fiordas tarp aukštų pusapvalių kalnų, atkreiptas į Pietų Ledjūrį. Pats miestukas irgi mielas. Šiek tiek po jį palaksčiau: aplankiau Franklino parką, parlamentą, kelias smiltainio bažnyčias, universitetą, net kazino. Muziejus mažas, bet labai įdomus. Vienas kambarys skirtas vargšams išnaikintiems tasmanams – primityviausiai visų laikų ir vietų tautai. Yra net jų dainų tekstai su gaidomis. Yra dar Abelio Tasmano autentiškas port­retas, tilacino iškamša, medinės statulos iš banginių medžiotojų laivų. Seni provinciališki dviračiai ir gramofonai. Paveikslai, vaizduoją tuos pačius tasmanus, ir tokie naivūs, lyg jų nutapyti. Pagaliau Port Arthur skyrius – angliškas Gulagas: spąstai žmonėms gaudyti, tramdomieji marškiniai ir panašios grožybės. Keli vietiniai Blindos, vienas katorgininkas dekadentas (jei neklystu, aprašytas Wilde’o). Istorija itin niūri, o vietovė iš tos istorijos atsirado jauki kaip reta. Kas žino, gal tokiu miesčionišku jaukumu baigsis ir mūsų gulagai.

Vėl spaudos konferencija ir paskaita angliškai.

Antarktidos dvelkimas čia juntamas visai įsakmiai. Šaltas lietus; balkšvos properšos debesyse, pietų pusėje. Muziejuje slidės ir rogės iš Scotto ekspedicijos.

 

Gruodžio 29 d.

Vietinis katalikas ir lietuvių funkcionierius Algis Taškūnas parodė man truputį Tasmanijos. Buvome Mount Wellington viršūnėje ir Port Arthur. Kelias primena Gurzufo apylinkes, bet reginiai kur kas labiau laukiniai ir grandioziški. Port Arthur bažnyčia pastatyta 1837 metais, bet jos griuvėsiai lankomi su tokiu pietetu, lyg būtų iš vidurinių amžių; įdomiausia, kad šis tas vidur­amžiško joje tikrai juntama – turbūt padeda gamtos kontekstas ir atokumas. Įstabi Tasmano arka ir griovos pakrantėje. Gaila tik, kad jūra buvo pernelyg rami – visi pakrančių „geizeriai“ ilsėjosi.

 

Gruodžio 30 d.

Vėl Melbourne. Esu labai pavargęs ir netoli „breakdowno“7. Galvoje ima klostytis pora eilėraščių.

Aplankiau prof. Marvaną – čeką lingvistą, mokantį ir lietuviškai. Informuotas vyras. Įdomu, kad neblogai atsiliepė apie mano tėvo poeziją, kuri jam padėjusi kalbos studijose (studijavo jis pas Trostą).

 

Gruodžio 31 d.

Grįždamas į Sydney stabtelėjau Canberroje – dar nebuvau jos „atsižiūrėjęs“. Vaikščiojau pėsčias it po kokį Birštoną ar Druskininkus. Klaidumas neišpasakytas. Sena (ir įdomi) bažnytėlė Reid rajone visą laiką kyšo netoliese, bet eini eini – ir negali prieiti: dingsta kaip į vandenį. Sugaišau dėl jos gal dvi valandas. Mačiau dar didįjį fontaną, apskritą mokslų akademijos pastatą, buvau bibliotekoje ir muziejuje su aborigenų kolekcija, bene stambiausia iš mano aplankytų (nors geriausia – Adelaidėje). Šaunus miestas, tik iš arti sausokas ir tuštokas.

 

Bus daugiau

 

1 Kalinami Maskvos Helsinkio grupės nariai.

2 Australijos ministras pirmininkas.

3 Išeivių PEN centro vadovė.

4 Gelijus Snegiriovas (1927–1978) – Ukrainos disidentas.

5 Pavelas Tigridas (1917–2003) – čekų emigrantas antikomunistas.

6 „Kliukva“ – rusiškas posakis, reiškiąs drastiškas faktines klaidas.

7 Angl. Nervų sutrikimo.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai