Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgis Gimberis. Antikūniai

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Gal ir esu jau kartą prisipažinęs, bet pasikartosiu – iki ašarų sujaudino ne taip seniai matytas stendas su patriotiniu šūkiu „Tik neparduokit Lietuvos“. Kaip galėjot apie mane šitaip pagalvoti? Gėda...

Gėda, tačiau tą pačią akimirką subruzdo neprašyta mintis – o įdomu, kas superka? Ir po kam? Manau, geležinei mano dorai, tyrai sąžinei ir naiviam protui koją pakišo įgimtas smalsumas ir nūnai karštai puoselėjimas budrumas.

Prisiminiau 1918-ųjų metų nepriklausomybės savanorius ir jiems dovanotą Lietuvos žemę, kurioje jie augino duoną ir vaikus, prisiminiau dabartinių mūsų signatarų išsidalytas žemes – įdomu, kas jose augina duoną ir kieno vaikai ten auga...

Kaip greit bėga laikas.

Dar tik prieš maždaug 30 metų Brazilijos futbolo rinktinės kapitonu buvo Sokratas. Fantastiškas žaidėjas, bet aš nesakau, kad visi filosofai turėtų tapti futbolistais. Arba futbolininkais. Ne. Tačiau dabar jie pluša tuščiai, nors ir aistringai – tveria naujas filosofų kartas, o tos savo ruožtu klonuoja spiečius kitų. Net plika akim matyti, kad mums reikia mokytojų, kurie mokytų ne armijas antramečių, o tų armijų valdovus. Julesas Evansas knygoje „Filosofija kasdienai“ dar kartą mums primena, jog Aristotelis mokė Aleksandrą Makedonietį, o Seneka – Neroną. Argi nevertėtų mūsų gynybos ir puolimo ministrui turėti panašų aristotelį? O Nerono poziciją mūsuose ne vienas atitinka – visi likę ministrai be išimties, ir apskritai, bet kuriam visuomenės karvedžiui savas seneka kaip žvakė tamsioj kamaroj.

Kur jūs, mūsų aristoteliai ir senekos? Baba, kaip sako anūkė, skraidot padebesiais. Spintologai, politologai, visuomeninių ryšių ekspertai, migracijos tyrėjai dauginasi kaip triušiai, visuomenė apnikta Egipto žynių palikuonių, gyvenimo būdo dizainerių, absoliučių menininkų, pirklių, palūkininkų, tarpininkų, kerėtojų, laimės pardavėjų – tokia visuomenė jau serga miastenija. Neseniai patyriau, kad yra tokia liga, kai mokesčių mokėtojo organizmas, nežinia dėl kokių priežasčių, pradeda gaminti gausybę antikūnių, kurie šiaip jau jam į sveikatą, bet kai jų per daug, jie užkiša nervinių kanalų ertmes, ir nervų signalai iš centro nepasiekia paciento raumenų, šis ima nevaldyti rankų, kojų, akių, galiausiai plaučių, organizmas ėda pats save, ir mokesčių mokėtojui šakės.

Trumpai kalbant, mano projekto „Tik neparduokit Lietuvos“ pagrindas ne gerbiamų asmenų užgauliojimas, o bandymas nustatyti teisingą grožio salonų ir melžiamų karvių proporciją klestinčioje valstybėje. Pradžiai imkim, pavyzdžiui, 10 karvių ir 10 salonų. Net be specialių tyrimų, samdytų ekspertų būrio ir išvaizdžių išmaniųjų komisijų aiškinimų aišku, kad karves išmelšim išvirkščias, ir vis tiek jų bus per mažai. Tada kiek? Sako, kad, laikui bėgant, reikalingas balansas nusistovi savaime ir susitveria sistema, veikianti it šveicariškas laikrodis. Atvirkštinio eksperimento tvarka abejojantieji gali įsprausti į savo šveicariškus laikrodžius bent po vieną papildomą ratuką – ir tieji abejojantieji atsidurs erdvėje be laiko bei tvarkos ir pasijus absoliučiais našlaičiais. Tokiais, kaip dabar aš ir minios kitų laisvųjų mokesčių mokėtojų. Tačiau nenutyla laisvosios rinkos entuziastų kalbos, kad sistema susibalansuos be valstybės institucijų pagalbos. Apie tą, savarankiškai susiderinančią sistemą, mums kalba televizorius ir kiti šių laikų žyniai. Ir tai panašu į mano neakivaizdžiai pažįstamo išminčiaus Semionovo ištarmę: „Kai aišku, kodėl blogai, tai tas pat, kas ir gerai.“ Kitas vėlgi manęs nepažįstantis mano pažįstamas pats savęs klausia ir bando pats sau atsakyti: „Kas kaltas – žmogus ar sistema? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir sistema, bet antra vertus, sistemą žmonės ir sutveria.“ Štai tau, boba, ir devintinės!

Kuo čia dėtos devintinės, o juolab „Literatūra ir menas“? Aha, prisiminiau: „Sprigtelk kumelę į nosį, ji mostels uodega.“ Viskas susieta. Taigi prie to paties... Kadangi matau, jog įklimpau, įropojau į uždarą ratą ir kandu pats sau į uodegą, tadangi (kolegos Tamaliūno išrastas žodis) sakau tuomsyk. Tiesiog pradėkim nuo karvių bei salonų ir pasiliekam geruoju.

Aldonos Gustas eskizas
Aldonos Gustas eskizas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai