Gytis Norvilas. Lietus

Gedimino Kajėno nuotrauka
Gedimino Kajėno nuotrauka

Kaip saloj, mano deny triukšmo daug buvo,
Plunksnų, išmatų paukščių rėksmingų, tačiau
Dar plaukiau aš, kol sąsajos laivo supuvo,
Atbuli net skenduoliai įnirdavo čia!

Bet tarp įlankos kuokštų tankių man pradingus,
Uraganui nusviedus bepaukštėn erdvėn,
Net ir burlaiviai Hanzos, vilkikai galingi
Girto laivo ištraukti nepajėgtų vis vien;

Arthur Rimbaud „Girtas laivas“ (vertė Vaclovas Šiugždinis)

 

Lijo jau šeštą dieną. Be pertrūkio. Stačiai. Septintąją, sako, jis ilsėjosi... Abejoju. Troboje per PC ekraną, be jokių abejonių turėjusį tiesioginį ryšį su kosmosu, žiūrėjau Sergio Leoneʼs vesterną „Geras, blogas ir bjaurus“. Ilgas vesternas. Vanduo į molingą žemę jau nebesigėrė. Labai aiškiai supratau: visa troba, aš, daržas, sodas, aplink plevėsuojanti pieva ir miškas, dabar jau gatavai permirkusiom kelnėm ir švarku, – tai greit būsiančio ežero, marių, jūros dugnas. Ir krūtinę užliejo šiluma, ramybė. Suvokiau esąs dugno gyventojas, jam priklausantis daiktas, būsima fosilija ar nuo rankos nusmukęs ir nugrimzdęs kokio žvejo laikrodis. Dar veikiantis. Tyvuliuojančio vandens kieme dar nesimatė, bet šis kilo ir linija, skirianti vandenį ir sausumą, keliavo slenksčio link.

Viskas akimirksniu suūžė, subruzdo, sučežėjo, prasivėrė niekad nerakinamos trobos durys ir vienu gūsiu vidun ėmė srūti gyviai: kiaunė su trim jaunikliais tiesiu taikymu nusliuogė ant duonkepio, kurapkų būrelis susigūžė artimiausiame kampe, kelios stirnos prisispaudė prie galinės sienos, peršlapus lapė metėsi kiaunės kryptimi, varlės, žalčių pynė, laumžirgiai, durų kiaurymėje greitai pasirodė ir kaltos balto arklio akys. Nukaręs kojas nuo sofos toliau žiūrėjau vesterną „Geras, blogas ir bjaurus“. Tapatinausi su tuo „geru“, bet stengtis tokiam būti man tikrai nereikėjo, nieko nelaukęs niuktelėjau alkūne asilui į šoną ir atidaviau savo vos nugertą kvietinio butelį.

„Taip, su jais visais dabar teks dalytis viskuo, jie tikrai neleis man baigti žiūrėti vesterno „Geras, blogas ir bjaurus“ ir sulaukti laimingos pabaigos. Teks dalytis ir cigarečių pakeliu, kuris šiltai visada laukė manęs ant krosnies sienelės“, – mintijau sau. Šaldytuvas nustojo veikęs, ir netrukus iš apačios ėmė tekėti srovelė. Radijas nukando pusę sveikinimo koncerto dainos „...linkime tau, linkime tau, namų be dūūūūm...“ ir taip pat nutilo.

Man patiko, kaip ir kas čia vyksta. Nors man, penkerius metus praktikuojančiam dzenbudizmą ir pasiekusiam ne­abejotinų dvasinių aukštumų, žodis „patiko“ nėra tinkamas. Buvau abejingas.

Įplaukė ir kiškių guotas. Šių uoslė neprasta, o ir interesų laukas platus. Spėriai suvirto į tamsųjį kambarėlį, kuriame po eilinių krikštynų ar kokio įšventinimo buvo likusio įvairaus arsenalo: alus (kelių rūšių), žolelių trauktinės (vanatalinai, trejos, devynerios, žalios, geltonos, raudonos, žodžiu –­ visa Lietuva ir užsienis), budėjo pradarytas viskis, brendis „Renaissance“. Šis ypač kvietė ir įkvėpė atgimti. Žvairiai graužikai pasirūpino visais. Alaus butelius atidarinėjo dantimis, o kamštelius spjaudė į kampą it lėbaujantys romėnai duoną. Ilgaausiai greičiausiai bus dirbę savanoriais „Carite“ ar „Maltos ordine“, bet, matyt, ne prie sriubos puodų, – dar pagalvojau. Labai paslaugūs. Man įbruko tamsaus. „Geras, blogas ir bjaurus“ jau yrėsi titrų link. Netrukus nuobodulys, baimė dėl ateities, kažkur, kaip ir dera, išgaravo. Kiaunės ir lapės ant krosnies mėgavosi saldžiu gruzinišku vynu. Briedis su keliais šernais griežtai laikėsi reglamento, nemaišė – degtinė ir kvit. Kurapkos lesiojo iš lėkštutės, kurioje tyvuliavo vyšnių likerio ežeras, o tame ežere plūduriavo plunksna – lyg vieniša valtelė pasiklydusioms sieloms. Bet greitai ant jos nutūpė šūdmusė mėlynu švarku ir godžiai merkė kojas į skystį. Kiekvienas turėjo rūpesčių, bet rūpesčiai visus suvienija. Tas tiesa. Visi ūžė. Voverės sriubčiojo riešutinę, traukė iš lentynos knygas ir skaitinėjo: Herberto „Ponas Cogito ir grynoji mintis“, Miłoszą, Coheno „Žavius nevykėlius“, ožiaragį Millerį etc. Kažkuri iškilmingai pacitavo pastarąjį: „Žvelgdamas į tą iškruštą kekšės dziundzę, jaučiu po savimi visą pasaulį, žlungantį ir griūvantį, pasaulį, nutrintą ir blizgantį kaip raupsuotojo kaukolė. Jeigu kas nors išdrįstų pasakyti apie pasaulį viską, ką mano, jam čia nebeliktų vietos.“ Ir taip prunkštelėjo, jog išspjovė dantų protezus, kurie nuskriejo tiesiai ant palangės, o ant šios sėdėjusiam mediniam rūpintojėliui kirstukai kaip tik siūlė romo. Atsisakė. Gervės kojas kilnojo aukščiau nei įprasta. Aukštuomenė yra aukštuomenė – neradusios taurių, šampaną siurbčiojo iš majonezo indelių, o juose plūduriavo bebaigiančios atšilti krevetės. Šeškas, po pažastimi paspaudęs sidro pūslę, viena koja atitraukė sofą tarsi atidarytų duris, ir jau movėsi kelnes... „Kur jūs čia, gerbiamasai, kvepalų industrijos magnate, matote pisuarą?..“ – sugėdino šarka, kuri iš stiklinaitės cukruotais kraštais mėgavosi karštu vynu. Prie krosnies pakuros bebras (beje, ilgai gilinęsis į karklų distiliavimo galimybes bei išeigą) dalijosi išmintimi – patarė įmesti varlę į atidarytą naminės degtinės trilitrinį: „Tuomet gėrimas nenugaruoja ir nepraranda gerųjų savybių...“ Varlė plaukiojo ratais naminukės paviršiumi ir tikrai neatrodė nepatenkinta.

Nieko nėra geriau už bendrystę, o juoba kai už lango toks įstabus vaizdas: aplink banguoja vėjo šiaušiamas vanduo, plauko vienišas pagalys, žolių kuokštas, kibiras, kartis, kojomis į priekį pasižmonėti sklendžiantis skenduolis, šuliniai pilni... Rūkiau troboje, viduj, – kur išeisi dabar į lauką, lauko kaip tokio nebėra – yra tik nesibaigiantis vandenynas, kupinas vilčių ir galimybių. Pastarasis kol kas buvo iki kelių, bet vanduo kilo. Aišku tik viena – nuo troškulio nemirsim.

Žiurkės! Vorele pro duris įplaukė penkių žiurkių šeimyna. Pirmasis, it Titenis, yrėsi žiurkinas pražilusia kupra. Jo Meilutytė – įkandin. Na, kokia kompanija, koks bendrabutis ir bendrabūvis be žiurkių! Jos bėga iš skęstančiųjų... Tada paaiškėjo dar vienas dalykas – tai ženklas – mes nenuskęsim. Dėl suprantamų priežasčių visų gyvių, sugužėjusių čia ir nenorėjusių sušlapti kojų, nesuminėsiu, o juo labiau jų įpročių bei pomėgių – visus sunku sužiūrėti, mat intensyviai ir netuščiai bendravo.

Tiesa, netrukus įvyko tai, kas įvyko. Apie tai pranašų knygose nerasime nė žodžio. Rūpintojėlis staiga vienu mauku susipylė ankščiau siūlytąjį romą, iškart paprašė pakartoti. Žinoma, įgeidis buvo bematant patenkintas. Lyg to dar būtų maža, garsiai falcetu užgiedojo: „Ar jau papjooooovėte pachmmmmmielo avinėėėėėėėlį?..“ Vilkas, tai matydamas ir girdėdamas, išsyk aukštielninkas nuvirto nuo kėdės, mat gurkšnodamas „Kruvinąją Meri“ (ja, beje, apsipylė pilvą ir atrodė it pašautas brakonierių) viena koja atsirėmęs į stalą vis suposi.

Troba siūbtelėjo, susiūravo, pasirangė, subraškėjo ir pajudėjo it išrautas medis ar krūmas. Plaukė. Šiaurės kryptimi. Arklys snukiu dunkstelėjo į langą – šis plačiai atsivėrė. Aplinkui telkšojo lašų toliau dygsniuojamas vanduo. Taip, mes plaukėme. Motulė saulė neleis sumeluoti, troba dabar atrodė lyg visas kreiseris. Ne, lėktuvnešis. Kursas? Geriausia dabar būtų buvę į artimiausią degalinę, į nežinomą miestelį su bažnyčia ir karčiama arba, dar geriau, į tarptautinius vandenis. Srovė namą nešė pro miške žiojėjusią proskyną, kuria svirduliuodami neaišku kur brido elektros stulpai, pasiraitoję nuskalbtas kelnes. Peizažas jau nebebuvo tas peizažas, kurį mačiau prieš mėnesį ar 100 metų. Vėrėsi puikus naujasis pasaulis. Kiek supo. Gulėjau lovoje. Koja ant kojos. Rūkiau. Šalia budėjo barsukas – buvo prašęs palikti užtraukti. Paliksiu. Dūmą vis užgėriau viskiu. Ant elektros stulpo tupėjo kranklys. Senos aukštos obelys su dar neprinokusiais, bet jau įraudusiais obuoliais dabar buvo virtusios krūmais.

2016 m. lapkritis

Aldonos Gustas eskizas
Aldonos Gustas eskizas

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai