Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Igiaba Scego. Kinų istorija Jungtinėse Valstijose padeda suprasti šiandienos rasizmą

Igiaba Scego (g. 1974) – Romoje gyvenanti somaliečių kilmės rašytoja, žurnalistė ir žmogaus teisių aktyvistė rašo tarpkultūrinio dialogo, kolonializmo, pokolonializmo ir migracijos temomis. Išgarsėjo romanais „Klajoklė, kuri žavėjosi Alfredu Hitčkoku“, „Po Babilonijos“ ir „Adua“.

Lucos Volpi nuotrauka
Lucos Volpi nuotrauka

Po JAV rinkimų ir pritrenkiančios Donaldo Trumpo pergalės daugelis viešojoje erdvėje vykusių diskusijų pavartojo terminą „fašizmas“. Per rinkimų kampaniją išrinktasis amerikiečių prezidentas buvo imtas lyginti su Benito Mussolini’o ir Adolfo Hitlerio figūromis. Vieni, ypač Italijoje, respub­likonų kandidatą lygino su buvusiu premjeru (bei milijonieriumi) Silvio Berlusconi’u, kuris, kaip dera priminti, vis dėlto atsiribojo nuo Trumpo, kiti nesivaržydami praminė jį dešiniųjų Hugo Chavezu, kukluksklano caudillo. Visi šie apibūdinimai pasižymi viena bendra tendencija: Trumpo, o ypač jo rinkėjų fenomenas interpretuojamas remiantis iš svetur, bet ne iš pačios JAV realybės pasiskolintais palyginimais.

Neatsitiktinai porinkiminiu leitmotyvu tapo posakis „Sugrįžta 4 dešimt­metis“.

Bet ar iš tiesų yra taip?

Žinoma, bendrų bruožų tarp Trumpo ir Mussolini’o, kaip interviu „The New Yorker“ dienraščiui pastebėjo mokslininkė Ruth Ben Ghiat, esama nemažai. Tas pats polinkis į autoritarizmą, tas pats nedangstomas mačizmas, ta pati panieka taikingo sugyvenimo taisyklėms. Prieš mus veriasi panorama, kurioje dominuoja perdėtas ego – mizoginiškas, rasistinis ir kraštutinai vulgarus.

Šiuo požiūriu palyginimas su 4 dešimtmečiu puikiai dera ir skamba taik­liai. Bet jis galbūt nėra vienintelis, leidžiantis įsigilinti į Trumpo reiškinį.

Drauge su XX a. 4 dešimtmečiu Jungtinėse Valstijose šiandien atgyja liūdnai pagarsėjusi 1882 m. šmėkla.

Anuomet, tiksliau, 1882 m. gegužės 6 d., amerikiečių Kongresas priėmė įstatymą, geriau žinomą kaip Kinų atskirties aktas (Chinese Exclusion Act), virtusį kinų bendruomenės atskirties valstybės teritorijoje priemone, turėjusia blokuoti kinų įvažiavimą į šalį ir gerokai suvaržyti šalyje rezidavusių kinų pilietines teises.

Tai buvo Jungtinėse Valstijose precedentų neturinti atskirtis, nukreipta prieš vieną aktyviausių (ir gausiausių) šalies etninių bendruomenių. Šiandien azijiečių kilmės amerikiečiai laikomi viena labiausiai integruotų tautinių mažumų grupių. Vargiai išgirsite kalbant apie kinų ar japonų kilmės piliečius kaip apie „problemą“ ar grupę, kurios būtina neišleisti iš akių. Tačiau prieš maždaug 150 metų istorija buvo kiek kitokia ir žinia­sklaidos priemonės bei viešoji nuomonė žvelgė į kinus (o vėliau ir į japonus) kaip į grupę, kurią būtina atidžiai stebėti. Į azijiečius imta besti pirštu kaip į pagrindinį priešą, didžiausią šalies problemą, „geltonąjį pavojų“ (yellow peril), kurį būtina sutriuškinti ar nuslopinti. Požiūris, šiandienos Amerikoje nutiesęs Trumpui raudoną kilimą į valdžią, primena antiimigracinės propagandos taikiniu tapusių musulmonų ir meksikiečių padėtį.

Grįžimas į 1882-uosius ir Kinų atskirties aktą, į tą iš pirmo žvilgsnio tolimą istoriją, padeda suprasti, kokį vaid­menį dabartiniuose amerikiečių prezidento rinkimuose atliko autochtoninis rasistinis made in USA substratas.

Pirmieji kinai atvyko į JAV apie 1840 metus. XIX a. Kinija išgyveno neramų istorinį tarpsnį. Čingų dinastija, tvirtai laikiusi savo rankose šalies vadžią net keletą šimtmečių, ėmė rodyti irimo ženklus. Valstybės biurokratinis aparatas tapo gigantiškas, šalies ekonomika išgyveno gilią krizę, prekyba merdėjo ir buvo registruojamas neturintis lygių demografinis augimas. Be to, Kinija, nuo seno uždara šalis, XIX a. pirmoje pusėje buvo priversta derėtis su didžiosiomis Europos galiomis, puoselėjusiomis Azijoje didelius ekonominius interesus. Būtent tada šalyje prasidėjo kruvinų maištų ir didelio nestabilumo laikotarpis. Išties ikikariška padėtis, kuriai garsieji opijaus karai sudavė lemiamą smūgį. Tai privertė daugelį Kinijos piliečių ieškoti saugumo ir ramybės svetur.

Buvo pasirinktos JAV, jauna ir didelė šalis, kuriai tarsi duonos reikėjo pigios darbo jėgos. Kinai puikiai tiko Amerikos, apie 1840-uosius išgyvenusios aukso karštligę, poreikiams. Kova dėl aukso įtraukė pirmiausia Kalifornijos kraštą. Ir gana sparčiai pakurstė, kaip knygoje „The Chinese in America“ („Kinai Amerikoje“) pasakoja Iris Chang, infrastruktūrų alkį, koks dar niekada nebuvo apėmęs Jungtinių Valstijų. Reikėjo naujų būstų, naujų krautuvių, o ypač reikėjo geležinkelio. Amerikietiški vesternai apie pasienio realybę mus išmokė, jog JAV geležinkelio tink­las buvo išties rimtas dalykas, supriešinęs valstybę su senaisiais žemvaldžiais, modernybę su iš esmės agrarine praeitimi. Traukiniai turėjo sujungti tolimas ar sunkiai prieinamas žemes. Tačiau amerikietiški vesternai mums nepasakoja, kad ilgiausias šio geležinkelio atkarpas statė būtent kinai: be azijiečių imigracijos The Transcontinental Railroad, sujungęs Atlanto pakrantę su Kalifornija ir Ramiuoju vandenynu, nebūtų išvydęs dienos šviesos.

Naujiems Amerikos šeimininkams kinai kainavo nebrangiai. Jie nesivienijo į sindikatus ir, daugelio teigimu, puikiai dirbo. Apie kinus buvo kalbama, kad jie „niekada nepavargsta“ ir „yra nuolankūs it avinėliai“. Daugeliui amerikiečių, regėjusių vergovinės sistemos žlugimą, kinai atrodė tinkami juodaodžių vergų pakaitalai, ne tokie maištingi ir gerokai paklusnesni. Tokį teigiamą vietinių vertinimą lydėjo palankesni įstatymai. Berlingeimo sutartis tarp Kinijos ir JAV garantavo kinų imigrantams tokias pačias teises, kaip ir reziduojantiems gyventojams, ir saugojo juos nuo išnaudojimo, diskriminacijos bei smurto. „Daugiau niekas nedrįs mušti kino“, – 1868-aisiais paviešinus sutartį džiaugsmingai paskelbė Markas Twainas. Amerikiečių rašytojas, aprašęs smurtinį karaliaus Leo­poldo valdymą Belgijos Konge, buvo pasibaisėjęs JAV įstatymais kinų atžvilgiu. Rašytojas teigė niekada neregėjęs policininko, skubančio į pagalbą patyrusiam smurtą azijiečiui. Kinai buvo virtę beteisiais vergais, kuriuos, įsitvirtinus Berlingeimo sutarčiai, Twainas vylėsi pagaliau išvysiąs laisvus.

Tačiau tikrovė gerokai skyrėsi nuo šių lūkesčių. Netikėtai kinai virto visuomenės priešais. Nebe paklusnūs, paslaugūs ir malonūs svetimtaučiai, bet opijaus vartotojai, apsukrūs ir įtartini tipai, pedofilai, manipuliatoriai, ligų platintojai, atstumiantys nevalos, prisigimdę per daug vaikų. Ir tik todėl, kad kinai bandė pagerinti savo gyvenimo sąlygas atidarydami nedideles krautuvėles, mat didžioji dalis darbų, dėl kurių azijiečiai vykdavo į Jungtines Valstijas, išnyko.

Maždaug XIX a. 8 dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose paplito ypač arši antikiniška propaganda. Ji suvienijo sindikalistus ir jų šeimininkus. Darbininkai, įskaitant kitų tautybių imigrantus, žvelgė į kinus kaip į konkurentus ir nepalankiai vertino jų prašymus padidinti darbo užmokestį. Netikėtai imigrantams priešiškiausi laikraščiai, o drauge ir visa vyraujanti spauda, prisipildė kinų veidų su ilgomis kasomis, kuriems Dėdulė Semas privaląs gerai įspirti į sėdimąją. Skleidžiama žinia skambėjo taip: Chinese must go, šūkis, kurį sugalvojo sindikato galva Denisas Kearney, įkvėptas romėnų senatoriaus Katono ir jo posakio: Ceterum censeo Carthaginem esse delendam („Vis dėlto manau, kad Kartaginą reikia sunaikinti“). Kinai buvo perspėti: arba nešdintis lauk, arba rizikuoti savo gyvybe.

Chinatowno gimimas

Ši neapykanta neišvengiamai atvedė prie varžančių įstatymų. Erika Lee knygoje „At America’s Gates: Chinese Immigration during the Exclusion Era, 1882–1943“ („Prie Amerikos vartų: kinų imigracija atskirties eroje, 1882–1943“) papasakojo, jog 1882-ųjų Kinų atskirties aktui kelią parengė kiti įstatymai, pamažu siaurinę kinų bend­ruomenės veiklos lauką. Pirmiausia kinams buvo uždrausta tuoktis su baltaodžiais asmenimis, vėliau kliudyta siekti karjeros viešojo administravimo srityje, tam tikrose valstijose, pavyzdžiui, Kalifornijoje, įvestas kasybos mokestis, surydavęs didžiąją kinų uždarbio dalį, bei kiti – daugiausia būsto politikos suvaržymai. Visi šie nutarimai pastūmėjo daugelį kinų apleisti jų veiklą kasyklose bei žemės ūkyje ir persikelti į didžiųjų miestų periferijas, kurias daugelis laikė saugesnėmis. Bend­ruomenės kartojama mantra skambėjo taip: „Turime likti drauge, turime likti vieningi.“ Taigi miestų periferijose ėmė kilti garsieji kinų kvartalai, rasistinės minties pagimdytos urbanistinės erdvės. Tikrų tikriausi getai, kuriuose visi tie, kam buvo grasinama, ieškojo apsaugos tarp savo tautiečių.

O grėsmė buvo reali. Virtualūs Dėdės Semo spyriai virto pernelyg konk­rečiais. 150 apsiginklavusių baltaodžių Rok Springse degino kinų kilmės piliečių namus. Lygiai taip pat įtūžusi minia siautėjo Denveryje, Sietle, Takomoje, Vašingtone ir kitur. 1871-ųjų kinų nulinčiavimas Los Andžele pagarsėjo juodoje kronikoje dėl sukrečiančio žiaurumo. Po linčo teismo gatvėse liko tįsoti, kyboti ant žibintų ar į gabalus buvo suplėšyti 20 kūnų, tarp jų ir keli paaugliai. Calle de Los Negros, siaurutė gatvelė, kurioje glaudėsi azijiečių krautuvėlės, skalbyklos, viešnamiai ir gyvenamieji namai, buvo nusiaubta ugnimi ir kalaviju. Būtent šioje stiprėjančios neapykantos atmosferoje buvo parengtas Kinų atskirties aktas, vienas gėdingiausių įstatymų visoje amerikiečių teisės istorijoje, panaikintas tik 1943 metais.

Fabio Giovannini knygoje „Geltonsnukiai (kinai, japonai, korėjiečiai, viet­namiečiai ir kambodžiečiai: naujieji mūsų vaizduotės monstrai)“1 pasakoja, jog azijiečiai per šį ilgą laikotarpį buvo menkinami pačiais įvairiausiais būdais. Giovannini analizuoja komiksus, teatro spektaklius, filmus ir knygas, kuriuose kinai vaizduojami kaip amerikietiškos „rasės“ priešai. Vienas šios negatyvios Giovannini’o išsamiai ištyrinėtos epopėjos herojų yra misteris nusikaltėlis Fu Manču, britų rašytojo Saxo Rohmerio kūrinys. Dalimis pasirodžiusi žurnale „Collier’s: The National Weekly“ kinų Bin Ladeno istorija greitai virto tikrų tikriausia saga.

Fu Manču pasižymi nuožmia veido išraiška, plačia kakta, lenktais antakiais, klastingu žvilgsniu ir akį rėžiančiais drabužiais. Rohmeris aprašo jį, kaip į akis krintantį tipą, pirmiausia dėl ūgio bei kalbos įmantrumo. Tai išsilavinęs žmogus, įgijęs net kelis mokslo diplomus, visus Vakaruose, tačiau apdovanotas magiškomis galiomis, leidžiančiomis jam pasitelkti mokslines žinias ir prietarus. Fu Manču, kaip curanderos2 per tam tikras vudu apeigas, maišo skorpio­nų ir gyvačių nuodus. Giovannini pabrėžia, jog autoriui Fu Manču reprezentuoja penktąją koloną, infiltruotą Vakaruose, tyrinėjančią baltąjį žmogų tam, kad jį surytų, kaip tam tikrose XIX a. karikatūrose kinai sušveisdavo Dėdę Semą. Fu Manču rengiasi kinų invazijai ir būsimam žmonijos užkariavimui. Ir tik Neilandas Smitas, baltasis ir dažniausiai blondinas (Trumpo ante litteram?) Skotland Jardo agentas, yra paskutinis bastionas prieš šį didįjį priešą.

Fu Manču saga sulaukė neeilinio pasisekimo, ypač kino pramonėje. Kino istorijoje išliko Boriso Karloffo 1934-aisiais interpretuotas Fu Manču personažas, taip pat Christopherio Lee vaidmuo 7 dešimtmečio filme, kuriame priešo šalis yra Mao Dzedongo Kinija. Su Fu Manču Holivude gimė beveik iki mūsų dienų egzistavusi „dėvimos“ Kinijos tradicija: yellowface, t. y. įprotis perrengti baltaodžius aktorius kinais, o vėliau japonais. Garsių Holivudo aktorių, atlikusių yellowface vaidmenis kine, sąrašas išties įspūdingas: Marlonas Brando vilki Sakini rūbą filme „Augusto Muno arbatos namai“ („The Teahouse of the August Moon“), Katharine Hepburn vaidina kinę valstietę juostoje „Drakono sėkla“ („Dragon Seed“), Mickey Rooney virsta nerangiu ponu Juniošiu, kurį Audrey Hepburn pašiepia „Pusryčiuose pas Tifanį“ („Breakfast at Tiffany’s“), jau nekalbant apie ne itin įtikimą Johną Wayną, įkūnijusį Čingischaną juostoje „Užkariautojas“ („The Conqueror“). Aktoriai leisdavosi kankinami prie akių klijuojamais spaustukais ar lipniomis juostomis atkuriant migdolo formos akis ir nepamirštant perdėto grimo bei juokingo akcento.

Vytenis Jankūnas. „J 2 Manhattan & Back 24-7-365 in HD Vol.1 #116“ , kadras iš skaidrių video, 2016
Vytenis Jankūnas. „J 2 Manhattan & Back 24-7-365 in HD Vol.1 #116“ , kadras iš skaidrių video, 2016

Fu Manču ir Moteris Drakonė

Jei vienoje pusėje buvo Fu Manču ir moteriškas jo atitikmuo, jausmingoji Moteris Drakonė, kurią vis dėlto geriau nužudyti ir sudraskyti į gabalus, nei įsimylėti, tai kitoje pusėje WASP’ų3 Amerika bandė nusiraminti nekaltais ir taikingais dručkiais, tokiais kaip Charlie Chanas ar kinių ir japonių gražuolėmis, Holivudo filmuose visada įsimylinčiomis baltaodį, kuris jų niekada neves ir pastūmės į savižudybę. Rytietes moteris buvo linkstama vaizduoti kaip Turandot ar Madam Butterfly.

Azijiečių kilmės amerikiečių aktorių (verta prisiminti nuostabiąją Anną May Wong), kurių anuomet Holivude buvo vienetai, laukė išties sunkus gyvenimas. Dažniausiai jie neturėjo pasirinkimo: teko arba įkūnyti stereotipą, arba pakeisti profesiją. Kito vaizdavimas niekada nebuvo nekaltas, bet siekė įtvirtinti idėją apie nevisavertiškumą bendruomenės, kurią sėkmingai išnaudojo kapitalistinė sistema, nesuinteresuota socialinių konfliktų sprendimu, priešingai, kuriai naudinga konfliktus užaštrinti ir iš jų dar labiau pasipelnyti. Fu Manču ir jo eponimai (prisiminkime Daktarą Ne iš kriminalinės organizacijos „Spektras“ juostoje „Daktaras Ne“ – azijietį metisą, taigi dvigubai pavojingą priešą, arba Mingą, negailestingą piktadarį iš mokslinės fantastikos serialo „Flešas Gordonas“, kuris vėliau pasitarnavo George’ui Lucasui kuriant Dartą Veiderį ir Palpatiną) tebuvo krumpliaračiai sistemoje, visada rasdavusioje naujų priešų brutalaus kapitalizmo vartojimui.

Neatsitiktinai Jeanas Pfaelzeris knygoje „Driven Out: The Forgotten War Against Chinese Americans“ („Išvarytieji: pamirštasis karas su Amerikos kinais“) kalba apie karą. Nes reiškiniai, kurių centre vakar ir šiandien retsykiais atsiduria imigrantai, yra prieš juos nukreipti karai. Tiek JAV, tiek Italijoje, Prancūzijoje ar Australijoje. Siena, kurią rengiasi statyti Trumpas, iš tiesų nesiekiama stabdyti migrantus, o veikiau paversti juos pažeidžiamais ir lengvai valdomais visuomenės subjektais, įkėlusiais koją į Amerikos teritoriją.

Tam, kad suvoktume Trumpą, XX a. 4 dešimtmetis išties naudingas, tačiau žingsnis į 1882 metus geriau atskleidžia, kas mūsų laukia tolesnėse serijose.

 

1 It. „Musi gialli (cinesi, giapponesi, coreani, vietnamiti e cambogiani: i nuovi mostri del nostro immaginario)“.

2 Nuo isp. curar – gydyti. Lotynų Amerikos šamanas, žolelėmis ir užkalbėjimais gydantis fizinius negalavimus ir nužiūrėjimą.

3 „Grynakraujai“ amerikiečiai, t. y. baltaodžiai anglosaksai protestantai.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Igiaba Scego. „La storia dei cinesi negli Stati Uniti ci fa capire il razzismo di oggi“, Internazionale, 2016 lapkričio 19 d.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai