Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgis Gimberis. Kas mes yram

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Dalijamės su anūke blynais. Rodau į ją, sakau: „Čia tau“, dedu vieną blyną į jos lėkštę, rodau į save, sakau: „Čia man“, dedu vieną blyną į savo lėkštę. Sušveičiam tuos du blynus, liko dar vienas. „Kam šitas?“ – klausiu. „Tau“, – ji sako ir rodo į save.

Aš suprantu Juliją – žmogus ką tik išmoko kalbėti, ir blynas atitenka jai. Bet kai apsčiai suaugęs dėdė, pavyzdžiui, valstybės vadovas, sako: „Mes manome, kad blaivus protas nugalės“, mes sutrinkame. Mes manome, kad tai būtų bene pirmas atvejis vietinės civilizacijos istorijoje, kai nugali blaivus protas. Ir kodėl jis save vadina „mes“? Kodėl mes save vadiname „mes“ – suprantama. Mes esame šizofrenikas. Iš vienos pusės – menininkas, iš kitos pusės – senelis, trečia vertus – vis dar mokesčių mokėtojas, vienu žodžiu, mes sutrikę, dviem žodžiais tariant. Aš retai būnu „aš“, bet ir tada labai susijaudinu, kai vienas ar kitas visiškai atsakingas valstybės ar jos struktūros vadovas sako: „Mes prisiimame atsakomybę.“ Nesu kraugerys, bet vis dėlto norėčiau, kad jie ne tik prisiimtų atsakomybę, bet ir atsakytų savo subine ar pinigine (atsiprašau už žodį). Bet tokio atvejo mūsų pasvietėje kol kas nėra buvę. Kaip tik atvirkščiai – žmonės dar ir kompensacijas pasiima, matyt, už tai, kad laiku „prisiėmė atsakomybę“.

Šiaip ar taip, sudorojom tuos blynus ir nuėjom statyti pilių. Aš iš kaladėlių, Julija iš tų pačių – bet trinkelių. Viską, ką pastatėm, mažasis žmogus tuoj pat entuziastingai sugriovė. Ir tai, ką aš surenčiau, ir tai, ką ji pati subūdavojo, – be išimčių. Aš, nieko nelaukdamas, pradėjau mąstyti, kas mes tokie yram, ta prasme, kas tai yra „žmogus“, o Julija, kažkur radusi flomasterį, pradėjo rašyti ant sienos pranešimą ateinančioms kartoms – tėtis su mama žadėjo netrukus pasirodyti.

„Kas mes yram“ – dar iš žalios mano jaunystės. Tais laikais visuomeniniame transporte pinigus priimdavo ir bilietus dalydavo konduktorės. Kitos, kad ir rusės, mūsų Kaune kalbėdavo lietuviškai. Ir kartą, kai vieną jų nekantrus keleivis ėmė skubinti: „Bilietėlį man bilietėlį.“ – „Palaukit, – ji atsigynė, – ne jūs vienas pas mane yrat...“ To „yrat“ neužmirštu jau daugiau pusės šimtmečio. Apsvaigino nei koks burtažodis. Įsiėdė į protą. Gal savidestrukcija mums įgimtas dalykas, mąstau toliau žiūrėdamas į paslaptingus, ant kambario sienos atsirandančius, ženklus. Mes tik statom ir griaunam, tik statom ir griaunam, griaunam, griaunam ir prisiimam atsakomybę, ir vieni kitus, kaip čia beletristiškiau pasakius – Henry Milleris vartoja žodį „vartojam“, tiesa, bent kiek kita prasme, bet tinka – vartojam. Ta pačia proga išsamiau situacijai apsakyti, daug nesikuklindamas, priminsiu savo paties aforizmą: „Esminis ekologijos dėsnis – pasigailėjimo nelauk.“ Ir kadangi mes jau įsibėgėjom nuosavais aforizmais svaidytis, pridursiu dar vieną: „Repetitio est mater und fater...“ Pasikartojimas (abiem prasmėmis), gerbiamas mokesčių mokėtojau, su didesne garantija įkala į tamstos galvą vieną kitą griežtą mintį, tuo būdu šioji įsiprasmina ir nesivalkioja it dūšia be vietos arba koks benamis šuva. Įkala su garantija, didesne už ką, tamsta paklausi? Atvirai sakau – nežinau, bet manau, kad viskas priklauso nuo galvos. Be to, dar pridursiu, kad ne kiekviena citata yra tai, ką pasakė Šekspyras. Tataigi...

Dėkim šiokį tokį šuolį į praeitį: „Žmogus žmogui – draugas, bičiulis, brolis.“ Dabar grįžkim atgalios į tautos patikėtinių Seimą ir nenustebkim – patikėtiniai patys sau nusistato atlyginimus. Dabar palaukim prie Šėtijų autobusiuko į Kauną. Na ir – laukiam. Vasara, žalia, šilta, vaikučiai šmirinėja, seniokai riogso, kaimynas atpažįsta kaimyną, teiraujasi, kaip sveikata, ar tėvukas dar gyvas, žydi šypsenos, gėlės, ne tik ore, bet ir širdy šilta. Ir atburzgia tas autobusėlis, ir dar iš tolo plika akim matyt, kad gal ne visiems užteks jame vietos. Ir lipam vieni kitiems per galvas, žeriam atpakalia ranka senjorus ir juniorus į šalį, braunamės pro nėščiąją šventosios veidu, įtaisom grynos odos užpakalius į dermatino sėdynes, paaiškėja, kad vietos vis dėlto visiems pakako, dairomės, su kuo čia ką tik taip maloniai šnekėjomės, vėl pražystam šypsenomis, teiraujamės, tai kaip, atleiskit neišgirdau, tas tėvukas?

Nežinau, kodėl man tie trys dalykai – „žmogus žmogui“ ir t. t., Seimas kaip teismas, kuriame nusikaltėlis pats sau skiria bausmę, ir tas autobusiukas pro Šėtijus į Kauną – kodėl man tai kažkokiu būdu siejasi. Ot, nemėgstu aš tų „kažkas, kažkaip, kažkodėl“ ir t. t., nemėgstu. Bet nieks manęs ir neklausia.

Vienu žodžiu, gyvenimas kaip okeano bangos – tai atplaukia, tai nuplaukia (čia, matyt, irgi citata, tik neatsimenu kieno), tai atplaukia, tai nuplaukia...

P. S. Buvau prisakytas pateikti 5 tūkstančius ženklų, bet jaučiu, kad kažkiek trūksta. Privalau pridurti: ắ ậ Ò ™ £ ⅜ € ≥ ± e e e... Na, va.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai