Žodžiai Vytautui Bložei (Kornelijus Platelis, Uršulė Gedaitė, Justas Tertelis, Gintaras Bleizgys, Mantas Balakauskas, Gytis Norvilas)

Vytautas Bložė (1930–2016). Gedimino Kajėno nuotrauka
Vytautas Bložė (1930–2016). Gedimino Kajėno nuotrauka

neturiu kur gyvent, ko dirbt
du metrai pirmyn, žingsnis į šoną,
             dar keli centimetrai per dangų
ir tušti jau paveikslų rėmai,
              chiromante, sakei tu netiesą

Tai eilutės iš „Polifonijų“ knygos, suteikusios turbūt daugiausiai pergyvenimų poetui, jau surinktos 1972 metais ir išbarstytos po Romo Kalantos susideginimo. Dabar poetui tai nebesvarbu, jis išėjo. Nebesvarbi ir ta nebesulaukta sekundė, pridėta prie praėjusių metų –­ jam dabar visa amžinybė belaikė. O mums trukmės lieka tiek, kiek skambės lietuvių kalba, kiek ja bus kuriama ir skaitoma poezija. Jos neįsivaizduoju be Vytauto eilėraščių, poemų, dainų.

Vytautas Bložė – vienas didžiausių lietuvių poetų, verlibro meistras, sugebėjęs išgirsti ir tobulai užrašyti savo natūralaus vidinio balso moduliacijas, kasdieniška kalba sukurti polifoninį eilėraščio audinį. Poezijos novatorius, visą gyvenimą ieškojęs naujų išraiškos būdų, jis buvo tobulai įvaldęs ir poetinį amatą, klasikines poetines formas.

Tai liudija jo vertimai ir dainų tekstai, kuriuos jis profesionaliai pritaikydavo muzikai.

Vytauto gyvenimas nebuvo lengvas. Didžioji jo dalis prabėgo sovietinės priespaudos metais: šeima išvežta į Sibirą ir iš ten negrįžusi, jis pats, besi­slapstantis, besistengiantis prisitaikyti prie aplinkos, idant liktų cenzūros nepastebėtas, keičiantis kaukes, dažnai nespausdinamas, išgyvenantis didžiulę nervinę įtampą. Poezija buvo jo pagrindinis ramstis, jo gyvenimo tikslas, vienintelis jo veiklos laukas.

1975 metais atvykęs į Druskininkus, ten jau radau Vytautą ir Nijolę, klajojančius iš vieno būsto į kitą. Mes daug bendravome, nebūdavo savaitės, kad susitikę neišgertume didžiulio kiekio arbatos, neaptartume visų mūsų literatūrinio gyvenimo įvykių, perskaitytų knygų ir publikacijų spaudoje. Vytautą drąsiai galiu vadinti savo mokytoju. Jis mokė mane poezijos amato, gerų poetinių manierų ir nesistengė išmokyti to, ką tenka išmokti patiems – autentiško stiliaus, sąlygojamo autentiškos patirties. Visada su mumis būdavo ir Nijolė, kuri pagaliau jo sulaukė kažkur, už tų kelių centimetrų per dangų.

Tad palinkėkime jam laimingos kelionės belaikėmis erdvėmis, o sau – kuo ilgesnės trukmės su kerinčia jo poezija.

Kornelijus Platelis

 

Man ir dabar atrodo, kad Vytautas su Nijole toliau gyvena Druskininkuose. Nors jų ten seniai nebėra: po Nijolės mirties (2002) gana greitai Vytautas išsikraustė, pardavė ir sodybą Švendubrėje.

Jų butas penktame aukšte: užeini – ir kitas pasaulis. Kiek Nijolė tais laiptais prisitampydavo su nešuliais. Dar pamenu tų namų kvapą – gan neįprastas tais laikais – labiausiai, matyt, indiški prieskoniai, bet ir džiovintos žolelės, vaistiniai tepalai... Nijolė, žiūrėk, jau ir traukia kokią savo virtą uogienę prie arbatos ir sūrio iš tamsaus kambarėlio, rodo naujausią rankdarbį – ar lėlę, ar skiautinį...

Vytautas visada buvo apsėstas kokios nors idėjos: tai kvėpavimas, tai miegojimas balkone, meditacijos, mankštos, tai kokia specifinė dieta, tai krišnaizmas, tai reiki. Nijolė viskuo persiimdavo (mama sakydavo – visom beprotybėm). Žinau, kad be visų buitinių rūpesčių, be rankdarbių ir pan. ji dar ir jo tekstus naktimis spausdinimo mašinėle perrašinėdavo. Barbutė, taip jis ją meiliai vadino...

Daugiausia bendraudavom vasarodavome Vieciūnuose (kaimas apie 8 km nuo Druskininkų), lankydavom vieni kitus. Gerdavom mėtų arbatą, eidavom pasivaikščioti prie Nemuno, kur nors toliau važiuodavom – dažniausiai uogauti. Rinkom mėlynes, avietes miškuose aplink Druskininkus arba net į Baltarusiją važiuodavom; kartą erškėt­rožes uogienėms ant Liškiavos piliakalnio rinkom. Mama su Nijole buvo pakvaišusios dėl tų uogienių.

Važiuodavom maudytis, o Nijolė visada prigamindavo kokių skanėstų pagal krišnaitų receptus. Kai tėvas su Vytautu eidavo į vandenį, man rodės, jie ežerą skersai išilgai perplaukdavo. Tokie du atletai. Dėl tėvo nesistebėjau, jis gimęs prie ežero, bet Vytautas – keista – tarsi žuvis vandenyje, toks tvirtas ir stiprus, nors nuolat skųsdavosi dėl sveikatos. Pergyveno mano tėvus, Nijolę – o buvo pats vyriausias.

Iš linksmesnių istorijų. Kas kartą mėlyniaujant, po kokių trijų valandų jo rega „pagerėdavo“; jis stebėdavos: „Va, matai, suvalgiau mėlynių ir jau matau daug geriau.“ Tėvas mėgdavo jį ir paerzint už tą teatrą.

Labiausiai įstrigęs man jo balsas – toks energingas ir tarsi jaunas. Didelis kontrastas su ramiu Nijolės kalbėjimu. Tiesa, seniai jo negirdėjau – po Nijolės mirties nebebendravom, bet tikiu, kad ta energija iš balso negalėjo dingti. Pas­kutinį kartą mačiau gal prieš 10 metų PDR’e – stovėjo prie suolelio, toks susigūžęs, svetimas visai festivalio beprotybei, iš kuprinės išsitraukė termosą su žalia arbata, nuėjau pasisveikint: „Labas, Urtyte!..“

Uršulė Gedaitė

 

Kada jei ne dabar? Išdrįstu.

Tai buvo paauglystė – metų man 14, gal 15.

Tai buvo Druskininkai. Ten gimiau ir augau.

Mano tėtis ir tada jau turėjo sodą. Leisdavau ten dienas, kartais ten dainas, žodžius rašinėdavau.

Sode labai dažnai lankydavo mus tokie du žmonės. Vyras ir moteris, jo žmona. Jie buvo savi, vietiniai (tada man taip atrodė). Truputį keisti. Tėtis sakė, kad jie abu poetai.

Vardai jų buvo Vytautas ir Nijolė. Abu nešiojo akinius.

Tėtis sode jiems net kelias lysves daržo buvo „atidavęs“. Nijolė ten sodino ir augino sau ir mums: salotų, ridikėlių, morkų, krapų. Taip paprastai. Taip, kaip visi.

Jie buvo ramūs, paprasti. Išsiskyrė iš vietinių suaugusiųjų tik tuo, kad neklausinėdavo: „Kaip mokykloj sekas?“ Nijolė labai skaniai gamino visokius neįprastus (dzūkams) patiekalus. Sakė, čia tokie „indiški“. Tiesa, abu jie priminė indėnus. Ji – tokia nuolanki, darbšti, akių ir šypsenos šviesa neįtikėtina. Jis – mąslus, stambus, dažnai tylėdavo, kartais juostelę ant galvos nešiodavo, dar ant rankos nešiodavo medžiaginiame maišelyje karoliukus, murmėdavo kažką, gulėdavo ant suolo, plaukiodavo ežere kaip niekas kitas: atrodė, vanduo jį kažkaip ypatingai į viršų kelia, dar nieko nemačiau taip plaukiojant ir gulint ant vandens. Žodžiu, jogas arba indėnas.

Indėnai mane ir tada žavėjo, o tėtis sakė: „Jie poetai.“ Juos labai vertino. Jais džiaugės: „Mūsų sode poetai.“ O man taip neatrodė. Neatrodė jie kaip „tie poetai“, „tie tikri“. Nes „tikri poe­tai“ būdavo, kai į mūsų miestelį atvažiuodavo PDR.

O Vytautas ir Nijolė buvo tokie „vietiniai“. Gal kiek nekasdieniški, bet gyveno Druskininkuose, Liškiavos gatvėje, prie vaikų darželio (tas pats, į kurį ir aš ėjau). Namas – įprastas penkiaaukštis. Butas, rodos, penktame aukšte, kampinė laiptinė. Esu pas juos buvęs. Ne kartą. Eidavau su siuntinukais. Tėvo lieptas nunešdavau jiems obuolių ar dar ko. Nejauku būdavo kažko, bet Nijolė visada su manim šiltai, šviesiai bendravo ir dar įdėdavo savo kulinarijos stebuklų: „indiškų“ troškinių, paplotėlių, jogurto (naminis, stiklainyje). „Jogurtas“ tada irgi skambėjo egzotiškai. Nes tuomet būdavo pieno ar kefyro, dar pasukų, bet jogurto... tik pas Nijolę su Vytautu.

Turiu prisipažint. Kai vasarom sode lydavo ir būdavom ten su Vytautu ir Nijole, sėdėdavom po stogeliu (jei šalta, eidavom į namą) ir... bendraudavom. Apie viską. Paauglystėje nėra lengva bendrauti, bet su jais sunku nebuvo. Jie mokėjo klausytis. Atrodė, girdėdavo tai, ką sakai. Kai esi paauglys, neatrodo, kad daug kas tave girdi. Dar juokdavomės, prisimenu Vytauto šypseną – daug dantų. Neprisimenu, ką jie sakydavo, tik prisimenu, kaip jie būdavo: taip paprastai, ramiai, nuolankiai ir kažkaip pakylėtai. Dabar atrodo neįtikėtina, bet esu net jiems grojęs gitara, dainavęs savo tekstus. Ką sakė, neprisimenu. Tik šypsojosi. Prisimenu, kad išdrįsau. O jie vis drąsino mane, kad jiems dar pagročiau. Taip svarbu tada buvo tie padrąsinimai.

Jie buvo vyras ir žmona, nors pavardės abiejų buvo skirtingos. Ji – Miliauskaitė. Jis – Bložė.

Tos vasaros praėjo. Matėmės su jai mažiau. Jie išsikraustė į Švendubrės kaimą, o aš išvažiavau studijuoti. Tuomet pradėjau skaitinėti daugiau, kultūra domėtis. Ką čia ir kalbėti, kai suvokiau, kokius ir kiek tekstų yra sudėję Nijolė ir Vytautas. Tos knygos, publikacijos ir straipsniai, įvertinimai, Nacionalinės kultūros premijos. Apie juos kalbėjo, juos vertino kiti mano sutikti poetai, su kuriais išdrįsau susipažint. Suvokiau, kad tėvas buvo teisus (ir vėl). Vytautas ir Nijolė – jie tikrai buvo poetai, tik man dar to nebuvo duota pamatyt. Mačiau juos kaip du „tiesiog žmones“. Nei kokios ypatingos pagarbos ar atsargumo. Atrodė, jie labiau manim džiaugdavosi, mane su mano tom paauglystės rašliavom dar drąsino, domėjosi, patardavo. Tie dideli žmonės kalbėjo, džiaugėsi, maudėsi, valgė su manim iš vienos lėkštės. Suteikė man tokią garbę, o aš net eilėraščio jųjų nė vieno tuomet nebuvau perskaitęs. Nes jie ČIA ir tokie kasdieniai, o „tikri poetai“ TEN (PDR ir knygose).

Tariu „Amžiną Jums atilsį“ pradžioj Nijolei, dabar ir Vytautui. Ir niekaip negaliu patikėt. Dabar jie (Vytautas ir Nijolė) man kaip Yoko ir Johnas, Salvadoras ir Gala, kaip M. K. Č. ir Sofija. Kažin kokie amžini. O aš kaip graužtukas nuo tėvo obels obuolio Vytauto rankose užsilikęs, ties kuriuo jis taip ramiai ir neskubėdamas medituoja. Klauso. Stebi. Drąsina. Dėlioja mintyse eilutę prie eilutės gulėdamas mūsų sode ant suoliuko, kol Nijolė sau ramiai, su šypsena vis ravi. (Matyt, taip pat dėliodama žodžius.) Ir kaip tai buvo galima pražiopsot?

P. S. Tiesa, esu keliavęs. Mačiau daug namų, ant kurių kabėdavo lentelės „Šiame name gyveno ...“. Tai va, jei kam būtų įdomu pagaminti, pafinansuoti ir užkabinti lentelę „Šiame name gyveno poetai Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė“. žinau tą namą Druskininkuose. Raudonų plytų. Penkiaaukštis (rodos). Namas kaip visi namai mažam miestely. Žodžiu, galiu parodyt.

Justas Tertelis

 

2014-ųjų vasarą, gyvendamas Italijoje, Urbine, vakarais vis nueidavau į pačiame senamiesčio centre įsikūrusią kavinę „La Trattoria del Leone“. Dėl dviejų priežasčių: dėl ypač riebios ir tirštos sriubos bei Vytauto P. Bložės „Noktiurnų“.

Į kavinę ateidavau apie 20.30 val. Viduje – gan ankšta: daug stalų, žmonių, kurie garsiai kalba, juokiasi, skimbčioja taurėmis... Bet apie 21.30 val. (lauke jau būna visiškai sutemę) visi išeina (kavinė dirba iki 22 val.), o padavėjai nuo stalų kažkodėl nenurenka nei nebaigto valgyti maisto, nei indų. Sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip į patalpą įslinkęs skersvėjis kilnoja staltieses, šniokščia ir skimbčioja taurėse, kaip nerimastingos prietemų peteliškės laižo maisto ir vyno likučius. Vėjo liežuviai; šešėlių adatos; tuštuma; Vytauto P. Bložės „Noktiurnai“, kuriuos esu linkęs įrašyti į visų laikų geriausių lietuvių poezijos kūrinių trejetuką ir kurių veikėju tais tamsiais Italijos vakarais (ir ne tik tada) jaučiausi esąs.

Išmušus dešimtai vakaro, priėjęs padavėjas pranešdavo, jog kavinė uždaroma, suprask: reikia jau eiti. Neskubėdavau. Dar gerą pusvalandį atkakliai sėdėdavau ir prašydavau, kad man netrukdytų skaityti poezijos.

– Kokią poeziją? – mėgindamas nutaisyti mandagų balsą teiraudavosi vyriškis.

– Vytauto Bložės „Noktiurnus“, – atsakydavau.

– Bet juk Jūs neturite jokios knygos! – piktindavosi jau ne tokiu mandagiu balsu.

– O kas Jums sakė, kad būtinai turi būti knyga?

Kai kavinėje lankiausi paskutinį kartą, padavėjui ant servetėlės užrašiau „Vytautas P. Bložė „Noktiurnai“; žadėjo būtinai pasidomėti internete, ar yra toks poetas ir toks kūrinys iš tikrųjų, ar čia tik mano vaizduotės darinys. Žinau viena: mano vaizduotė tikrai labai sumenktų be šio poeto ir be minimo kūrinio.

Gintaras Bleizgys

 

2016 12 31 iškeliavo didis pasaulio poetas Vytautas P. Bložė, simboliškai pabaigdamas epochą. Turbūt panašiai jautėsi kinai, kai juos paliko paskutinysis iš magiškojo trejeto, Du Fu.

Pirmą kartą skaitydamas „Polifonijas“, prie keisto miglų pasaulio gavau galimybę prisiliesti ir pats. Taip susipažinau su didžiu užkalbėtoju, kuris sugebėjo vienu mostu pakeisti ir mano paties kūrybą. Jei ką nors galėčiau pavadinti mistiniu patyrimu, tai būtent tą keistą susidūrimą, po kurio jau niekas nebebuvo taip pat.

Poeto žodžiais tariant, laikas suverptas į kamuolį ir kurioje nors keistoje tikrovėje mes ir vėl jį būtinai sutiksime, o dabar lieka tekstai ir didelis darbas juos iš naujo pažinti.

Mantas Balakauskas

 

Bložė, Bložė, Bložė... Niekad nebuvau abejingas Bložės poezijai. Knygos arba patikdavo 100 procentų, arba nepatikdavo iš esmės. Suskaitytos namų bibliotekoje yra dvi. „Ruduo“, su 1997 10 11 autografu iš PDR’o. Šią atsiverčiu kartą per du mėnesius. Poezijos šerdis, be poetizmų, be skrabalų, be balasto, nes tokiai poezijai negresia nuskęsti, nes ji seniai nugrimzdus... Į „Tuštumą“. Pastarąją knygą perskaičiau, kaip pamenu, žiemą troleibuse, kuris trūkčiojo rūsčioje Vilniaus spūstyje. Jaučiau, kad su manimi kažkas vyksta: veikia, žudo ir prikelia. Tai gali reta knyga. Bložė, Bložė, Bložė...

gytis norvilas

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai