Keletas parodų Londone

Nigelo Hallo ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotrauka
Nigelo Hallo ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotrauka

Svarbiausias metų pabaigos meninis įvykis Londone buvo amerikiečių abstraktaus ekspresionizmo meistrų pa­roda Karališkojoje menų akademijoje. Tai vienintelė didelė šios meno krypties paroda Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius 50 metų. Kuratorių užmojai buvo įspūdingi: pagrindinę Akademijos laikinųjų parodų erdvę užpildė 163 meno kūriniai, suvežti iš viso pasaulio privačių ir valstybinių kolekcijų. Po vieną iš 12 salių skirta didiesiems abstraktaus ekspresionizmo meistrams: Aršilui Gorkiui, Jacksonui Pollockui, Willemui de Kooningui, Markui Rothko, Barnettui Newmanui, Adui Reinhardtui ir Clyffordui Stillui. Karališkosios akademijos erdves atitiko didelio formato ir reikšmės paveikslai: Gorkio „Water of the Flowery Mill“, Pollocko „Mural“, „Night Mist“ ir „Blue Poles“, De Kooningo moterys ir kompozicijos be pavadinimų, niūrūs Rothko „fasadai“, kaip jis vadino savo dvispalves ar trispalves stačiakampes kompozicijas, su liepsnos ar miško vėjyje nepastovumu asocijuojamos Stillo abstrakcijos, iškraipytas Monet vandens lelijas primenantis hipnotizuojantis Joanos Mitchell „Salut Tom“.

Amerikiečių abstraktaus ekspresio­nizmo meistrai užfiksavo žmonijos sąmonės lūžį po Antrojo pasaulinio karo. Aiškų, gražų ir suprantamą pasaulį pakeitė vos atpažįstamos iškraipytos figūros (De Kooningo moterų serija), asocia­tyvūs kelių spalvų deriniai (Rothko ir Stillo kompozicijos) ir gaivališkas spalvinis potvynis (švelnesnis Gorkio, niūresnis Pollocko darbuose). Abstrakčiose ar minimaliai figuratyvinėse kompozicijose išreikštas emocinis chaosas, dvasinis fragmentiškumas, sudarkyta tikrovė, egzistencinis šaltis ir nerimas. Šie dailininkai sugebėjo aplenkti savo laiką ir nuspėti, kur pasuks žmogaus sąmonės kelias – nuo Gražiosios epochos aiškumo, lengvumo ir nuoseklumo link išskaidytos, sutrikusios ir nusilpusios dvasios, kai didžiulis informacijos srautas verčia ne būti, o rinkti, ir dažniausiai vien atskirus paviršiuje esančius fragmentus. Iš atskirų paviršinių frag­mentų sudėliotame pasaulyje bet koks tikrumas, gelmė ar aiškumas yra abejotini dalykai. Vis dėlto tokia dažniau mąsli nei nuotaikinga spalvų ir formų harmonija įtraukia ir primena, kad grožis vis dar gali išgelbėti pasaulį.

Keletas „bet“ aprašant šią parodą yra neišvengiami. Kai kurių iškilių dailininkų, pvz., Grace Hartigan, Richardo Pousette-Darto, Roberto Rauschenbergo, Cy’aus Twombley, trūkumas gali būti nurašytas skonio ir svarbos subjektyvumui. Bet susidarė įspūdis, kad pa­rodos kuratoriai gavo daug meno kūrinių ir gražią ribotą erdvę, į kurią viską būtinai reikėjo sukišti. Suspausti vienas šalia kito šedevrai netenka įspūdingumo (ypač abstrakcijos) ir šiuo atveju mažiau tikrai būtų buvę daugiau. Taip pat abejonių kelia eklektiškai parinktos temos salėms. Viena jų vadinosi „Nematoma tamsa“, tačiau tamsiausi darbai kabėjo gretimoje salėje, kitos pavadintos „Gestas kaip spalva“ ar „Šėlsmo ženklas“, nors spalvingiausi ar ekspresyviausi darbai taip pat kabėjo kitur. Jeigu parodos kuratoriai sąmoningai norėjo išryškinti mus užgriūvančio informacijos srauto įtaką ir sukurti vaizdingą informacinio chaoso atmosferą, jiems tai pavyko. Kitu atveju, paroda buvo kuratorinė betvarkė.

Toks įspūdis Akademijos ekspozicijoje sustiprėja aplankius greta esančias nedideles privačias galerijas, kur vyksta mažesnės, bet geriau kuruojamos šiuolaikinių menininkų parodos. Persikelkime į „White Cube“, kuri nuolat išsiskiria skoniu ir taikliais sprendimais. Ne visas čia eksponuojamas menas gali ir turi patikti, tačiau tai, ką rodo „White Cube“, yra verta šiuolaikiniu menu besidominčiųjų dėmesio. Dabar galerijoje vyksta naujausių vokiečių dailininko Magnuso Plesseno (g. 1967) darbų pa­roda „The Skin of Volume“. 2012 m. ši galerija, Didžiojoje Britanijoje atstovaujanti menininkui, kuris gyvena Berlyne, jau buvo surengusi jo parodą. Naujoji pa­roda Londone pratęsia 2014 m. „Konrad Fischer“ galerijoje (Berlynas) surengtos parodos „1914“, skirtos Pirmojo pasaulinio karo sudarkytiems kūnams, temą. Plesseno paveikslai – tai grubios ir originalios didelio formato aplikacijos: iš atskirų dalių sulipdyti beveidžiai kūnai plačių vientisų potėpių fone. Naujoje parodoje atsiranda nėščios moters motyvas, papildantis subjaurotus vyrų kūnus. Plati galerijos erdvė dviejuose Mason’s Yard pastato aukštuose neperkrauta, kad deramai atsiskleistų originalios įvairiaspalvės kompozicijos.

Verta stabtelėti prie šio menininko darbų kainos. Prieš septynerius metus Plesseno darbai Niujorke buvo įvertinti 30–40 tūkst. dolerių, 2012 m. Londone kainos pakilo iki 60–80 tūkst. svarų, dar šiek tiek daugiau jie kainavo 2014 m. Berlyne. Šiemet Londone eksponuojami paveikslai kainuoja 80–150 tūkst. svarų. Toks nuoseklus kainų kilimas rodo, kad menininko darbai įvertinti adekvačiai ir jais meno rinkoje nuolat domimasi. Būtent į tokius kylančius menininkus reikėtų atkreipti dėmesį šiuolaikinio meno kolekcionieriams, ypač atsižvelgiant į kainų korekciją 2016-aisiais, kai pervertintų ir dažnai vien spekuliaciniais tikslais perkamų šiuolaikinių menininkų darbai pardavinėti keliskart pigiau, negu buvo pirkti prieš keletą metų.

Britanijoje ir JAV vokiečių menininkams dabar skiriama daug dėmesio. Tarp jų galbūt ieškoma naujų pretendentų į brangių gyvųjų klasikų grupę, kuriai priklauso Gerhardas Richteris, Karlas Otto Götzas, Frankas Auerbachas, Anzelmas Kieferis ar Georgas Baselitzas. „David Zwirner“ galerijoje eksponuojami kito vokiečio Thomaso Ruffo (g. 1958) darbai, taip pat susiję su brutalia praeitimi. Tai dokumentiniai vaizdai iš XX a. vidurio: geriau ar blogiau pasibaigusios autokatastrofos, automobilių kėbulai su kulkų žymėmis, ginkluoti banko plėšikai, suimti žvalgai, viršgarsiniai naikintuvai ir kiti karo lėktuvai. O šalia, kaip ir gyvenime, svajingesni nostalgiški vaizdai: sportinės mašinos, į kosmosą leidžiamos raketos, skraidantys žmonės, bazės Marse maketai ir žavios amerikiečių aktorės. Kompiuteriu apdorotos senos nuotraukos derinamos su trumpais oficialiais valdžios pranešimais apie jose vaizduojamus įvykius ir papildomos keliais meniniais štrichais – užrašais ar linijomis. Ruffo koliažus galima pavadinti XX a. komentarais. Praėjusio amžiaus refleksijos dabar yra menininkų mėgstama tema.

„Annely Juda“ galerijoje rodomos britų menininko Nigelo Hallo (g. 1943) skulptūros. Jose pastebima žymiausios britų skulptorės Barbaros Hepworth įtaka: architektūriškumas, aptakios elegantiškos linijos ir vidinės ertmės. Tačiau tai nėra šiuolaikiniame mene dažnokai pasitaikantis tingus kopijavimas. Medines Hallo skulptūras sudaro daugybė įvairaus dydžio ir išpjaustymo plokštumų, ovalių ir stačiakampių, nuosekliai sudėliotų taip, kad skulptūros viduje ar išorėje atsirastų platėjančios ar siaurėjančios apvalios formos. Dėl to skulptūrų vidus primena metines medžio rieves trimatėje erdvėje. Toks formų ir tūrių žaismas sukuria plastiškumo įspūdį ir atrodo, kad šias sunkias skulptūras galima išversti ar perlankstyti taip pat lengvai, kaip minkštą vaikišką žaislą. Didžiausia parodoje eksponuojama medinė skulptūra iš susipinančių ir išsiskiriančių dalių, primenanti medžio kamieną, sudėta iš 160 faneros plokštumų. Plieninėse ir bronzinėse skulptūrose dalių mažiau, jos didesnės, siekiančios 2–3 metrus, ir tinkamos eksponuoti gamtoje kaip subtilūs jos papildiniai. Tai kruopštūs ir akiai malonūs darbai, kokių šiuolaikiniame mene pasitaiko gana retai, nes įsigalėjusi taisyklė „kuo bjauriau, tuo gražiau“. Greta skulptūrų kabančiuose piešiniuose-eskizuose taip pat dominuoja ovalios formos, o spalvų ir šešėlių deriniai sukuria trimatį įspūdį.

Rafinuotu skoniu pasižyminčioje „Michael Werner“ galerijoje vyksta dar vieno vokiečio Richardo Oelze’s (1900–1980) XX a. viduryje tapytų paveikslų paroda. Sausį ji bus rodoma Niujorke esančiame galerijos filiale. Dar du filialus ši galerija turi Vokietijoje – Kelne ir Trebine. Londone „Michael Werner“ įsikūrusi XVIII a. Meiferio rajono name ir išsiskiria netradicinėmis klasikinėmis erdvėmis su medžio raižiniais ir be standartinių baltų stumdomų sienų. Galerijos savininkas, žymus vokiečių meno prekybos agentas Michaelis Werneris atrado ir išpopuliarino XX a. vokiečių meno žvaigždes Georgą Baselitzą, Markusą Lüpertzą ir Sigmarą Polkę. Galerija dar atstovauja Peteriui Doigui, Perui Kirkeby’ui, Enrico Davidui ir kitiems aukšto lygio šiuolaikiniams menininkams iš įvairių šalių. Tačiau „Michael Werner“ dėmesio centre nuolat būna vokiečių kūrėjai.

Oelzę reikėtų priskirti prie įžymybių šešėlyje likusių talentų. Mažai kas žino jį esant vieną originaliausių siurrealistų, o ir gyvenimo spalvingumu jis neprilygo Salvadorui Dali ar Maxui Ernstui, su kuriais susipažino gyvendamas Paryžiuje. Oelze studijavo litografiją ir tapybą Magdeburge, paskui mokėsi Bauhause, Veimare ir Desau. Niekur nepritapo, buvo vienišas, galėdavo netikėtai sėsti į traukinį ir važiuoti į kokį tolimą Vokietijos miestą. Gyveno Dresdene, Berlyne, Šveicarijoje, Paryžiuje, Vopsvėdės menininkų bendruomenėje šalia Brėmeno, matė Antrąjį pasaulinį karą nuo pradžios iki galo, buvo paimtas į nelaisvę, po karo aštuonerius metus skurdžiai gyveno laidojimo biuro sandėlyje, kelerius metus iki mirties beveik neišeidavo iš namų. 1960 m. André Bretonas ir Marcelis Duchamp’as, Oelze’s pažįstami iš Paryžiaus laikų, Niujorke suorganizavo siurrealistų parodą, į kurią įtraukė ir jo paveikslus. Paskui atsirado platesnis pripažinimas, asmeninės parodos ir premijos. Oelze labai mėgo Vokietijos miškus ir tai atsispindi jo paveiksluose, kurie nėra tokie spalvingi, kaip žinomesnių siurrealistų darbai. Čia dominuoja niūrios žemės spalvos ir liūdni peizažai, kartais su keistomis figūromis, vėlesniais metais – labiau abstraktūs. Oelze’s paveikslas „Die Erwartung“ (1935–1936) laikomas vienu svarbiausių siurrealizmo šedevrų.