Karolis Bareckas. Tūkstančiai Indijos pavidalų

Kaitra alsuojantis miestas sruvo prakaitu lyg prostitutės kūnas po bemiegės nakties. Virš jo kabantis dangus atrodė purvinas ir pilkas. Rodėsi, kad kažkoks nematomas dievas nesustodamas papsi milžinišką pypkę ir diena po dienos pučia dūmus. Gatvės pakraščiuose snaudė keli dulkių spalvos šunys. Iš pirmo žvilgsnio nebuvo įmanoma pasakyti, ar jie vis dar gyvi, ar jau pakeliui į šunų anapilį.

Autoriaus nuotraukos
Autoriaus nuotraukos

Kartais tylą perskrosdavo vienišas motociklininkas, primindamas, kad čia dar egzistuoja gyvenimas. Sunku buvo ir įsivaizduoti, kad vos už kelių kvartalų kunkuliavo tikroji Indija. Triukšmingos gatvės, kurių pakraščiuose degė šiukšlės, milijonai į spalvotus sarius susisukusių moterų ir jų ūsuoti vyrai, dūzgiantys automobiliai ir rikšos, dulkių tumulai, gatvės prekeiviai, aplink besišlaistančios karvės bei elgetaujantys vaikai. Indijoje visos juslės kiekvieną akimirką gaudavo tiek medžiagos, kad neaišku, kokių gabumų smegenų reikėjo, norint suvokti šitą begalinį tirštumą, įsismelkiantį į kiekvieną odos porą ir surakinantį jo kelyje pasitaikančius atsitiktinius neuronus. Vis dėlto aplink buvo sąlyginai tylu.

Kelių kvadratinių metrų patalpoje tvyrojo rimtis, tik buvo girdėti, kaip kliuksi ant nedidelės dujinės viryklės pastatyti puodai. Vikrios virėjo rankos retsykiais pamaišydavo jų turinį didžiuliu samčiu. Šalimais jo kolega kepė indišką duoną – roti. Dar buvo ir trečias, aptarnavęs klientus. Juokavau, kad indai it pagaminti viename fabrike: visi vilkėdavo neišsiskiriančių spalvų kelnes ir marškinius. Šie trys irgi buvo panašūs kaip broliai iš pasakos.

Nedideliame restoranėlyje patiekalų būdavo vos keletas ir jų pavadinimus surašydavo kreida ant nedidelės juodos lentos. Kai kuriuos jau žinojau. Dhal Fry ar Paneer Butter Masala man jau senokai nebuvo tik egzotiški pavadinimai. Jei kažkokio patiekalo nebūdavau girdėjęs, paprašydavau virėjo atidaryti puodą ir užmesdavau akį į neaiškią masę. O tada pasirinkdavau tą, kuri atrodydavo mažiausiai pavojinga mano išlepintai europietiškai gerklei. Virėjas įdėdavo maistą į vienkartinį dubenėlį, suvyniodavo keletą ročių ir aš, sumokėjęs už šį davinį 40–50 rupijų, keliaudavau namo nusilenkti alkio dievybėms.

O indai susėsdavo ant laiptų, nes kėdžių čia, aišku, nebuvo, ir valgydavo vietoje. Tiek jauni, tiek seni mirkydavo rotį į garuojantį karį ir atrodydavo, jog šiai aplinkai jie tiesiog tobulai sutverti. Gatvė ir pastatai prarasdavo dalį savo tapatybės, kai visi valgytojai iškeliaudavo namo, o pavargę virėjai užrakindavo duris. Iškabos čia nebuvo, todėl nebuvo jokio įrodymo, kad čia ne taip seniai virė gyvenimas.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-01-06_nr._3598_DSC_02911.JPG

Ši mažytė užeigėlė dirbdavo tik tam tikru metu, o pasibaigus puodų turiniui – pasibaigdavo ir jos darbo diena. Vietiniai puikiai žinojo šį tvarkaraštį ir visada ateidavo laiku.

Nors balta oda Indijoje sulaukdavo smalsių žvilgsnių, čia visi prie manęs jau buvo pripratę. Niekas nesistebėdavo, kad į miesto pakraštyje esančią atokią gatvę ateina užsienietis ir užsisakinėja jam neįprastą maistą. Paprastai, užėjus į kitas maitinimosi įstaigas, vietiniai, neslėpdami susidomėjimo, stebėdavo kiek­vieną į mano burną patenkantį kąsnį. Nors po kurio laiko ši pramoga jiems pabosdavo, retsykiais jie vis tiek atsisukdavo patikrinti, ar nieko įdomaus neatsitiko šiam nematytam padarui.

Trys broliai virėjai jau seniai buvo išsiaiškinę, kad esu iš kažkokios neaiškios Europos šalies, kurios pavadinimas jiems nieko nesakė. Dar žinojo, kad savo noru atsigrūdau tūkstančius kilometrų padirbėti vietinėje mokykloje. Tiesa, jie neatrodė tuo labai nustebinti. Tarsi tarpduryje išdygęs svetimšalis būtų ne didesnis įvykis nei prisvilęs puodas. Turbūt tuo ši vieta mane ir traukė: čia nesijausdavau lyg nužengęs iš kino ekrano.

Vos už keliasdešimties metrų nuo mano mėgstamos užeigėlės driekėsi didesnė gatvė. Čia gyvybės jau buvo daugiau: zujo žmonės, automobiliai ir motociklai. Šalia stūksojo didžiulė šiukšlių krūva, kurią vietiniai vis papildydavo. Joje maisto ieškodavo karvės, kiaulės ir šunys. Vieni kitiems jie nemaišydavo ir sutartinai uostinėdavo atliekas tikėdamiesi surasti skanesnį kąsnelį. Smegenys desperatiškai ieškodavo atsakymo, kaip čia yra, kad šalyje, kurioje karvė yra laikoma šventu gyvūnu – ji vargšė kuičiasi šiukšlėse. Incredible India. Didesnėms kiaulėms iš paskos visada sekiodavo saujelė neseniai atsivestų paršiukų, kuriems labiau rūpėdavo motinos pienas negu tos gėrybės, kurios patikdavo jų mamai.

Tolėliau stovėjo nedidelė lūšna. Nors ji labiau priminė didelę palapinę, uždangstytą mėlynu brezentu ir paramstytą pagaliais. Šalia sėdėdavo nenusakomo amžiaus moteris, susisupusi į margaspalvę skarą, ir kūrendavo laužą. Jos veidas iš tolo dvelkdavo beprasmybės vėju, kuris išmokė neužduoti nereikalingų klausimų, nesigailėti savęs ir priimti viską taip, kaip yra. Buvo labai lengva sugalvoti jai istoriją: įsivaizduoti ją vaikystėje basomis bėgiojančią po gatvę, sukurti kasdienius išgyvenimo ritualus ir nupiešti skurdu lyg polipais aplipusią būtį. Niekada nemačiau jos su kuo nors kalbantis, negirdėjau balso ir nepagavau žvilgsnio. Atrodė, tartum du skirtingi pasauliai susitiko vienoje realybėje ir nieko vienas apie kitą nenorėjo žinoti. Sąmoningai, o gal ir netyčia.

Keli metrai už lūšnos tekėjo dvokiančių nuotekų upė, nuo kurios kvapo jau iš tolo riesdavo nosį. Vis dėlto aplinkui zujo žmonės, susiliedami į vientisą spiečių lyg besikeičiantys kad­rai kino filme. Indija man panėšėdavo į niekada nesibaigiančią juostą, kurią karpydavau ir lipdydavau galvoje bandydamas sukurti nuoseklų pasakojimą. Tačiau ji visada tam priešindavosi ir kapituliuodavau nė neįpusėjęs. Kažkada suskaičiavau, kiek gigabaitų reikėtų norint įrašyti į kompiuterį vieno žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Kai reikėdavo suskaičiuoti, kiek jų reikėtų norint įrašyti visą Indiją, kiekvieną iš to 1,2 milijardo gyventojų, visus kampus ir pakampes, medžių lapų virpesį, sūkuriuojančias kelio dulkes, saulės nuauksintus pastatus, automobilių padangų protektorius, kiekvieną numestą šiukšlę ir nutrupėjusius tvoros dažus – jausdavau, jog iš skaičių pasaulio galiu niekada negrįžt. Liaudavausi.

Vos už poros šimtų metrų buvo kitas pasaulis. Čia stovėjo privatūs namai, kurių gyventojai turėjo vairuotojus, virėjas ir namų tvarkytojas. Kiekvieną rytą šluotomis apsiginklavusios moterys plaudavo įvažiavimą į savo šeimininko kiemą. Sąžiningai gremždavo kiekvieną centimetrą lyg per parą betonas būtų aplipęs šlykščiausiomis votimis, kurių reikėjo kuo greičiau atsikratyti. Baigusios plauti, jos ant grindinio balta kreida išbraižydavo kažkokį simbolį. Vietiniai tikėjo, kad būtent toje pažymėtoje vietoje atėjusi atsisėda deivė.

Prie įvažiavimo į namų kvartalą stovėjo sargo būdelė, kurioje kaulėtas apsauginis stebėdavo, jog koks nors nekviestas svečias netrikdytų šio sotaus pasaulio. Apsauginiai Indijoje stovėdavo visur: prie įėjimų į bankus, restoranus ir parduotuves. Tik tam, kad dvi realybės niekada nesusidurtų. Turtas ir skurdas Indijoje gyveno greta kaip Siamo dvyniai, kurie labiau už viską troško, kad antrasis brolis būtų nupjautas ir nereikėtų šalia jausti jo kvėpavimo. Jei tik skurdo brolis prisiartindavo prie turto brolio tiesdamas išmaldos prašančią ranką – išsyk būdavo nuvaromas.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-01-06_nr._3598_DSC_0795.JPG

Sykį, vėlų vakarą, laukiau stotelėje autobuso. Ant betoninio kelkraščio pasikloję didesnius ir mažesnius kartono gabalus miegojo gal trisdešimt žmonių. Keletas dar nemiegančių sėdėjo aplink nedidelį lauželį. Neatrodė, jog jie turėtų dar kažkokių daiktų išskyrus sulamdytą aliuminį katiliuką. Kitoje gatvės pusėje stūksojo didžiulis prekybos cent­ras, rėkiantis vakarietiškais prekių ženklais, tviskantis prabanga ir skelbiantis apie visiškai kitą pasaulį. Šalia jo sustodavo prabangūs automobiliai, išlipdavo visko aptekę jų keleiviai, mosuojantys išmaniaisiais telefonais, vilkintys garsių dizainerių rūbais ir atstovaujantys tai kitai Indijos pusei, kuri paprastai nepatenka į turistų objektyvus.

Prekybos centrai, iš visų dalykų Indijoje, man labiausiai primindavo Europą. Kai pavargdavau nuo indiškos kasdienybės, nuolatinio aplinkinių dėmesio ir triukšmo – traukdavau ten, kad prisiminčiau namus. Paradoksalu, tačiau net tokie prekių ženklai kaip „McDonald’s“, pro kuriuos abejingai praeidavau Lietuvoje, čia kažkodėl primindavo gimtąją žemę.

Vis dėlto vaikščiodamas po indišką „Akropolį“ negalėdavau atsikratyti jausmo, kad viskas čia melas ir butaforija. Prieš akis stovėdavo suklypusios lūšnos, elgetaujantys žmonės, gatvėmis klajojantys gyvuliai ir išmaldos prašantys luošiai. Būdamas čia jausdavau lyg išduočiau visą tą pasaulį ir paneigčiau jo galimybę egzistuoti. Niekaip neatsikratydavau keisto pojūčio, kad esu svetimkūnis šioje vartotojų žemėje, kurioje visi troško būti svarbūs ir atrodė iki koktumo sterilūs. Tokiose vietose negalėdavau ilgai ištverti.

Prie namų esančioje užeigėlėje apsauginių nebuvo. Prabangūs automobiliai čia irgi nesustodavo. Niekas čia telefonais nepleškindavo „selfių“ ir nevaikščiodavo lyg po kojomis būtų nutiestas raudonas kilimas. Paprastumas turi nepaaiškinamo žavesio, supančiojančio nematomomis gijomis ir leidžiančio kitaip pajusti tikrovę. Indija nuolatos keisdavo pavidalus, rodydavo skirtingus savo veidus ir tapatybes. Vieną kartą ji ateidavo įsisupusi į elgetos apsiaustą vilkdama murzinas kojas milijoninio miesto gat­vėmis, o kitą pasirodydavo kaip guvus jaunuolis, žengiantis vesti savo išrinktosios, stebint šimtams dėdžių ir tetų. Kiek­vieną sykį Indija būdavo vis kitokia ir niekada nežinodavau, kokia ji išnirs iš už artimiausio kampo.

b_600_399_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-01-06_nr._3598_DSC_0387.JPG

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai