Pauliui Normantui

Lyg dar neįstengdamas pirštais sausuoliais
nervų ir skaidulų atmazgyt
kiek pakrypuodamas
kartkartėm kūnu gesindamas žemės svyravimus
atsitiktinius nenumanomus
ant kupros užsimetęs valkatos nuodėmę
kuri jau priaugo ir minta gyvybiniais syvais
o jų vis mažiau – pasiskundi – tačiau
jau nebėra kas pakeistų matildą
everesto sniegynų nutvilkytu veidu švieti
lyg jau būtumei gavęs žinią – nusimesi
gyvenimo išnarą ir prisikelsi
stosies nupraustas ir numyluotas
kai lašas paskliautėj suspengs
lyg vaiskioji žinia amžinybės
tik nežinai kam skolingas likai
kas dar laukia sugrįžtančio
kas prieš miegą vis meldžia tamsos
paskaityt pasakėlę

ilgokai užtruko pareit žemaitijos kalvom
neįsitvirtinau rytuose –
reikės dar įkopt į tą aukštumą
kur susieina mirusių lamų vaivorykštės
ir atsiriša mūsų lemties mazgai
jau pajutęs buvau pranašingą kraujagyslių gausmą
vėjų vyno kartėlį kai spengia iš alkio liežuvis
per dieną nučiuožiau trisdešimt ir aštuonis
kilometrus laižydamas akmenėlius – visatos sėklytes
ėjau su visa nugyventų metų našta
su visom užgyventom maldom
aptekęs vaikų skauduliais norėjau juos paaukot
šlakstydamas savo krauju

iš toli
lyg ratilai atgalios susibėgtų
iš vaikystėje mesto likimo akmens
ir išsiminklintų iš vaiskiosios sąmonės pinklių
gausmas žioruojančių keterų –
nusileist vis lengviau
vis sunkiau sudėliot savo išnaras
vis sunkiau pėdsakų giesmę suaust
kad klausa pasiskliaustų

staiga lyg šventuolio žodžius
prisiminęs –
gal žinai
kokios čia nuolaidos mūsų transporte
visuomeniniam
pagyvenusiems
daugel šalių važinėju nemokamai
rodau dokumentus
nekreipia dėmesio
neprikimba
tad sutaupau – –

iš prošvaistės
iš kailašo spengiųjų spyglių sugeltos
žiebiasi spiečiai žvaigždžių
ir tamsos akivarai garma
o po jais
žemaitijos keliu keleliu
tibetukas traukia palaikį vežimą
paskui linguoja vyrai keli
skobtaveidžiai
molio šviesos kupini
paskutinėn nugieda kelionėn
ir kapinaitėse apleistose pasigirsta
vėjo pučiamos kaukolės mantra

 

Paulius Normantas. Tibetas, 1994
Paulius Normantas. Tibetas, 1994