Pauliui Normantui iškeliavus (Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Grasilda Blažienė, Alis Balbierius)

Paulius Normantas (1948–2017). Alio Balbieriaus nuotrauka
Paulius Normantas (1948–2017). Alio Balbieriaus nuotrauka

Iškeliaudavo jis nuolat, tačiau sugrįždavo. Šį kartą Kurilskis arba Lai Vėjus išvyko toli, nežinoma kryptimi ir nebesugrįš, bent jau mūsų pažinotu pavidalu – su kuprine ir gertuve arbatos, raiščiu ant kaktos ir ta pačia keliauninko striuke žiemą vasarą. Nė nebeprisimenu, kada mes susipažinome. Išmaišęs visą Sovietų Sąjungą nuo Kurilų, pusiau uždraustų Sibiro sričių, kur fotografavo nykstančių tautelių žmones, iki Taškento ar Leningrado, jis 1983 metais išsmuko į Vengriją tikėdamasis iš ten lengviau patekti į jį nuolat viliojusias tolimas šalis. Išsivežė tūkstančius finourgų tautelių gyvenviečių nuotraukų negatyvų, Vengrijoje jam atvėrusių daugelio kultūros institucijų duris ir už kuriuos vėliau pelnė kažkokį UNESCO apdovanojimą.

Europa jo nedomino, netraukė per šimtmečius išpuoselėti miestai. Jam reikėjo Himalajų, Tibeto, Indijos ir kitų Rytų šalių. Ten jis jautėsi kaip namie. Tačiau į Lietuvą visada sugrįždavo. Čia išleido daugumą savo knygų, čia buvo ta bendruomenė, kuriai jas skyrė. Čia stovėjo Daukanto paminklas Papilėje, kurį mėgo lankyti. Jam taip pat rūpėjo pristatyti Lietuvos kultūrą pasauliui. Jo iniciatyva atsirado mūsų liaudies meistrų medinių skulptūrų parkelis Tokajuje, Vengrijoje lankėsi įvairių sričių menininkai.

Pamenu, mudu sumanėme 1986 metais surengti lietuvių kultūros festivalį Vengrijoje. Žinoma, jokių pinigų tam iš niekur negavome, nes ir neprašėme, Paulius jokios kultūrinės veiklos neminėjo ir savo asmeniniame iškvietime į Vengriją man – kitaip nebūčiau išleistas iš sovietinio rojaus. Jis pasirūpino kelių mano eilėraščių vertimais, lankstinukais, apytikriai suplanavo vietas, kuriose ruošėmės pristatyti lietuvių kultūrą ir net galima tiksline auditorija. Atvykau traukiniu į Nyredhazą, kur Paulius gyveno, ir mudu leidomės klajoti po visą šalį iki pat vakarinių pakraščių. Man regis, „Lietuvos dienos“ pavyko. Visur mus sutikdavo palankiai, išklausydavo dėmesingai. Gerai neprisimenu, bet, ko gero, kartais gaudavome net mažyčius honorarus. Dabar man atrodo, jog šiek tiek priminėme du žinomus personažus – Ostapą ir Kisą, tačiau tada tokios asociacijos nekilo. Pamenu, kaip kažkuriame miestelyje, norėdami pristatyti lietuviškos virtuvės paveldą, mokėme vietinės valgyklos virėjas virti cepelinus patys to niekada nedarę. Cepelinai išėjo vidutiniški, kiek per maži, tačiau bent jau mums tiko. Nakvodavome tai šen, tai ten, įskaitant ir daržinių šieną, susitikinėdavome su įvairiais meno žmonėmis, visada už pažintį pakeldami stiklelius slivovicos. Nepamirštamas „turas“.

Vėliau Paulius pradėjo vykti į savo ekspedicijas. Joms ir po jų leidžiamiems fotoalbumams bei parodoms reikėjo rėmėjų. Jų paieška atimdavo visą jo energiją ir laiką. Paulius bemaž visada jautė įtampą, stengėsi įvairiais metodais, įskaitant ir kažkur Rytuose pramoktą magiją, amortizuoti aplinkos poveikį. Sugrįžęs į Lietuvą, jis visada mane aplankydavo. Neįspėjęs, nesusitaręs įgriūdavo į redakciją pažiūrėti, ar tas šėtono išradimas (kompiuteris) dar manęs, to sėslaus kėd­žmogio, galutinai nesuvalgė.

Paulius Normantas iškeliavo. Tebus lengvas jo kelias, teras jis tą nepastebimą plyšelį, kuris, pasak Tibeto Mirusiųjų knygos, leidžia keliauninkui ištrūkti iš karmos valdų ir patekti ten, kur jis iš tik­rųjų trokšta.

 

Kornelijus Platelis

 

 

Žinia trenkė ankstų šeštadienio rytą. Išties iš giedro, svaigiai speigaus ir giedro dangaus. Trenkė būreliui Pauliaus bičiulių, susibūrusių ir jam šventoje vietoje – pirtyje. Vladimiras, Gintautas, Romas, Olegas – visi jį pažinojome, o keliems buvo tapęs gyvenimo draugu. Gerbėme, kaip ir daugybė Lietuvos žmonių, jo kūrybą, asmeninę drąsą, ryžtą, vyriškumą, jo skleidžiamą ir visų jaučiamą laisvės ir šakninės lietuvybės dvasią. Nenumaldomas ir nepalenkiamas. Aukštai kalnuose ir snieguotose perėjose, nepažįstamuose kraštuose vienas su savo numylėtąja kuprine. Toks Pauliaus įvaizdis ne vienam pagelbėdavo ir sunkiomis gyvenimo valandomis. Pas­kutinį kartą atvirai bendravome taip pat pirtyje – užpernai pavasarį. Apgailestavo, kad vis labiau slegiantys negalavimai bei kasdienybės vargai trukdo ruoštis naujai ekspedicijai, tačiau tikėjosi dar pabuvoti viename kitame pamėgtame šiltosios Azijos pajūryje „kaulų ir liaukų pašildyti“. Kūnas jau buvo įpratęs prie kito klimato – Lietuvoje pernelyg vėsu. Net vasarą. Pilstydamas iš nediduko raudono termoso savo ruoštą ir užkalbėtą gydomąją arbatą ir lėtai ją gurkšnodamas džiaugėsi geru garu, geromis vantomis ir pro stiklo sieną atsiveriančiu ežero vaizdu.

Kelionė – esminis laisvės ir netikėtumo raiškos būdas. Nesiliaujantis laisvės nuotykis, padėsiantis išsilaužti iš tarybinio gyvenimo. Save iš pradžių vadino valkata, o jau vėliau – pasaulio valkata. Kitoks gyvenimas skleidėsi bastantis po Tarybų Sąjungą ir susirandant įvairiausių darbų Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, prie Jenisiejaus, Altajuje... Pažįstamų kaupėsi daugelyje imperijos miestų. O jau vėliau – Himalajai, Tibetas, Dalai Lamos prielankumas leidžiant save fotografuoti. Šventi žodžiai, šventi sielos daigai. Fotografavimas tapo ne tik darbu, bet ir apeigomis – tarsi dėkojant Aukščiausiajam už klajūno kelią ir suteiktą galimybę patirti ir išgyventi aukštybių šviesos įspindžius.

Ėjo ne tik žemės keliais – stengėsi aukštyn kilti ir dvasia, suvokdamas, kad šitai reikalauja ne tik visiško pasišventimo, bet ir malonės. Mokėsi sugyventi ne tik su nepažįstamais įvairių tautų žmonėmis – daugelį pritraukdavo nuoširdus jo bendravimas, aiškiai jaučiama pagarba ne tik vietai, žmonėms ir jų papročiams, bet ir naujų vietų dvasiomis. Gal jos ir padėjo nepaklysti ir laimingai išsisukti iš daugelio grėsmingų aplinkybių, palikusių savo regimus įrantus ir veide, ir kūne. Tačiau turėjo ir savų neapleidžiančių, kankinant nemigai suaktyvėjančių „demonų“ – Vilniuje naktimis eidavo savo kovos ar atgailos kalvarijas per bažnyčias. Maldos už vaikus – sūnų ir dukrą.

Paulius, kiek vėliau ir Jurga Ivanauskaitė, tarsi vienu ypu priartino Himalajus ir Tibetą prie Lietuvos, o pačioje Lietuvoje tvirtino išsilaisvinimo ir kūrybinės drąsos dvasią. Tą nuostabios šviesos ir bendrystės kupiną 10 dešimtmetį „Litmeny“ laukdavome Pauliaus laiškų ir žymėjome jo ekspedicijos maršrutą. Sulaukę visi džiūgaudavome – sveikas, gyvas, ryžtingas. Laukdavo ir skaitytojai. Kalbėjome ne tik apie Pauliaus keliones ir jų nuotraukas, bet ir apie Tibeto okupaciją, magišką to krašto kultūrą, kurios regimu pavidalu tapo Dalai Lamos apsilankymas. Į visus himalajinius žygius Paulius ėjo su Lietuvos vėliava, kuri jam buvo lyg šventa apsauga. Skelbė pasauliui laisvą Lietuvą, sykiu semdamasis iš jos jėgų ir jausdamas jos serginčią galią. Kuo aukščiau į Himalajus, kuo arčiau Himalajų dvasių, tuo giliau į Žemaitiją, tuo glaudžiau su jos žeme ir kalvomis. Nuėjo ir savo abiejų Tėvynių – Lietuvos ir Vengrijos – žymiausių praeities keliautojų ir Rytų tyrinėtojų keliais. Ne tik juos kuo nuoširdžiausiai pagerbdamas, bet ir primindamas naujoms kartoms jų tėvynainių darbus bei juos įamžindamas. Surengė daugybę fotografijos parodų įvairiose šalyse, pelnė daugybę apdovanojimų.

Dažniausiai pasibelsdavo su naujo albumo sumanymu. Peržengęs slenkstį ir tikrindamas pajėgas, jis stipriai, kiek pasukdamas, spausdavo ranką ir klausdavo, kur dabar galima nueiti į pirtį, ar dar veikia Subačiovkė, o sulaukęs arbatos su medaus stiklainiu traukdavo naujus fotografijų pluoštus. Tiesiog maniakiškai rūpinosi leidinio kokybe, Petro Kalibato padedamas buvo įsikirtęs į subtiliausius leidybos niuansus. Nuotraukose stebino ne egzotika, nors ji pirmiausia krisdavo į naujienų iš Šambalos apylinkių pasiilgusias akis, bet ypatingo šviesos srauto paryškinti veidai. Ypač vaikų. Ilgai siekto nušvitimo įspindžiai. Nors turėjo daug pagalbininkų, tačiau viską tekdavo peržiūrėti ir pertikrinti vienam, reikėjo rūpintis ir leidybos lėšomis bei platinimu, taip pat visų laukiamais ir įsimintinais pristatymais visuomenei. Teko vargti ir renkant lėšas ekspedicijoms.

Sudie, Pauliau. Nežinia, kur ir kaip dar besusitiksime ir ar susitiksime. Jau ne nuo mūsų priklauso. Manau, tavo siela tik kuriam laikui stabtelėjo prieš lemiamą pakilimą į tas aukštumas, kurių taip siekei ir kurias išpranašavai savo dar šiame pasaulyje išlikusių amžinųjų rytų nuotraukomis. Rūpintojėlio gimtinė su tavimi, pailsėk ramybėje.

 

Vytautas Rubavičius

 

 

2015 metų gruodžio mėnesį Lai Vėjus iš Kambodžos rašė, kad vėl yra kelyje, kad neskubės grįžti į Europą ir kad 2016 metų vasarą vėl bus Tėvų žemėje. Tiems žodžiams nebuvo lemta išsipildyti, nes po ekspedicijos, taip Paulius vadino savo keliones, per gimtadienį birželio 8 dieną pasakė, kad jam nėra gerai.

Paulius visą gyvenimą buvo kelyje, ieškojo kitaip gyvenančių žmonių, bėgo iš Europos beprotybės į Rytų šurmulį, bet ilgėjosi tylos. Jam labai reikėjo bendraminčių, jį suprantančių, pateisinančių klajones, joms pritariančių ir pagelbstinčių. Lietuvoje jis ilgėdavosi savo keistuolių draugų, besibastančių po Rytus. Rytuose Paulių kartais, o gal ir ne kartais, kamuodavo žalios žolės prie Ventos ties Viekšniais ilgesys, jam trūko pokalbių su bičiuliais Užupio kavinėse, susitikimų „Baltuose dramb­liuose“, kur, Pauliaus žodžiais tariant, jis „strateguodavo“ būsimus interviu, dalyvavimą televizijos laidose ir kitą matomą viešą veiklą, nes jam buvo labai svarbu skleisti žinią Lietuvai apie Rytus. Pauliui dingojosi, kad mes vis dar per mažai žinome, jis neįvertino, o gal ir nenorėjo suprasti, kad vis daugiau jo tėvynainių keliauja, kad visagalis internetas, kitos technologijos, jo vadinamos šėtono išmislu, pakeitė 1990–1991 metų Pauliaus pasaulėvoką. Apdovanotas gilia žemaitiška išmintimi, turiu galvoje ir jo ypatingą užsispyrimą, dideliu talentu matyti pasaulį ir žmones ir tą matymą užfiksuoti, begaliniu laisvės pojūčiu ir suvokimu, kad už viską reikia mokėti ir dažnai neišgalint to padaryti, jis gyveno labai sudėtingame savo vidiniame pasaulyje, kupiname nerimo, nežinojimo, kartais didelės nevilties. Nušvisdavo rašydamas haiku, skaitydamas kitų parašytus posmus, pasakodamas, kad vėl gėrė arbatą pas Vytautą Rubavičių, buvo užšokęs pas Antaną And­rijauską, kad vėl važiuos į pirtį su jam siela artimais draugais. O kur dar kalnai ir svajonė įkopti per savo septyniasdešimtmetį į Everestą.

Mano namuose jis parengė du albumus – „Auksinis Budos vėjas“ (2009) ir „Keturios Budos pėdos“ (2012), nes nepasiklausęs buvo paskyręs man misiją „remti žemaičių meną iš Himalajų“. Mačiau šimtus nuotraukų, jaučiau užsidegimą, girdėjau kasdien kartojamus Dalai Lamos, Alberto Brogos, Audriaus Beinoriaus, Petro Kalibato vardus. P. Kalibatas 2005 metais buvo išleidęs Pauliaus stebuklingą knygą „Baltas“ ir suprato jo idėjas bei energetinių galių paiešką.

Išgirdusi liūdną žinią apie savo bičiulio Pauliaus Normanto iškeliavimą į galbūt dar neįveiktus kalnus, suskaičiavau, kad pažinojome vienas kitą, bendravome ir draugavome 55 metus. Esminis mudviejų draugystės žodis buvo Viekšniai, gražiausias žemės plotelis pasaulyje. Viekšniuose iškeliavo mudviejų tėvai. Pauliaus tėvas, mūsų klasės auklėtojas, nuskendo Ventoje per paskutinę penktokų ekskursiją, pasibaigus mokslo metams. Nežinau, kaip pavadinti tas sąsajas, bet tikrai žinau, kad Žemaitija, kurios sostinė, pasak Pauliaus, buvo Vilnius, jį lydėjo visą gyvenimą, net jei jis ir nenorėjo to pripažinti.

Paulius Normantas paliko savo didžiąją idėją – niekada nenurimti. Gal dabar jis pailsės?

 

Grasilda Blažienė

 

 

Iš elektroninio pašto atminties:
Sveikas, Pauliau. Aš pirma diena Delyje; antradienį traukiam Nepalo link – į Katmandu per Lumbinį... Kur tu dabar bastais? Mes būsim vėl Delyje maždaug apie sausio 15 dieną. Nepale praleisim apie 10 dienų, tada – dar Varanasis ir Pietų Indija... Gero tau kelio, jei galėsi, atsiliepk. Alis B.

(2013 12 07, Alis Balbierius)

ALIAU,
sveikinu atvykus į sanskrito žemę. Po Tailando aš jau khmerių gražuolių glėbiuose. 2014 01 12 atskrendu į Delį.
Lai Vėjus

(2013 12 12, Paulius Normantas)

 

Taip, Pauliau, buvom Kelyje. Ir tame Kelyje susitikdavom, apšviesti tos pačios dvasinės šviesos, kurios spektre vyravo laisvė gyventi.

Atitoldavom ir vėl priartėdavom. Niekada nepamiršiu pirmojo susitikimo –­ dar praėjusiame tūkstantmetyje, praėjusiame šimtmetyje, kitoje epochoje, kai spalį pas vieną keistuolį į garsųjį 31-ąjį paukščių žieduotojų ir tyrinėtojų kilometrą Kuršių nerijoje atėjo kitas nepažįstamas keistuolis su kuprine ir fotokamera.

Ir tie du keistuoliai prie arbatos puodelio išsikalbėjo ir... susibičiuliavo. Visam gyvenimui. Regis, 1979–1980 metais, o dvi nespalvotas paukščių žiedavimo tink­lų nuotraukas – abstrakcijas – padovanotas per tą pirmą susitikimą – savo archyve išsaugojau iki šiol.

Vėliau Vilniaus sūkuryje būta visko... Ir visada buvo miela jausti dvasinę bendrystę, jausti, Pauliau, Tavo polėkį, veržimąsi, veiklą ir siekius įvairiuose kultūros, kūrybos ir geografiniuose lygiuose. Daug platesniuose nei ką tik išsivadavusioj Lietuvoj, kai dar gyvenom it posovietiniai kurmiai, izoliuoti (ir izoliavęsi savo sąmonėse) nuo pasaulio platumų ir vėjų.

Man ir daugeliui kitų, kuriems daugiau ar mažiau švietė šviesa iš Rytų, Tu buvai pirmeivis. Nieko nekalbėsiu apie Tavo žygius, darbus, nuopelnus, leidinius, plačių horizontų rėptį – visa tai jau išsakyta. Galiu pasakyti tik tiek, kad tas, kuris nekeliavo po Aziją, o ypač tuos kraštus, kuriuos tyrinėjai Tu, tik­rai daug ko nesupras Tavo fotografijose, tekstuose. Tą patyriau prieš 5 metus pirmąsyk apsilankęs Indijoje ir ištremtų tibetiečių Dharamsaloje, Himalajuose, kur aiškiai – fiziškai ir dvasiškai – jaučiau tavo ir Jurgos pėdas...

O 2014 metų sausį, nors abu planavom ir tikėjomės, mums taip ir nepavyko susitikti Indijoje, Delyje. Magėjo išvysti Paulių jo kraštuose, patirti, kaip jis žengia Azijos žeme, koks jo žingsnis, žvilgsnis ir laikysena... Geros Tau kelionės, bičiuli...

 

Alis Balbierius

 

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai