Jūratė Visockaitė. Sausis pro iliuminatorių

Žilvino Kempino instaliacija Vilniaus „Vartuose“ (būtinai eikite; dar veiks iki vasario 3 d.), atidaryta prieš Kūčias, o man apsireiškusi per sausio speigus, iškrutina susigūžusias smegenis vos įžengus į galeriją. Iš anksto žinojau tik apie dviračio padangų įspaudus – jie ir priviliojo, nes šita sustingusi kinetika visada traukia akį gatvėje. Dviračio vėžė čionai, ryškioje pirmos salės šviesoje, pastatyta piestu ir dargi didžiuliame baltame lakšte. Judesys galingas, kaip ir toji žmogaus egzistencijos įžanga – net jeigu tu dar mažas vaikas ir valdai tik triratuką, vis tiek esi pasaulio valdovas. (Juk ne veltui protingas daktaras kadaise sakė: nebijokite, niekas lengvai neįveiks šito „beginklio“ kūdikio, jame slypi milžiniška jėga, į gyvenimą jis kabinasi iš visų jėgų.) Kitoje – jau prieblandos salėje su užmūrytais galerijos langais, ačiū Dangui ir Kempinui, iškirsti iliuminatoriai, pro kuriuos matyti tolstantys Žemės veidai, o tūkstantis nekaltų magnetinių rutuliukų, susispietusių į Visatą balutėje ant grindų, priverčia ilgiau sustoti. Šito spiečiaus centre ir išoriniame rate dar įmanoma judėti ir atitrūkti, pabėgti net savarankiškai trajektorijai kaip Leo­nardas ar Napoleonas, tačiau kam to reikia, gal geriau išbūti tame plačiausiame viduriniajame rutuliukų sluoksnyje, kuris vos krusčioja, blykčioja ir alsuoja? Dar tolesnėje visai juodoje salėje (kurioje tuščia, niekas nenori čia užsibūti) čirškia linijų raižomas didelis ekranas –­ išjungta, ir taškas. Greičiau smunki į salę dešinėje – „aš atsidūriau miško tankmėje“. Vaikams šis indėniškas praėjimas ypač patiks, be to, atsimenate, „Melancholijos“ berniukas filmo finale irgi kažką panašaus surentė. Paskutinėje, šviesą susigrąžinančioje salėje, vėl išvysti dviračio „pėdas“, savo pripėduotą gyvenimą ir Dante’s Dangų. Beveik gali paliesti jį ranka („Prašome neliesti rankomis!“ – užrašas pirmoje salėje).

Žinoma, kaip ir filmo siužeto, nereikėtų viso šito pasakoti tiems, kas dar nematė. Pasakoju dėl reklamos, nes jos šiuo atveju tikrai reikia. Šiuolaikinio meno tuščių akibrokštų nekenčia ir į jį nevaikšto 99 proc. lietuviškos publikos (įskaitant ir mane). Gerbiamieji, va, būna ir kitaip. Tapyba, teatras, kinas, baletas, skulptūra ir poezija viename.

Žilvino Kempino instaliacijos fragmentas. manipuliacija.lt nuotrauka
Žilvino Kempino instaliacijos fragmentas. manipuliacija.lt nuotrauka

*

Amerikiečiai nominuoja „Oskarui“ savo naujoviškas „Kalifornijos svajas“, tačiau manęs filmas neįtraukė nei iš istorinės muzikinio retro, nei iš postmodernios nusausintos tragikomedijos pusės. Žinoma, smarkiai sušlubavo pavadinimo vertimas – pažodinis pesimistinis „La la landas“ (taip JAV vadinama neegzistuojanti svajonių vieta) būtų arčiau filmo kūno ir sielos. Švaraus miuziklo epizodas – automobilių spūstis ir kordebaleto šokis ant jų stogų – tik vienas. Šitas atpažįstamas masalas iš pradžių įstato į senas vėžes, kad paskui mes, pastūmėti pikto intelektualaus humoro, turėtumėm kapstytis visai kitomis kryptimis. Daugybe kitų. Tikrai ne „Muzikos garsų“ ar „Šerburo skėčių“. Kodėl gi ne, puiku! Tačiau jaunas scenarijaus autorius ir režisierius D. Chazelle’is, ieškodamas naujos naujų laikų miuziklo formos, sakyčiau, su vandeniu išpylė ir vaiką. Temų ir stilistikos primezgama gausybė, o konflikto ir autorinio braižo vis nėra. Nebent pats autorius pernelyg tapatinasi su savo herojų pora, kuri veržiasi į panteoną, tačiau daro tai taip neartikuliuotai, nuobodžiaudama ir tik laiko turėdama, pasišokdama ir pasidainuodama (tai atliekama pabrėžtinai mėgėjiškai, nenušlifuotai), tarp kitko, lyg mylėdama, bet nesunkiai iškeisdama partnerius ir t. t. Kodėl ne: tokių charakterių ir likimų mene ir prie meno – ne dešimtys, o milijonai. Iš jų tik ir daryk dramas, o ne tempk gumą. Filmo herojų svajos itin blaivios, depresyvios, jų pasiekta finalinė sėkmė ir ilgas žvilgsnis vienas į kitą – herojus, sėdėdamas nuosavoje džiazo kavinėje prie fortepijono, pasuka galvą durų link; herojė, vis dėlto tapusi artiste, išeidama su kitu vyru, atsisuka – akivaizdžiai tampa ta nė kiek neįsitempusia, nejautria guma. Holivudui tarsi siūlomas kitoks meilės romano modelis –­ europinis, senamadiškai naujas. Motoras filme ilgai neužsiveda, o kai istorijos viduryje užsiveda (scena prie pietų stalo, kai imama ryžtingiau aiškintis santykius), jį vėl nugesina įterpti kombinuoto filmavimo kadrai, levitacija ir muzikinė lyrika: nieko, mergele, nebus, tik la la landas... Nežinau, manau, Donaldas užmigs ir Holivudui nerekomenduos panašių dauginti.

„Kalifornijos svajos“
„Kalifornijos svajos“

*

Kiek atsimenu, mano vaikas Birutės Žilytės iliustruotas „tas raudonas“ knygas nustumdavo į patį galą. Netrokšdavo aiškintis meniškų labirintų, kurie, ir mano galva, buvo labiau skirti suaugusiojo akiai ar žiūrėti su jo palyda. Šiandien irgi tą patį galvoju: socialistinio realizmo metais Žilytės ir jos vyro Algirdo Steponavičiaus kūryba buvo natūraliai išaugusi, cenzūros neužblokuota ir vertinga nacionalinė dailė (ypač sieninė tapyba), dabar štai kaip gerai besiskaidanti fragmentais, dekoracijomis, kostiumais. Tačiau, kad toji dailė, kaip ir visas meninis socrealizmo monumentas, matytųsi kaip visuma ir deramai sušvytėtų, reikia išlaukti dar porą politizuotų dešimtmečių.

Birutė Žilytė. manipuliacija.lt nuotrauka
Birutė Žilytė. manipuliacija.lt nuotrauka

Be abejo, teatro dailininkai Paulė Bocullaitė, Vilius Vilutis, Sandra Straukaitė, Donatas Jankauskas-Duonis, Mantas Bardauskas, kurdami spektaklį „Kaulinis senis ant geležinio kalno“, tampa pagrindiniais jo veikėjais. Nes aktoriai, režisieriaus Jono Tertelio stumdomi tarp tūrį įgavusių Žilytės iliustracijų ir videoprojekcijos bei šviesotamsos, irgi tampa iliustracijomis (tai nėra blogai ir nereikia iš jų reikalauti vaidmenų). Bendras vienos valandos veiksmas įdomus, jei po jį, kaip po tos knygos puslapį, vedžiosi pirštu, primygtinai aiškinsies gabalais: va, kalnas – oho, jėga, va, pelė, sakalas ir mergelė, gulbės iš baleto tiesiog puikios, o iš vilko kaukolės išdygę grūdai salėje sukelia nepadorų prunkščiojimą... Ir niekas nesukelia išgąsčio, verksmo, nes nebaisu, nes neaišku, kas, su kuo, po ko ir kodėl. Nors, tikiu, pareigingi tėveliai prieš eidami perskaitė tą Basanavičiaus užrašytą liaudies pasaką. Matyt, atgaivinti mitą iki tikros, nedekoratyvios gyvasties – kaip iš titnago išskelti ugnį. Kol kas pavyko kūrybinė techninė spektaklio pusė, o ugnis liko tyliai rusenti – kaip ir Žilytės iliustracijoje.

 „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai