Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Teodoras Četrauskas. Prie darbo, broliai!

Plunksnos broliai dabar turėtų ne snausti, murksoti, kvanksoti, o triūsti, veikti, čiupti jautį už ragų, kol jų neaplenkė visi kas netingi, ir paskui nesiskųsti, kad vėl liko nuošalėje, ant ledo ar kaip ten dar sakoma. Kai pats likimas duoda, neša ant šakių, kiša panosėn tarsi tamtyč jiems sukurtą progą. Autorius turi galvoje ryžtingą naujosios valdžios nusiteikimą prieš visokių kvaišinančių dalykų vartojimą, kurį reikėtų paremti, palaikyti šmaikščiu, paveikiu žodžiu, juk tikrai neužteks vien žinoti, kad pirmas jų išrinktos partijos asmuo nė karto nėra daręs gramo ir nesurūkęs nė vienos cigaretės. Lygiuotis į tokį žmogų yra sunku, net neįmanoma, kai mažne kiekvienas tautietis yra tai daręs, bent jau pabandęs, kad turėtų savo nuomonę, kaip jį tie nuodai veikia. Juk nesugrįši į praeitį ir neatšauksi to, ką esi padaręs prieš kažin kiek metų. O juk taip norėtųsi atsistoti greta to tobulo žmogaus ir tarti: „Aš irgi.“ Toks lyderio tobulumas, negalėjimas jam nė iš tolo prilygti gali būti net pavojingas. Tūlas gali dėl to nusiminti, nukabinti nosį ir net pradėti lakstyti laukais. Aišku, atsiras ir tokių, kurie sakys taip pat nesišimtagraminę, nerūkę, ir bus paskui priekabių žurnalistų, tų neviernų tamošių, demaskuoti, duokdie, dar nepadarę didelės karjeros. Į ką tai būtų panašu, jei paaiškėtų, kad koks nors ministras ar seimo vedlys yra eksalchašas ar prasmirdęs rūkalius, arba du viename? Taigi reikia veikti kitaip, daryti, kad nesišimtagramintų ir nešvamptų tie, kurie tai daro ir jau seniai. Ir kad jie nemaištautų, nebėgtų už kordono, jei tai bus padaryta sunkiai prieinama ar net uždrausta, kaip Mahometo garbintojams. Šių eilučių autorius siūlo eiti kitu keliu, jau išrastu poeto Beno, parašiusio knygą „Surūgęs kraujas“. Pasidomėjus, ką tai reiškia, kas per bjaurastis yra tas surūgęs kraujas, poetas atsakė, kad vynas, nes jis padarytas iš vaisių sulčių, tai yra, jų kraujo, kuris yra surūgęs. Ir autorių tai taip paveikė, kad jo burna tam gėrimui iškart visam laikui užsidarė. Vien tų dviejų žodžių užteko. Tad jis siūlo vyną oficialiai vadinti taip, kaip vadinasi Beno knyga, ir visuose valgiaraščiuose, parduotuvėse ir iškabose rašyti: „Surūgęs baltas, raudonas, putojantis kraujas“ ir daugiau nieko, na, dar kainą.

– Padavėjau, man fužerį raudono, o damai putojančio surūgusio kraujo, – nuo šiol turėtų sakyti kavinės lankytojas, o padavėjas jam atsakyti:

– Supratau, vieną fužerį raudono ir vieną putojančio surūgusio.

Alų ta proga taip pat reikėtų pervadinti. Žodis tam jau seniai sugalvotas mūsų kūrybingos tautos – „myžalai“. Taigi jis vadintųsi šviesiais, tamsiais ir drumstais myžalais. Vokiškai: helle, dunkle, trübe Pisse, o rusiškai: moča svetlaja, tiomnaja, mūtnaja. Ir ne kitaip.

Rūkaliùs, iš visko sprendžiant, dar nepakankamai veikia išpuvusios burnos, kiauri kaklai ir žaizdotos kojos. Jie vis tiek perka tai, kas papuošta tokiais vaizdais. O jeigu rūkalus pradėtų vadinti džiovintais katšūdžiais. Ir atitinkamai apipavidalintų jų pakelius.

Tada ateityje į atskiras tos produkcijos parduotuves privalėtų kviesti tokios iškabos:

Surūgę kraujai

Myžalai

Džiovinti katšūdžiai

Kviečiame jais apsirūpinti pas mus

 

P. S. Autorius niekaip neįstengė sugalvoti naujo pavadinimo stipriesiems gėrimams. „Lakalai“? Na, ne! Kažko trūksta. To, kas iškart, tik perskaičius, imtų tąsyti. Tad kviečia į talką malonius, patriotiškai nusiteikusius kūrėjus:

– Prisidėkite prie tautos labinimo, kurkite su manimi, darykite geriau už mane.

Juk reikės sugalvoti ne tą vieną pavadinimą, o visoms „lakalų“, laikinas terminas, rūšims ir jų produktams. Ėgi surūgusių kraujų, myžalų ir džiovintų katšūdžių. Užėję į tokias parduotuves žmonės iškart bėgs susiėmę už burnų į lauką ir vems į tamtyč pastatytas bač­kas. Ir daugiau nežiūrės į tą pusę, bus pagiję nuo tokių pagundų. Niekas nenorės emigruoti ir tik dirbs, kad ir beveik už dyką, nes tai bus tapę jų pramoga, šalis tada neregėtai suklestės, labiau net už Estiją. O mums pavydinčios, dar geriančios ir rūkančios šalys išsivers mūsų patriotiškų rašytojų sukurtus terminus, įsives už licencijas į savo kalbas ir mokės už jų panaudą tiems, kurie jas pakreipė į teisingą kelią.
Gerbdamas savo skaitytojų fantaziją autorius daugiau nevardija, kas jų laukia, ir čia deda riebų tašką.

J. Kunčino kambario Alytaus viešojoje bibliotekoje fragmentas. Ilonos Krupavičienės nuotrauka
J. Kunčino kambario Alytaus viešojoje bibliotekoje fragmentas. Ilonos Krupavičienės nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai