Laima Kreivytė. Pensininkės pasaka apie sniego kasėjus

Sniegas plieskia ištaškytom laumės smegenim nušvitęs –
kaip danguj, taip ir ant žemės: balta balta, net nyku.
Tu skrendi pušų viršūnėm kaip delfinas per pusnynus –
ten, kur raganos prabėgo nepalikdamos pėdų...

Gal tai buvo maratonas? Gulbių ežeras? Sveikuoliai
trupinėlių prisirankiot prie užšalusio vandens?
Man vaidenas, kad vaiduoklis – tai žmogus iš antro aukšto,
o su slidėmis irkluoja Giltinė šaltam bute.

Troleibusas stabdo žiemą, kantriai konservuoja šaltį,
laido kibirkštis auksines dviem antenom į dausas.
Rūksta mašinos kaip pypkės, mirtinai sugirgžda rogės
Į asfaltą įsipjovę. Po eglučių skudurais

sudygsniuoti skeletukai išbyrėjusiais dantukais –
trys karaliai apsiblausę semia šulinius kraupius...
Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi,
kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais –

šviečia naktį, šviečia dieną... Aš pati esu šviesuolė
iš nemokamo žurnalo apie meną ir kt.
Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“
Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai