Ramūnas Čičelis. Pokytis jau įvyko

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Laikotarpiu, kai Lietuvos kultūros taryba skirsto pinigus kultūros ir meno projektams, vis dėlto derėtų svarstyti ir abstraktesnes, ne tokias arti realybės egzistuojančias problemas. Pastarąjį pusmetį viešojoje erdvėje daugiausia buvo kalbama ir diskutuojama apie nacionalizmo ir liberaliųjų pažiūrų priešpriešas. Internetinio portalo „bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys ir keli kiti komentatoriai piktinosi, jog diskusijoje dominuoja tik kraštutinumai, „juoda“ ir „balta“, vengiant atspalvių ir niuansų, kuriuose, pasak D. Puslio, ir slypi atsakymai į daugelį visuomenę kamuojančių prieštarų. Šia proga derėtų prisiminti pusės amžiaus senumo lietuvių išeivijos JAV ir Vakarų Europoje pasidalijimą į konservatorius ir liberalus. Pirmieji skatino atsiminti okupuotos tėvynės vertybes, gyventi Lietuva ir jos rūpesčiais, nepaisant to, kad gimtoji šalis liko toli ir tiesioginio sąlyčio su jos tikrove egzilyje tuomet beveik nebuvo. Liberalai kritikavo tokią poziciją, vadindami ją getu ir kalbėjo apie būtinybę atsiverti platiems Vakarų kultūros ir civilizacijos lobiams, kurie, kaip niekad iki tol, buvo laisvai prieinami. Liberaliųjų pažiūrų mąstytojai ir kultūros veikėjai tuomet pabrėžė, kad tik tokiu būdu lietuvių kultūra gali augti ir vystytis.

Vertinant pastarojo pusmečio Lietuvos realijas, matyti, kokia panaši prieštara skelia mūsų kultūrą į dvi dalis. Skirtumas nuo XX a. antrosios pusės tik tas, kad anuomet ši įtampa išprovokavo kultūros suklestėjimą: labai sparčiai vystėsi literatūra, dailė, filosofija ir kitos kultūros sritys. Iš šiandienių diskusijų tikėtis panašių rezultatų būtų nepagrįsta, nes didžiąją dalį kūrybinės energijos pasiglemžia socialiniai tink­lai, kuriuose pasirodantys komentarai pasmerkti gyventi ir turėti įtakos visuomenei ne ilgiau nei savaitę. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvai vis dar reikia spaudos ir interneto portalų, kuriuose tekstai išlieka ilgiau nei dienraštyje ar socialinio tinklo paskyroje. Galvojant apie kultūrines perskyras, ryškėja dar vienas esminis skirtumas tarp pokario ir mūsų laikų: anuomet dešimtmečius užsitęsusi polemika žymėjo lietuvių ir, geriausiu atveju, kitų Rytų Europos šalių išeivijos sąmonės ir kultūrinio veikimo slenksčius. Šiandien, regis, jau galima skelbti kultūrinių ir civilizacinių paradigmų kaitą.

Postmodernioji politinė sąmonė prieš tris dešimtmečius dar akcentavo senovės graikų paveldą, poreikį peržiūrėti visą kultūros raidą ir, ją vertinant, savitai interpretuoti. Liberalioji pažiūrų sistema gyvybės sėmėsi būtent iš postmodernios senovės graikų polio atminties, kuriai svarbiausia buvo žmogaus teisės, laisvės, „švelnių rankų“ politika. Pokolonijinė paradigma siūlė nutraukti ryšius su cent­riniais pasaulio miestais ir valstybėmis, dominavusiais ilgą Vakarų kultūros bei politikos raidos laikotarpį. Jos buvo kolonizatorės. Pokolonijinis požiūris į vietą jau akcentavo globalizacinę decentraciją ir trauminę atmintį: tautai prisiminti norisi tikrai ne visus savo, kaip kolektyvinio subjekto, praeities įvykius. Naujoji, 2014–2016 m. suklestėjusi nacionalistinė paradigma, kitaip nei anksčiau, yra labai griežta ir apribojanti ne tiek būdą, kiek pačius atsimenamus faktus bei įvykius – atmintis vėl lyg romantizmo laikais tampa na­cionalinio pasakojimo įrankiu. Pasaulis, dar prieš kelis dešimtmečius buvęs vieta, kur suvokta ypatinga daugelio valstybių bendrystė, įgavo kiek šizofreninius pavidalus: susiskaldymas ir savo unikalumo pabrėžimas veda į nekūrybingumą, kurio esminis bruožas –­ nuolatinė kartotė. Vaizduotės galią, tokią svarbią postmodernioje epochoje, keičia grįžimas prie verbalinės ir, pageidautina, nacionalinės kalbos. Ir tai nėra XIX a. primenantis „tautų pavasaris“ – dabartinių nacionalistinių valstybių pastaruosius dešimt­mečius niekas neengė. Nacionalistinis posūkis, panašu, yra logiška pokolonijinio būvio tąsa: atgavus laisvę, lieka tik ja mėgautis, tačiau pati laisvės samprata tampa probleminė. Lietuvoje nuolat girdima „saldžių“ pasisakymų apie laisvę kaip pagrindinę mūsų vertybę. Deja, politika ir kultūra, besigręžianti į autoritarizmą, pripažįsta tik savąją laisvę, o svetima laisvė yra arba už mąstymo horizonto, arba labai trukdo savajai laisvei. Vis dėlto diskusijose apie liberalizmą ir tautiškumą svarbus jau ne vienas ar kitas pašnekovas, jo pozicija, o bendrasis civilizacinis posūkis, vykstantis greičiau, nei jį fiksuoja mokslas ar menas. Būdami liberalais, galime rėkti, mojuoti kumščiais, draskyti akis, bet išties tai keičia nedaug – pokytis (su visais privalumais ir silpnybėmis) yra lyg ir be daugelio iš mūsų valios jau įvykęs. Net nesitapatinant su nacionalizmu, vis dar įmanoma nuolatinė kritinė būsena, rodanti gyvybę ir kūrybingumą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai