Julija Ščerbinina. Mankšta protui, tvarstis sielai: knyga kaip vaistas nuo seniausių laikų iki šiol

Seniausias iš vaistų

Terapinis skaitymo poveikis pastebėtas nepaprastai seniai. Chrestomatiniai pavyzdžiai: lentelė „Vaistai sielai“ virš įėjimo į faraono Ramzio II knygų saugyklą, pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“ kalbama apie gydomąjį knygų poveikį. 1272 m. Kairo Al Mansuro ligoninėje terapiniais tikslais buvo rekomenduojama skaityti Koraną. Europoje knygų terapija įgijo oficialų statusą XVIII a. antroje pusėje. Tuo laikotarpiu pakloti biblioterapijos pamatai ir sukurtos specialios bibliotekos. Pavyzdžiui, anglų gydytojas Thomasas Sydenhamas rekomenduodavo savo pacientams „Don Kichotą“. XIX a. pr. šias idėjas Amerikoje ėmė skleisti „Amerikos psichiatrijos tėvas“ Benjaminas Rushas. O biblio­terapijos mokslo pradininku laikomas Jakobas Billströmas. Kalbant moksliniais terminais, biblioterapija (graikų biblion – knyga + herapeia – gydymas) – tai psichoterapijos metodas, naudojantis literatūrą kaip vieną iš gydymo žodžiu formų. Sinonimai ir artimos sąvokos: libroterapija, kompensacinis skaitymas, korekcinis skaitymas, optimistinis skaitymas. Patį biblioterapijos terminą į mokslo apyvartą 1916 m. įvedė Samuelis Crothersas. Biblio­terapijos esmė –­ lektūros atranka ir skaitymo organizavimas. Šiandien jau surinkta užtektinai duomenų apie tai, kad reguliarus skaitymas gerina smegenų veiklą ir užkerta kelią Alzheimeriui, padeda kovoti su nemiga, veiksmingai –­ 68 proc. efektyviau nei muzikos klausymas – sumažina streso lygį (2/3 per 6 minutes).

Charles Dana Gibson. „Ji ieško paguodos tarp senienų“, pieštukas, rašalas, 1900
Charles Dana Gibson. „Ji ieško paguodos tarp senienų“, pieštukas, rašalas, 1900

„Dangaus magnetai“

Paprastai kalbant, gydomasis grožinės literatūros poveikis remiasi reversija ir atsiribojimu. Reversija – tai apsikeitimas vaidmenimis, kai skaitytojas personaže atpažįsta save, įsijaučia ir identifikuojasi su personažu. Kitas etapas –­ atsiribojimas: skaitytojas mintyse atsitolina nuo savo rūpesčių ir bėdų, perlydo jas į literatūros kūrinį ir perduoda personažui. Tai – tik psichologinis aspektas, tačiau esama dar sudėtingesnio, slapto – filosofinio aspekto.

Kas sudaro skaitymo kaip kilninančio akto įsivaizdavimą, giliai įsišaknijusį kultūroje? Ir tai ne tik metafora. Knyga tikrąja to žodžio prasme laikytina būties vertikale. Pagrindinės būsenos, kai mūsų kūnas esti horizontalus, – tai miegas, liga, mirtis. Skaitymas, net jei skaitoma gulomis, diktuoja mums vertikalę. Sekdami veiksmo vystymąsi, įsijautę į pasakojimą, mes kurį laiką būname pakitusios sąmonės būsenos, dingstame iš realybės. Ne atsitiktinai anglų žargone atsirado posakis book hangover (skaitymo pagirios). Skaitytojas bent mintyse persikelia į vertikalią plotmę. Nuostabiai ir labai tiksliai tai apibūdina Stefanas Zweigas: knygos – „dangaus magnetai“.

Skaitymas kupinas egzistencinės prasmės, kai svarbiausia ne turinys, o pats procesas: žvilgsniu slysdami nuo eilutės prie eilutės, sklaidydami puslapius ar klausydamiesi garsiai skaitomo teksto, mes pasijuntame gyvi. Ligos apmalšta, problemos pasimiršta, bėdos atrodo ne tokios baisios. Veikiausiai tuo ir remiasi gydomasis skaitymo poveikis. Visa kita (savęs pažinimas, įsijautimas, užuojauta) taip pat svarbu, bet tai jau antriniai dalykai. Bib­lioterapija – „dangaus mag­netų“ terapija. Ir čia nėra jokios pompastikos ar romantikos. Skaitymas turi šį tą bendra ir su sportu – ne atsitiktinai vadinamas proto mankšta. Medicinos požiūriu viskas aišku ir lakoniška: skaityti reiškia gyventi.

„Užliūliuoti maištingąjį kraują“

Apšvietos laikotarpiu vaisto metafora literatūrai taikyta labai apibendrintai ir plačiai: skaitymas – socialinė terapija, rašytojas – visuomenės ydų diagnozuotojas. Tada buvo itin populiarūs medicininiai knygų pavadinimai, tarkime, „Tvarstis sielai“. Kai kuriuos galima laikyti lingvistinės ekvilibristikos deimančiukais: „Dvasinė klizma sieloms, kenčiančioms nuo užkietėjimo dėl drovumo“, „Sielą išgelbėsianti naktinė kepuraitė, sudaigstyta iš paguodžiančių ištarmių“ (pavyzdžiai iš garsiosios Istváno Ráth-Végho „Knygų komedijos“).

Vėliau į terapinį knygos vaidmenį imta žiūrėti visai rimtai. Pavyzdžiui, Goethe’s jaunajam Verteriui knyga buvo reikalinga kaip priemonė susikurti harmonijai su pasauliu, „užliūliuoti maištingąjį kraują“. Mirtinai sužeistas And­rejus Bolkonskis prašo padėti jam po galva Bibliją.
Skirtingais laikotarpiais buvo kuriami ir biblioreceptai. Pavyzdžiui, anglų rašytojo Edwardo Bulwerio-Lyttono romane „Kekstonai“ („The Caxtons“, 1849) nuo slogos rekomenduojama skaityti leng­vą lektūrą, nuo liūdesio – nuotykius, nuo sukrėtimų – biografijas, nuo depresijos –­ mokslo veikalus, o poeziją –­ ištikus finansinėms katastrofoms.

Įtarumo era

Tačiau daugeliui mūsų amžininkų, kurie nenori matyti pasaulio kaip prob­lemos, neigia patį būties suprobleminimą, dvasingasis skaitymas, jeigu ir reikalingas, tai ne kaip radikalus, o kaip simptominis gydymas. Kas yra būties suprobleminimas? Pirma, tai atsakymų į nepatogius klausimus ieškojimas; antra, asmeninės atsakomybės zonų ir ribų nustatymas; trečia, nuolatinė pasirinkimo ir sprendimų priėmimo būsena. Kurių galų kvaršinti galvą? Kurių galų alinanti kova ir skausmas, kai esama tiek aplinkinių kelių. Viena vertus –­ būriai specialistų, trenerių, ekspertų. Kita vertus – aibė sublimacijos, „psichologinio pabėgimo“ būdų: žaidimai, hobiai.

Net kalbant apie tikrus – mąstančius, atidžius, smalsius – skaitytojus, ir čia biblioterapija pasirodo esanti nebe tokia veiksminga kaip anksčiau. Priežastis ta, kad šiuolaikinis skaitytojas gerokai mažiau pasitiki rašytoju. O apie kokį gydymą galima kalbėti, jei pa­cientas nepasitiki gydytoju? Prancūzų rašytoja Nathalie Sarraute pavadino XX a. „įtarumo era“. Faktas triumfavo prieš išmonę, o personažą pakeitė autoriaus „aš“. Todėl visa grožinė proza pateko į nepavydėtiną padėtį. Jaučiantis minimumą asmeninės atsakomybės naujausios formacijos skaitytojas įgijo maksimumą kultūrinių teisių ir galingą instrumentarijų: interneto paieškos sistemas, elektroninius žodynus, automatines rašybos patikros sistemas, plagiato testus ir, suprantama, jos didenybę „Vikipediją“. Kaip tik todėl didėja susidomėjimas dokumentine literatūra, negrožiniu formatu ir mažėja susidomėjimas grožine proza.

Modernybė galutinai nuvainikavo ir „bibliofilų mitą“, kad knyga turinti lemiamą poveikį žmogaus dorovinei ir estetinei sąmonei bei jos raidai ir kad skaitymas esąs laimingo gyvenimo prielaida. Negana to, biblioterapiją ima stumti teleterapija: muilo operos, stand-up ir pokalbių šou. Be to, auditorija šiandien nelinkusi tenkintis pasyvaus stebėtojo vaidmeniu –­­ ji siekia patekti į ekraną ir pati tapti personažu. Nūdienos skaitytojas taip pat veržiasi būti kritikas, literatūrologas, mokytojas, prokuroras, rašytojo egzekutorius. Nors tradicinėje kultūros sistemoje Rašytojo ir Skaitytojo pasauliai egzistavo nuolat susieti, šiandien jie veikiau sudaro efemeriškus ir netvarius vienas kitą papildančius santykius. Kodėl?

Nūnai abu – ir rašytojas, ir skaitytojas – įsivaizduoja esantys literatūrinio proceso centre, pirmiausia trokšta išreikšti save ir tik paskui suprasti vienas kitą. Kiek­vienas įsivaizduoja esąs ir (gyvenimo koordinačių) atskaitos taškas, ir kartu (teksto kokybės) mato vienetas. Todėl neįmanoma sukurti bend­ro prasmių lauko, supratimo erdvės.
Šiandien skaitytojas žengia į knygą tarsi į minų lauką, arba į questą. Pirmuoju atveju jis ieško klaidų, riktų; ant­ruoju – bando tekste atrasti paslėptas, bet neretai menamas, prasmes, reklamą (product placement), iššifruoti slaptas autoriaus žinutes ir pan. Pirmasis atvejis – diskreditavimas, antrasis – konspirologija, bet jie abu vienodai beverčiai biblioterapijos požiūriu ir apskritai pražūtingai veikia skaitymo kultūrą.

Prasidėjus skaitymo krizei, padidėjo skaitytojo amžiaus reikšmė. Svarbiausiu terapinio knygų poveikio katalizatoriumi šiandien tampa pasitikėjimas tuo, kas parašyta. Logiška būtų spėti, jog šiandienos sąlygomis veiksmingiausia yra vaikų, kurie dar tiki pasakomis ir apskritai pasitiki spausdintu žodžiu, biblioterapija. Ne atsitiktinai dabar pas mus taip aktyviai plėtojama pasakų terapija. O šiuolaikiniai suaugusieji mirtinai serga, jų diagnozė – galvos smegenų postmodernizmas. Toks skaitytojas ne tik mėgsta savigydą, bet ir nevengia vartoti vaistų ne pagal paskirtį. Kalbant apie skaitymą, tai reiškia, jog dėl nepasitikėjimo autoriumi tekste implikuotos prasmės pakeičiamos skaitytojo pramanais. Tegu ir nieko bendra neturinčiais su tekstu, užtat savais.

Vėliau skaitytojas jau savarankiškai imasi maišyti gydomąjį knygų mišinį: imasi knygos „dėl juoko“ – siekdamas pasišaipyti iš autoriaus kvailumo, demaskuoti jo kompetencijos trūkumą ar pažaisti prasmių slėpynes. Maža to, knygų terapiją žlugdo ir vulgarizuoja tokios praktikos, kaip per didelis žavėjimasis knygų lentynų dizainu, visokiais knygų aksesuarais, tuščiu part workų kolekcionavimu ir t. t.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

Ю. В. Щербинина. „Время библиоскопов: cовременность в зеркале книжной культуры“. – Мосвка: Форум; Неолит, 2016.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai