Dainininką JERONIMĄ MILIŲ kalbina Monika Valkūnaitė

Jeronimas Milius. Juozo Siruso nuotrauka
Jeronimas Milius. Juozo Siruso nuotrauka

Kaip susidomėjai muzikiniu teatru būdamas sunkiojo metalo bei roko muzikos dainininkas? Kodėl ne koks kitas muzikos stilius ar dramos teatras?

Miuziklas mano gyvenime atsirado pirmo vokalo mokytojo – Česlovo Gabalio – dėka. Nusprendęs tobulinti savo vokalinius įgūdžius, galėjau kreiptis tik į du rokerius, kurie man imponavo – Česlovą Gabalį ir Povilą Meškėlą. Abu jie buvo pagrindiniai roko tenorai Lietuvoje, nuolat dainuojantys roko operose bei miuzikluose. Jiedu visad buvo kviečiami į tokio pobūdžio pasirodymus, nes vyrų, galinčių dainuoti plačiu diapazonu tam tikrą žanrą, buvo nedaug. Česlovas mane informavo apie vaikino, turinčio platų vokalinį diapazoną, paieškas mažam vaidmeniui miuzikle „Paryžiaus katedra“. Jam parekomendavus, susitikau su prodiuseriu. Padainavau. Šis pasakė: „Gerai. Tinka.“

Tai buvo pirmasis miuziklas mano gyvenime ir tokia patirtis suintrigavo. Sudomino ir vaidyba, ir judesys. Kaip galima eiti į dramos teatrą savamoksliui iš roko scenos? Tai sudėtinga. Žinau, kad nesuvaidinsiu tam tikrų niuansų taip, kaip reikia, bet tikrai padainuosiu.

Kaip įsivaizduoji miuziklo situaciją Lietuvoje? Kokia ji? Kodėl ji yra tokia, kokia yra?

Ilgai miuziklų ir roko operų Lietuvoje buvo labai nedaug. Kęstutis Antanėlis yra parašęs „Meilę ir mirtį Veronoje“, „Perą Giuntą“, „Kalantą“ (nebuvo pastatytas). Jis taip pat pirmasis Europoje pastatė A. L. Webberio „Jėzų Kristų superžvaigždę“. Tad žmonių, besidominčių roko opera, miuziklu, buvo. Tačiau šis žanras Lietuvoje tebėra nišinis: neturime jokių mokyklų ir tai nėra mūsų kultūros dalis. Visi darome, kaip mums atrodo tinkama. Pasižiūrėję, pasiklausę vakarietiškos produkcijos, kiekvienas perteikiame miuziklo suvokimą per save.

Dabar situacija gerėja, atsiranda jaunų prodiuserių, kurie užsibrėžia statyti miuziklus. Tokios prodiuserių kompanijos, kaip stiprų finansinį užnugarį turinti „Promo Star“, gali netgi specialiai užsakyti miuziklą. Taip ir atsitiko su „Žygimanto Augusto ir Barboros Rad­vilaitės legenda“. Žinau, kad, bendradarbiaudami su kompozitoriais, jie planuoja greitai užsakyti dar vieną kūrinį. Tad miuziklas Lietuvoje vystosi.

Kokios, tavo manymu, yra būtinos ir išskirtinės miuziklo aktoriaus savybės?

Labai priklauso nuo to, kurioje šalyje aktorius vysto savo veiklą. Lietuvos kriterijai yra žemesni nei Didžiojoje Britanijoje. Ten maža gerai dainuoti. Reikia išvaizdos, balso, gebėjimo judėti, vaidinti. Taip yra dėl beprotiškos konkurencijos. Ten yra šimtai puikių atlikėjų, ir net neatskirsi, ar šitas yra stipresnis šokėjas, ar dainininkas. Miuziklo aktoriai ten labai universalūs, o pas mus juntamos ribos. Atvirai galiu pasakyti apie save – nesu šokėjas. Todėl man lengviau dainuoti dramatiškus vaidmenis. Miuziklo, kuriame nuolat būtų šokama, viena po kitos keistųsi masinės scenos ir dar visiems reikėtų dainuoti, tikrai nesame pastatę. Matyt, lietuviams trūksta kūrybinių resursų tokiems pasirodymams. Mūsų miuziklas yra supinamas su konkrečia istorija, turinčia tragedijos prieskonį.

Gal tokio tipo miuziklų mes neturime ne dėl mokyklų stokos, o dėl to, kad tokia medžiaga mums nėra artima?

Gali būti ir tai, ir tai. Gal dėl savo santūrumo siekiame papasakoti istoriją be dirbtinių šypsenų. Norime, kad ta istorija paliestų žiūrovą, kad žmogus išgyventų kartu ir išėjęs iš spektaklio liktų emociškai paveiktas.

Daug kas pasikeistų, jeigu turėtume stiprią mokyklą, kur būtų galimybė studijuoti miuziklo žanrą ir turėti pagrindą visų stilių šokiams bei vokalui tobulinti. Tokios mokyklos neturime. Nėra taip universaliai dėstančiųjų. Visi labai susikoncentravę į konkrečias nišas: klasikinį vokalą, klasikinį šokį, šiuolaikinį šokį, džiazo vokalą. Čia reikėtų junginio. Reikalingas miuziklo teatras, kuriame nuolat būtų rodomi pastatymai, tačiau dabar Lietuvoje miuziklai tėra pavieniai projektai. Nors valstybiniuose muzikiniuose teatruose daugėja šio žanro pastatymų, bet prie jų prieinama savamoksliškai, o ne pagal tikrąją miuziklo mokyklą.

Kaip scenoje sieki vaidybos, vokalo, judesio vientisumo?

Vaidmenį įsisavinu per dramą. Analizuoju ir koncentruojuosi į personažą: kaip jis viską mato, jaučia aplinką, ką darytų tam tikroje situacijoje? Viskas eina iš personažui keliamų užduočių. Neturiu vienos sistemos, kurią galėčiau pritaikyti visiems vaidmenims. Priklauso nuo to, kokio pobūdžio vaid­menį reikia atlikti: psichą, maniaką, herojų, meilužį. Atsispiriu į personažą ir kiekvieną kartą stengiuosi maksimaliai pabėgti nuo savęs.

Kurio miuziklo kūrimas tau paliko stip­riausius ir šilčiausius prisiminimus?

Stipriausią įspūdį palieka tas pastatymas, kuriame režisierius tave gerokai aplaužo, ištraukia iš tavęs tai, ko gal pats nesitikėjai. Tad savo ketvertuke pirmiausia įrašyčiau „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendą“ – dėl režisierės Anželikos Cholinos unikalumo. Darbas su ja buvo labai įdomus, ji išsiskiria iš visų režisierių.

Kitas miuziklas – „Grafas Montekristas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai gal pirmas didžiausias vaidmuo. Personažas beveik neišeina iš scenos – reikia fizinės ištvermės. Taip pat yra dvikovos scenų, tam tikrų kaskadinių niuansų, labai daug muzikinės medžiagos ir pati istorija sudėtinga.

Trečias miuziklas – „Boni ir Klaidas“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Kaip ir ankstesnysis, parašytas kompozitoriaus Franko Wildhorno. Čia 50 proc. muzikinės medžiagos ir 50 proc. prozos. Reikia aktorinio meistriškumo. Šiame spektaklyje esi paliekamas plikas su savo gabumais, kuriuos pasitelkęs turi išlaikyti istorinę liniją. Jeigu atlieki šį vaidmenį atsargiai, publika istorijos neperskaitys.

Ketvirtas miuziklas, tiksliau, muzikinis trileris – „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“. Tai bene artimiausias britiškajam miuziklui Dalios Ibelhauptaitės pastatymas Lietuvoje su įspūdingais kostiumais ir dekoracijomis. Miuziklas išskirtinis dar ir tuo, kad jame vaidina operos solistai.

Rugsėjį vaidinai miuzikle „Rent“, jo kūrybinės komandos lyderiai buvo specia­listai iš užsienio. Ar pajutai darbo pobūdžio skirtumą?

Pastebėjau, kad skirtingose šalyse –­ net kaimyninėse – teatro suvokimas skiriasi. Dalyvavau spektaklyje, kurį atlikome su rusais, o vėliau su lenkais. Išėjo trys skirtingi spektakliai. Tai, kas mums pasirodytų neskoninga ir banalu, jų publika priima labai gerai.

Dar prieš atvykstant „Rent“ režisieriui, mes turėjome mokėti visą medžiagą atmintinai. Lietuvoje tai nėra įprasta. Mes mokame dirbti greitai ir efektyviai, nes medžiagą įsisaviname per repeticijas tiesiog sujungdami prozą, dainavimą kartu su fiziniais veiksmais, šokio judesiais. Taip greičiau įsimenama ir nereikia atskirai jungti teksto su judesiais. O čia viskas prasidėjo nuo medžiagos išmokimo, bet vėliau, kai tam tikrose scenose reikėjo atlikti užduotus veiksmus, ėmėme strigti.

Vėliau su režisieriumi sudėliojome beveik visų scenų rėmus. Beveik nebuvo individualaus darbo ir personažų analizavimo. Kas tu esi, kodėl bendrauji su kitu veikėju, kokia yra judviejų istorija? Pas mus, skaitant medžiagą, personažas nuolat analizuojamas. Tu gal kitaip matai nei režisierius, bet tuomet ir bandai surasti bend­rus taškus. Man patinka nuodug­ni personažų analizė, nes verčia ieškoti svarbių ir būtent jiems charakteringų smulkmenų.

Miuzikle „Rent“ buvo labai daug improvizacijos ir iki pat premjeros su kolegomis užsiėmėme savarankišku medžiagos tyrinėjimu. Susėsdavome su savo spektaklio sudėties atlikėjais ir narpliodavome. Siekėme pateisinti viską, ką sakome, dainuojame, nes kitaip išeitų paprasčiausias koncertas, o ne spektak­lis.

Tau mielesnė užsienietiška ar lietuviška medžiaga?

Yra daug įdomių istorijų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti mums svetimos. Pavyzdžiui, „Boni ir Klaidas“ mums lyg ir neaktuali, nes tai labai amerikietiška istorija, ir aš pats pradžioje nerimavau, kaip ji prilips mūsų pub­likai. Vakarai turi savų kantri, bliuzo, roko bruožų. Jie remiasi savo šaknimis. Bet įdomu ir viena, ir kita.

Tik operetės žanras man svetimas. Miuzikle gali viską pateisinti, padaryti tikroviškai, panašiai kaip dramos spektaklyje, o to gausaus dirbtinumo operetėse aš vengiu.

Koks būtų tavo svajonių miuziklo vaid­muo?

Kiekvienais metais parašoma naujų ir įdomių miuziklų. Man patinka net ir fantastinė tematika. Tokioje istorijoje kaip „Jekylle and Hyde“ neįtikėtinai sudėtinga pagrindiniam veikėjui atspindėti ir blogį, ir gėrį. Toks staigaus persikūnijimo iššūkis mane domintų.

Manau, „Jėzus Kristus superžvaigždė“ yra geriausia roko opera, sukurta iki šiol. Būtų smagu sudainuoti Jėzaus vaidmenį gerame pastatyme. Tai tikrai didelis iššūkis. Taip pat ir Judo vaidmenį. Vokalui tai labai sudėtingi vaidmenys. Jeigu reikėtų išskirti – gal šiuos du pasirinkčiau. Bet stengiuosi neskirstyti ir iš anksto neužsiprogramuoti.

Pastebėjau, kad Lietuvoje jau domimasi miuziklu, ypač jauni atlikėjai, aktoriai. Ko galėtum palinkėti pradedančiajam?

Žinau, jog pradžia yra sunki. Statant miuziklą „Rent“, susipažinau su Vilniaus kolegijos muzikinio teatro specialybės studentais. Siūlyčiau jiems koncentruotis į individualias savybes ir ieškoti savo unikalumo. Man priimtiniausias kelias yra nuoseklus darbas, kai pats atsakai už kokybę ir ta kokybė garantuoja tau darbą ateityje. Lietuvoje padeda dalyvavimas kokioje nors viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, televizijos projekte.

Svarbu eiti į perklausas, kurių daugėja. Ačiū Dievui, nes anksčiau viskas vykdavo tiktai per pažįstamus. Perklausos – labai sveikintinas Vakarų standartas. Aš ir pats jose dalyvauju, nes tai puiki patirtis. Į muzikinių teatrų organizuojamas perklausas, į kurias tikrai galima nueiti, susirenka įvairaus lygio atlikėjai. Stebiu rotaciją valstybiniuose muzikiniuose teatruose. Atsiranda vis daugiau jaunų žmonių, kurie gal pradeda nuo choro dainininkų, o vėliau tampa solistais. Judėjimas vyksta, ir tai mane džiugina.