Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mirtini, bet kokią gyvastį lėtai ir skausmingai pribaigiantys nuodai slypi žodžiuose. Kiek kartų svajojau juos išmainyti į intymų nebylumą. Nematoma juosta užsiklijuoti burną ir pagaliau nutilti. Daugiau stebėti, stebėtis, klausyti ir išgirsti.

Būna, žodžiai pasileidžia iš burnos lyg iš kulkosvaidžio kulkos, suvarpančios ir suluošinančios tą, kuriam yra skirtos. Be armijų, žirgų ir karvedžių sužaidi mūšį, žodžių karą, niekuomet net nenorėtą pradėti. Jie išsprūsta lyg iš kiauro nutekamojo vamzdžio ir pilasi be perstojo kaip šleikščios srutos. Ne kas kitas, o tu pats stovi srutų duobėje, jusdamas, kad dar kiek ir paskęsi savo kasdienybės tulžyje, minčių išėdose, prisiminimų prisiminimuose ir tame išsigalvotame realybės kartėlyje. O paskui, kaip ir visada, nieko neįvyksta.

Mintims išsibarsčius po visas pasaulio šalis, klausdavau savęs, kokio sąlyčio su pasauliu prireikus sutikčiau atsisakyti pirmiausia?

Sunkiai išsiskirčiau su regėjimu. Tai lyg nuosavas kino teatras, kasdien sukantis naują, dar nematytą juostą. Stebėjimas yra vienas iš mano maloniausių, emocijas žadinančių užsiėmimų. Tu – stebėtojas – lyg koks tikrovės antikūnis viduryje darbo dienos imi ir sustoji. Nespėjęs sureaguoti į tave atsitrenkia iš paskos skubėjęs vyras, aplaisto karšta kava ir dar pasukioja pirštą prie smilkinio. Susirandi patogią vietą ir tarytum iš apkasų stebi tuos, vos kelias sekundes prieš tavo akis trunkančius, gyvenimus. Puikiai surežisuotame urbanistiniame popietės šokyje mėgaujiesi pasiilgta trečiojo asmens, palaimintojo žiūrovo pozicija ir lauki, kol nusileis uždanga, kad galėtumei paploti. Stebėjimas – vienas efektyviausių būdų išmokti šį tą nauja arba pamiršti nebenaudingas praeities pamokas.

Geidžiu matyti ir pamaloninti save spalvomis ir atspalviais, netikėtais kontrastais, įmantriomis formomis, lūžtančiomis linijomis, susiliejančiais skliautais, milijonais milijardais kūrybiškų gamtos bei žmogaus kombinacijų. Prieš akis nusidriekiančios žaliuojančios Himalajų prieigos, nuo sausros sudiržusi dykumų žemė, ramus ir lėtas kaimo gyvenimas, baltoje drobėje gimstantis paveikslas, realybės vaizdinių nuotrupos, pasaulį paliekantis geriausias draugas, dėkingumo kupinos akys, obuolių raudonumas rudenį – trokštu tai pamatyti.

Vien ko vertos pirmosios sekundės iš ryto, tik ką pramerkus akis ir prieš jas ryškėjant pažįstamiems kambario kontūrams. Kai viskas dar šiek tiek sapnas, po truputį paliekantis, apsikeičiantis vietomis su tikrove. Noriu aiškiai matyti iki pat paskutinės sekundės. Iki tol, kol prieš save regėsiu tik palubėje blankiai blykčiojantį šviestuvą ir spalvas prarandantį kambarį. Noriu aiškiai justi, kuris mano mirksnis yra paskutinis, stengčiausi jį išlaikyti kiek įmanoma ilgiau, kad įsiminčiau detales, kad žinočiau, kaip viską palikau po savęs.

Liguistas prisirišimas prie tokio laikino dalyko kaip regėjimas yra savaime ydingas ir sumenkinantis kitus žmogaus pojūčius. Tačiau klausa – nėra tik pojūtis, kartais jis tampa rafinuota meno forma. Deja, jau senokai mane lyg susitarusi apleido didelė garsų diapazono dalis. Negaliu pasakyti, kad stip­riai jų ilgiuosi, nes tiesiog neatsimenu, kaip jie skamba. O gal niekuomet ir negirdėjau? Mano būsena – gyvenimas su gerokai per tyliai grojančiu radijo imtuvu, kai, norėdama išgirsti žinias, turiu prikišti ausį prie kolonėlės.

Aš nuolankiai įsilieju į dūzgiančių didmiesčių triukšmą, pasiduodu bažnyčios varpų gausmui, kuriam nurimus dar kurį laiką vibruoja ausų būgneliai, paskęstu melodingame pašnekesių šurmulyje, tačiau jau retai beišgirstu tolumoje čiurlenantį upelį ar meiliai pavasarinę giesmę suokiantį paukštį. Būna, nebesuprantu, iš kurios pusės atsklinda muzika, ir iš tolimų akordų nebeatpažįstu skambančios dainos. Mylimo vyro šnabždesį bandau išskaityti iš lūpų, o nepavykus tik šypsausi, vildamasi, kad jam nereikalingas atsakymas.

Gyvenimas be garsų tik primintų nebylaus kino juostą ir kadrų neprakalbinusio režisieriaus nusivylimą. Nors ir 60 proc. klausos, bet ją pasilikčiau. Naiviai tikiu, jog šis pojūtis turi tiesioginę jungtį su širdimi. Ir visai ne dėl to, kad moterys atseit myli ausimis. Preciziškai kompozitoriaus sujungtos natos, budistų vienuolių mantros prieš saulėlydį niekieno beveik nelankomame vienuolyne, lengvi ir švelnūs beužmiegančio žmogaus atodūsiai ir visas garso nebuvimas priverčia mano kraują pašėlusį spraustis venomis ir arterijomis į priekį, o visuomet nerimaujančią širdį pripildo keisto gyvenimo geismo.

Kažkada galbūt būčiau išsižadėjusi skonio. Tačiau pasaulis be persūdyto maisto, šokolado saldumo, netikėtų skonio kombinacijų, prieskonių taptų prėska išgyvenimų dykra. Daugelis šalių savo nacionalinį identitetą išreiškia virtuvėje. Tik įsivaizduokite, kad saulėtą sekmadienio popietę sėdite autentiško Italijos miestelio aikštėje. Čia pat po kaštonu išrikiuoti languotomis raudonos ir baltos spalvos staltiesėmis dengti staliukai, kvepia gėlės, aplink barška įrankiai, jų triukšmą nustelbia nuoširdūs italų pašnekesiai ir minia pasiduoda valgio ir gėrimų fiestai. Tu, pagautas visuotinio troškimo mėgautis itališku gyvenimu, užsisakai naminių makaronų su buivolės pieno mocarela, energingos italės rankomis pagamintu naminiu pomidoru padažu, išpuoselėtu saulės dėmesio išaugintu baziliku ir greta taurę dieviško galvą apsukančio aperityvo. Sulaukęs savo užsakymo, net virpi prieš tą pirmąjį kąsnį, tą skonių chaosą... Ir nieko.

Maistas veliasi burnoje, sunku nuryti, jį nustumti stemple padeda aperityvas, kuris nė vandens neprimena, nes vandens skonį pamiršti išties sunku. Viskas lyg akmuo nuslysta virškinamuoju traktu ir staiga supranti, kad pasaulyje bent trečdaliu sumažėjo prasmės. Jeigu negali lyžtelėti savo paties prakaito, vasarą atsigaivinti riebia šokoladinių ledų porcija, Ispanijoje pasimėgauti jūros gėrybėmis ar rytiniu espresso puodeliu – nebegali tapti pilnaverte tave supančios aplinkos dalimi. Tu jos tiesiog nebegali pažinti.

Lytėjimas – dar vienas iš būdų legaliai, bet piktavališkai savintis informaciją iš aplinkos. Kadaise pažinojau merginą, kuri negalėjo praeiti pro daiktus, statinius, žmones jų nepalietusi. Tai buvo visiškai nevalingas, sakyčiau, net refleksu tapęs veiksmas, kurio ji pati nepastebėdavo. Į ją prabildavo šimtametės sienos, niūrų dienų slinkimą fiksuojantys stulpai, ne vieną įsimylėjėlių porą glaudę suoliukai. Ji liesdavo durų rankenas, staktas, stalų paviršius, kėdes, paveikslų tekstūrą, knygas, grub­lėtus puslapius, tušinukus, žmones. Ji liesdavo drabužių atlapus, rankas, linijas, veidus, plaukus, pirštus, kaklą ir net lūpas, nejusdama į kito veidą įsimetančio raudonio ir švento nepatogumo. Ji nemėgo knygų, nežiūrėjo filmų. Stebėjausi, grožėjausi ja ir nejučiomis pati panorau prisiliesti prie šimtamečio ąžuolo kamieno, močiutės suknelės nėrinių, gotikinės išdidžiai tebestovinčios bažnyčios plytų.

Nesusilaikau ir leidžiu pirštams tyrinėti kito žmogaus kūną, skaitant apgamus ant menčių, įsimenant netikėtus linkius ar iškilimus. Liesti veidą, atsargiai pirštu vesti aplink akiduobes, nupiešti antakių liniją ar leistis nosies statmeniu žemyn – tai man primena žaidimą iš vaikystės, kai, norėdamas pamatyti paveikslėlį, turėdavai teisingai sujungti taškus.

Ką nors palieti ir į tave prabyla istorija, akmenį iš pykčio paspyrusiųjų pasakojimai, atsiveria žmonės. Net ir gamta nedelsdama išplepa visas saugotas paslaptis. Ne, lytėjimą aš būtinai noriu išsaugoti. Ne taip ir seniai atradau didįjį jo džiaugsmą.

Dažnai pasiklystu kvapuose. Vienas jų man primena ankstyvą rytą Paryžiuje, viliojantį šviežiais kruasanais ir ką tik iškepta duona, tačiau jį kažkodėl užuodžiu Vilniuje. Kitas – akimirksniu nukelia į vaikystės pievas, pripildytas pieno saldumo ir sodraus žolės kvapo. Trečias, pagriebtas iš ką tik prabėgusio praeivio, grąžina į kokią nors intymią ir romantišką akimirką, tačiau, apsižvalgai, o tu lyg įbestas stovi gatvės šurmulyje. Negaliu iš savo gyvenimo išvaryti uoslės. Ji lyg raktas į tolimą prisiminimų saugyklą. Ne, ji tarsi visraktis, tiesioginis priėjimas prie visų žmogaus turimų atsiminimų.

Tebenoriu kataloguoti gyvenimą minučių ekstraktais, užuosti artėjančią rudens invaziją ir tylų gamtos pasiruošimą ramybės laikotarpiui. Kvapas – savotiškas realybės katalizatorius, nuspalvinantis blyškias dienas, sukeliantis kontrastą, kur jo nėra. Laiko mašina, nudanginanti į pageidaujamą, kadaise jau aplankytą šalį. Kvapas – tikras slaptas identifikavimo kodas, tereikia pasirinkti tinkamą.

Tačiau aš savanoriškai atsisakau kalbos. Mintis galima puikiai išdėstyti ir raštu. O rašydamas dar spėji pagalvoti, apvalai jas nuo šiukšlių, toksinės informacijos, negatyvaus tono. Ne veltui budistai jau beveik suplukę kartoja, kad valdyti savo burną (šiuo atveju – liežuvį) yra vienas iš kelių pasiekti darną ir harmoniją. Nė nežinau, kiek kartų jau esu pričiupusi save viduryje sakinio, kurio ne tik neplanavau pradėti, tačiau niekuomet ir neturėjau jo mintyje, nebematančią kelio atgal, toliau lyg atšokančius kamuoliukus beriančią žodžius į sieną. Ir kiekvienas iš jų dažniau griauna, negu kuria.

Sąmoningai nevaldoma kalba tampa tikrais žiurknuodžiais, išbarstytais po visus namus, užbertais ant maisto, ištirpintais geriamame vandenyje. Jos paskirtis tik nuodyti: širdis, protus, jausmus ir gerus ketinimus. Kol nemoku ja manevruoti tinkamai, atsisakau kalbos. Ir lieku tyliai stebėti, kaip už sienos lyg pašėlę sukasi triukšmingi kitų žmonių gyvenimai.

Dianos Jarmalavičiūtės nuotrauka
Dianos Jarmalavičiūtės nuotrauka