Apie žmones, žinančius, kad numirs. Pokalbis su Joriu ir Žydrūne

Susipažinau su Joriu ir jo žmona Žydrūne per neformalų vakarėlį vienoje leidykloje. Jie prisistatė esantys gatvės amatininkai Lisabonoje – jis dirba gyvąja pirato statula, o ji groja fleita ir smuiku. Tuomet dingtelėjo, kad jųdviejų nuotykiai yra naujo interviu ciklo apie pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius pradžia. Kai susitikome improvizuoto interviu, Joris perspėjo: „Pasiruošk, nes pokalbis truks tris dienas.“

Santa Klaros miestelio gatvė. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Santa Klaros miestelio gatvė. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Kalbamės Sausio 13-osios išvakarėse, ką prisimenate iš to meto įvykių?

Ž. Aš gimiau po metų.

J. O mes su pankais stovėjome prie Seimo. Tada atrodė visai nesvarbu, kas esi ir ką veikei vakar, – visi buvome susivieniję, atsidūrę toje pačioje istorinėje situacijoje. Pavyzdžiui, naktį atvažiuodavo banditų autobusiukas ir vaišindavo prie pastatų budinčius žmones keptomis vištomis, dalydavo cigarečių blokus. Nepasakyčiau, kad tai buvo politinis įvykis ir kad stovėjome už Lietuvą. Situacija labiau priminė degantį mišką, kai grobuonys ir žolėdžiai susirenka į vieną laukymę, nes joje dar galima kvėpuoti. Tuo metu mitybos grandinė nutrūksta. Aišku, tos iliuzijos labai greitai išgaravo, ir jau 1992 m. buvau pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ten neužsisėdėjau ir po pusmečio grįžau į Lietuvą, pagyvenau skirtinguose regionuose, paskui – vėl į užsienį. Aš niekur ilgam neapsistoju, visą laiką judu.

Jei viduje jautiesi gerai, tai visiškai tas pats, kurioje vietoje esi: stebi pasaulį pro savo akių langus, ir tiek. Nors su Lietuva mano santykis keistokas, t. y. blogesnis, negu aš norėčiau. Toks įspūdis, kad čia kažin koks nomenklatūrinis darbuotojas gerus žmones spaudžia virsti blogais. Aiškiai pasakyta, jog kitaip neišgyvensi ne tik finansiškai, bet ir dvasiškai. Taip pat visur daug abejingumo.

O ko reikėtų, kad Lietuvoje būtų geriau?

J. Jeigu žinočiau, norėčiau tą padaryti. Turbūt istoriškai ir geografiškai susiklostė, kad čia yra taip, kaip yra. Arba sugebi įžvelgti gerus dalykus ir džiaugtis, arba ne. Man smagu atvažiuoti į Lietuvą, bet jeigu reikėtų gyventi – prispaustų rūpesčiai.

Ž. Galime čia jaustis gerai tik tol, kol žinome, kad išvažiuosime. Prijaukinti miško gyvūnai irgi laimingi tik tol, kol laisvi gali klajoti miške, o uždaryti į narvą jie tampa nelaimingi.

Penktus metus gyvenate Portugalijoje. Kaip kilo mintis važiuoti būtent ten?

Ž. Viskas prasidėjo nuo meilės. Susipažinome Vilniuje ir išvykome su nedidelėmis kuprinėmis į Portugaliją. Žinojome, kad važiuojame kartu ir kad ten gyvensime, – to mums užteko.

J. Prieš tai gyvenau Barselonoje, bet Ispanija pradėjo darytis per daug policinė šalis. Kadangi Portugalija vadinama paskutine indėnų žeme Europoje, jos ir važiavome ieškoti. Norėjome susirasti kokį nors namą ir jame apsigyventi. Taigi atskridome į Farą ir, pernakvoję prie jūros po žvaigždėtu dangumi, pradėjome judėti šiaurės link.

Ž. Norėjome užimti apleistą namą, kuris, paskui paaiškėjo, kažkada priklausė šalies diktatoriui Salazarui. Atrodė, kad praeityje buvo prabangus, bet dabar apleistas ir nebegyvenamas...

J. Pirminė mano idėja buvo suburti agrokomuną, kur žmonės galėtų išsilaikyti be sistemos kišimosi. Nieko nepešę šiaurėje, grįžome į pietus, o tada vėl šiaurės link, į pietų glūdumą, kol pasiekėme už Algarvės esantį Alentežo užkampį. Sakiau, kad reikia ieškoti gyvenamosios vietos ten, kur yra vandens. Pasižiūrėjau į žemėlapį, suradau didelį ežerą, prie jo ir nuvykome. O tada supratome, kad ne viskas taip paprasta.

Kodėl?

Ž. Regionas primena Australiją, nes žemė raudona, išdegusi, visur auga eukaliptai, kuriuos paskui perdirba į tualetinį popierių. Mus nuolat tikrino, visą laiką buvome kieno nors kito kontroliuojami. Tad nutarėm važiuoti į Seviliją, buvome nusivylę Portugalija, nes praėjo du mėnesiai, ir viltis susirasti sau vietą toje žemėje blėso.

J. Nusibeldėme į nedidelį, Meksiką primenantį, Santa Klaros miestelį. Ieškojome žmonių, kurie galėtų nuvežti mus į artimiausią stotį. Susisiekimas ten prastokas – kai kuriems keliams regione tik šešeri metai, laidinis telefonas įvestas prieš dešimtmetį. Toje vietovėje neveikia navigacija. Veiksmas vyksta bare, galėjusiame taip pat atrodyti ir prieš kelis šimtus metų: suplūkta asla, dideli ąžuoliniai stalai. Kadangi namai nesunumeruoti, į barą ateina pašto siuntiniai, o iš lūpų į lūpas perduodama svarbiausia informacija, nes žmonės ateina išgerti. Tad sutikome bare du prasigėrusius, Jėzų primenančius vyrukus. Tokie aukšti, apiplyšę, susivėlusiais plaukais ir raudona kaip molis oda. Išlenkę alaus jie sutiko nuvežti mus iki stoties. Kol dardėjome jų surūdijusiu džipu, jie įkalbinėjo pasilikti. O kai nuvežė, paaiškėjo, kad jau trejus metus iš ten nevažiuoja jokie traukiniai. Aišku, vyrai žinojo, kad stotis nebeveikia, bet vis tiek mus vežė atkalbinėdami neišvykti, nes jiems patikome. Kai pagaliau nusprendėme likti, jie pasiūlė važiuoti pas šimtą metų skaičiuojančią baro savininkę doną Klemensiją – galbūt ji ką nors žinos apie laisvą namą. Tuomet, nuvažiavę pas šimtametę senolę į barą, mes įžengėme tarsi į kitą, prieš tai nematytą veidrodžio pusę. Prasidėjo pažintis su tikraisiais Portugalijos gyventojais, kurie tame regione buvo daugiausia vokiečių išeiviai, atsikraustę beveik prieš keturis dešimtmečius. Jie save vadina frykais. Jų nesieja konkrečios idėjos arba religija – jie paprasčiausiai pabėgo nuo sistemos. O mes irgi norėjome padaryti tą patį.

Ž. Baro savininkė dona Klemensija, kuri pati virpančiomis rankomis pilstė vyną ir nešiojo lėkštes, nurodė vieną laisvą namą ir jo raktus turinčią duonos moterimi vadinamą Silviją. Toji įspūdingai atrodanti moteris senovinėje krosnyje kepdavo duoną ir išvežiodavo ją furgonu. Kiekvieną antradienį miestelyje vykdavo duonos šventė – iš kalnų ir atokių pakampių susirinkdavo gyventojai. Visi gerdavo, pūsdavo ir švęsdavo.

J. Pasiėmėme iš duonos moters raktus ir tie vyrukai molio spalvos oda mus nuvežė į atokų, negyvenamą užkampį, kur riogsojo kregždžių lizdą primenantis namas be stogo, drėbtas iš molio ir arklių mėšlo. Netoliese buvo šaltinis. Žiemą Portugalijoje prasideda lietaus sezonas, taigi visą sezoną būtume atskirti nuo pasaulio, nes keliai taptų nepravažiuojami. Mums leido pagyventi ten mėnesį, kol susirasime kitą namą. Kadangi buvo vasara, tebejautėme euforiją. Tik erzino ant indiškomis medžiagomis apdengto „stogo“ lakstančios žiurkės ir laukinės katės. Artėjo žiema ir supratau, kad bus per sunku užtaisyti tą skylę, tad nuvažiavome į kitą kelių namų miestelį ir nuėję į barą atsisėdome valgyti su šeimininke prie vieno stalo –­ paaiškėjo, kad yra neužimtas namas. Apžiūrėjome jį – buvo kur kas geresnis, aplink daug laisvos žemės. Toks, kuriame būtų galima gyventi. Tačiau baro savininkė neturėjo nuo jo rakto, sakė, kad galbūt turės kitą dieną.

Ž. Maždaug mėnesį kasdien sukardavome 15 km iki miestelio ir klausdavome, ar atsirado raktas. Galiausiai jį gavome ir atsikraustėme į patogų namą, turėjusį neribotai vandens. Hektarą žemės su neprižiūrėtais alyvmedžiais, apelsinmedžiais, vynmedžiais. Augo kiviai...

J. Tai išties geriausia, ką galėjome rasti. Buvo rugpjūčio pabaiga –­ neturėjome daug laiko užauginti kokių nors kultūrų žiemai. Tą pačią dieną, kai gavome raktus, pradėjau ruošti daržą: dvi bemieges paras skaldžiau išdžiūvusią, kietą kaip akmuo žemę, pasodinau bulvių, jos sudygo, tada ėmėm plėsti daržą. Vietiniai stebėdamiesi užeidavo pasižiūrėti.

Ž. Atėjo žiema, augo salotos, kopūstai; netoliese buvo ežeras, vyras jame žvejodavo. Maisto buvo sočiai, bet labai trūko pinigų. Pradėjome prekiauti daržovėmis per duonos dienas antradieniais, tačiau frykai daug nenupirkdavo. Visiems trūko pinigų.

J. Aišku, ne visi frykai alkoholikai ir veltėdžiai. Jie užsiima įvairiausiomis veiklomis. Viena iš įdomesnių frykų žmonių, su kuriais susipažinome, – Dagma. Moteris turi savo siuvyklą ir siuva indėniškus rūbus. Ji kuria aplink save indėnišką kultūrą: tarkime, rengia indėniškas apeigines pirtis kartu su šamanais, kuriuos pasikviečia iš Dakotos. Smalsumo vedami miesčionys, kartą užsukę į regioną, dėl keistesnės išvaizdos Dag­mą palaikė bename. Matai, frykai retai nusileidžia iš kalnų į civilizaciją, jie nutolę nuo įprastos išvaizdos ir elgsenos normų.

Gyvąja pirato statula dirbantis Joris
Gyvąja pirato statula dirbantis Joris

Bet medicinos paslaugomis jie naudojasi?

Ž. Stengiasi gydytis žolelėmis ir dažniausiai gimdo namuose. Neveda atžalų į mokyklą, jeigu mato, kad vaikas nenori. Tėvai paiso savo vaikų norų – jeigu susidomi žirgais, tai ir veda jį pas kitus frykus, auginančius žirgus. Daugelis suaugusiųjų nemoka rašyti ir, atėję į miestelį pasiimti pašalpos, padeda piršto ant­spaudą.

Turėjote ekologinį ūkį, gyvenote įdomioje, nuo sistemos pabėgusioje bendruomenėje, kaip nusprendėte persikelti į Lisaboną?

J. Buvo ir kita gyvenimo portugališkame Vudstoke pusė – pinigų stygius ir izoliacija, nuo kurios pradeda važiuoti stogas. Lietingasis periodas trunka nuo lapkričio iki kovo, kalnų keliukai užtvindyti, lieki izoliuotas savo namelyje ir atsiranda alkoholio problema.

Ž. Pavyko rasti pinigų mano bilietui į Lisaboną. Pasiėmiau Silvijos keptos duonos ir išvažiavau. Portugališkai jau mokėjau. Iš pradžių buvo šokas, nes sostinėje pamačiau ne civilizaciją, o daugybę apleistų namų centrinėse gatvėse, senukus, visą gyvenimą prasimanančius pinigų iš batų valymo. Taigi ėjau gatve, sustodavau, pagrodavau, vėl ėjau... Per dieną uždirbau 20 eurų.

J. Buvo birželio vidurys, pats derliaus sezonas. Jai reikėjo užsidirbti grojant ir už tuos pinigus rasti, kur permiegoti ir ko pavalgyti. Pamenu, paskambino verkdama, kad užsidirbo tik 20 eurų, o aš pradėjau drąsinti, kad viskas nuostabu – užtenka pinigų stogui virš galvos ir maistui, o kitą dieną bus geriau. Taip ir buvo, nes kiekvieną kartą tobulėjo įgūdžiai, kaip geriau atsistoti, ką sugroti ir kur rasti pigesnę nakvynę.

Ž. Apsigyvenau nebrangiame pen­sione, į kurį klientus vesdavosi ir gat­vės prostitutės. Šeimininkai stengdavosi mane nukišti toliau nuo merginų darbo kambarių, tačiau kartais nebūdavo vietų ir girdėdavau, kas vyksta už sienos. Sykį išgirdau, kaip prostitutė parsivedė klientą. Ji paklausė: „Ar tu tikrai to nori?“ Ir pradėjo dainuoti. Padainavo, ir jis išėjo. Man tai buvo gražus momentas.

J. Netrukus, sumokėjus skolas, žmona sutaupė 200 eurų. Tuos pinigus išleidome muzikiniame festivalyje, kuriame grojo pasaulinio lygio muzikantai. Aš pradėjau vis dažniau atvažiuoti į sostinę, apsiprasti Lisabonoje. Rugpjūčio pabaigoje pasilikau ten, o namą perleidau irgi gatvėje dirbusiems pažįstamiems ispanams. Ilgai galvojau, kuo galėčiau užsiimti, mėginau groti hangu, bet tai neatnešė jokio pelno. Tada dingtelėjo, kad būsiu gyvąja statula, bet niekaip negalėjau išsirinkti personažo. Už Portugalijos ribų žinomas dailininkas, su kuriuo taip pat susipažinau gatvėje, paaiškino pagrindinį dalyką – reikia rasti tokį amplua, kad jaustumeisi patogiai. Po kelių mėnesių intensyvaus galvojimo supratau, jog būsiu piratas. Norėjau agresyvoko personažo, nes tos 7–8 gyvosios statulos Lisabonoje yra geros ir taikios. Kam būti tokiam, kuris nulenkęs galvą stovi, o iš jo tyčiojasi?

Pasitaikydavo pavojingų situacijų?

J. Žinoma – gatvė yra gatvė. Grožis ir yra tas, kad kiekvieną dieną nežinai, kas tavęs laukia. Mano darbas nedėkingas, nes nematau, kas vyksta už nugaros. Iliuzija, kad vakariečiai geri ir mandagūs, – ne kartą tarsi netyčia teko trinktelėti priekabiaujančioms moterims. Kartą mane nusinešė girti kaip kiaulės anglai, pamanę, kad esu tikra statula.

Ž. Gatvėje vyksta įvairiausių dalykų – nuo mėgėjiško brazdinimo iki akademinio lygio koncertų. Žmonėms, dažniausiai rytų europiečiams, atrodo, jog gatvės menas yra išmaldos prašymas. Man ne kartą siūlė ateiti groti į orkestrą, tarsi tai būtų didelė mano svajonė.

J. Jiems atrodo, kad mums trūksta kokio nors darbo. O juk patys gyvena daug prasčiau už mus – kasdien mes dirbame tik 3 valandas, 8 mėnesius per metus ir puikiai gyvename. Gatvėje jaučiamės lyg burtininkai, valdantys masių energiją ir cirkuliuojančius pinigus. Ten yra mūsų teatras.

Šios istorijos finale paaiškėja, kad pagaliau atradote tai, ko ieškojote prieš išvykdami iš Vilniaus?

Ž. Dabar, taip. Kaip bus paskui – pamatysim.

J. Portugalija mus priėmė gerai, jos gatvės mus maitina. Ten nėra tokių ryškių socialinių laiptų ir atskirties. Vagys ir bankininkai valgo tose pačiose kavinėse. Kitaip nei Lietuvoje, čia nėra tiek arogancijos ir ne gėda būti vargšu. Lietuvos žmonėms reikėtų išdrįsti imti gyvenimą į rankas ir suvokti, kad džiaugsmas nėra mašina ar butas, kuriems atnašauji lyg vargo bitė. Lietuviai perka butus amžinam gyvenimui, įsivaizduodami esą nemirtingi. Žmones mes skirstome į tuos, kurie žino, kad mirs, ir tuos, kurie to nežino.

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Komentarai  

 
#1 ! 2017-02-08 22:26
A vida é bela !
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai