Gintaras Bleizgys. Benamystės link, arba literatūros projektų rėmimo klausimu

LM_pastas.png

Lietuvos kultūros taryba paskyrė lėšas 56 literatūros srities projektams, kurie bus finansuojami 2017 metais. Per metus bus finansuota tik 16 lietuvių autorių romanų, poezijos ir smulkiosios prozos knygų. Mano knyga „Karmelio kalno papėdėje“ ir aš drauge su knyga pakliuvome į laimingųjų sąrašą. Džiaugiuosi, kad šiemet bus išleista mano knyga, bet esu šokiruotas, jog remiama tik 16 lietuvių autorių. Tikra Lietuvos kultūros politikos tragedija. Lietuvių autorių knygų rėmimo apimtimis grįžtame į maždaug 1997-uosius – 20 metų atgal.

Ši tragiška padėtis susiklostė literatūros projektus suplakus į vieną programą. Štai iš šiemet paskirstytų 314 tūkst. eurų 90 tūkst. atiteko įvairiems literatūriniams renginiams („Poetinis Druskininkų ruduo“, „Šiaurės vasara“, „Vilniaus lapai“, „Literatūros salos“ ir t. t.), 38 tūkst. – kultūrinei spaudai („Vilniaus Review“, „Metai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Šiaurės Atėnų fondas“), apie 65 tūkst. – verstinėms knygoms ir maždaug 67 tūkst. – lietuvių autorių kūrinių leidybai.

Neabejodamas pritariu, jog reikia remti literatūros renginius ir kultūrinę spaudą, taip pat ir verstinės literatūros leidybą, bet lietuvių autorių kūrinių leidyba turėtų būti remiama iš atskiros programos. Prioritetinės programos, kuri per metus tokių kūrinių leidybai paskirstytų mažiausiai 200 tūkst. eurų.

Knyga yra svarbiau už literatūros festivalį. Be knygų nebus ir festivalių. O ką jau kalbėti apie išliekamąją vertę. Daugiau nei 16 metų dirbęs verslo konsultantu su projektais, kurių bendra investicijų vertė į Lietuvos infrastruktūrą sudaro apie milijardą eurų, visada laikiausi labai griežtų pažiūrų: prioritetas yra „kietosios“ investicijos – konkretūs atlikti darbai: renovuota mokykla, vaikų darželis, poliklinika, ligoninė, miesto aikštė, gatvė, vandentiekio ar nuotekų sistema ir pan., o „minkštosios“ investicijos (visokie renginiai, šventės ir pasibuvimai) yra šalutinis dalykas – tai, kas bus prašokta ir pravalgyta.

Literatūros sferoje knyga yra „kietoji“ investicija, literatūrinis renginys – „minkštoji“. Jeigu išleidžiama knyga, tai literatūros renginių atsiranda savaime (be jokio rėmimo), nes leidykla siekia parduoti knygą, todėl rengiami knygos pristatymo vakarai, kuriuose autorius susitinka su skaitytojais –­ potencialiais knygos pirkėjais. Metaforiškai kalbant, knyga yra literatūros namai, visa kita yra literatūros aikštė. Jeigu rėmimo akcentai krypsta benamystės link, daugėja „benamių“, ateitis tampa miglota, bauginanti ar netgi beprasmiška.
Lietuvių autorių kūrinių leidyba lietuvių kalba turėtų tapti literatūros projektų rėmimo pamatu. Atskirai turėtų būti remiami ir literatūros festivaliai (antruoju prioritetu), o kultūrinė spauda turi atskirą rėmimo šaltinį – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Bėda ta, kad šis fondas yra neįgalus ir jo veikla – žemiau bet kokios kritikos: fondas, nesugebėdamas atlikti funkcijų, kurioms vykdyti buvo įkurtas, paprasčiausiai marina kultūrinę spaudą, o šios organizacijos veiklos spragas bandoma užkamšyti kitų organizacijų literatūros programoms remti skirtomis lėšomis, taip nurėžiant dalį pinigų nuo knygų leidybos rėmimo. Chaosas didėja. Literatūrinė benamystė auga.

Mano supratimu, būtina peržiūrėti literatūros srities projektų rėmimo prioritetus ir ryžtis esminėms Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo pertvarkoms, kurių išvengti yra tiesiog neįmanoma.

Gintaras Bleizgys

Komentarai  

 
+1 #1 Edita 2017-02-04 11:32
Dėkui už protingas ir pamatuotas mintis
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai