Ilmaras Šlapinas. Tvano metafora it manifestas

Mes godžiai praryjame kalbos klišes ir tropus,
išmaniai sukurptus perkeltinius žodžius,
vadinamas metaforas, kur minimos gyvos būtybės,
vaizdai, pramanai ar gamtos reiškiniai.

Mes taip mėgaujamės kalbėdami
apie savo jausmus, vizijas, nuojautas ar elgseną,
nenorime prisipažinti, kad sąmoningai ar
nevalingai stengiamės nuslėpti,
pridengti, pagražinti tai, ką iš tikrųjų geidžiame ištarti.

Tvanas tarp margų žmonijos kalbų –
viena seniausių metaforų.
Jis slinko, skandino, plūdo per mus.
Ardė, dusino, žudė, tūkstančius metų
neleido gyventi, kvėpuoti. Praamžių tvanas išmokė
prisiminti dievą ir paskutinį teismą.
Nustatė naują tvarką ir sudarė su žmonija testamentą.
Tvanas atokvėpį suteikė,
išmėžė nuodėminguosius, saugojo teisiuosius.

Tvano linijos tvarkingai paženklino mūsų istoriją,
bet mums vis knieti kuolelius nukelti toliau. Dar toliau.
Mes žinom – tvanų dar bus. Minčių ir žodžių,
sąvokų tvanų. Žmonių, pabėgėlių ir migrantų tvanų.
Mašinų, laikraščių, žodžių, plakatų, reklamų, filmų,
šlagerių tvanų. Kraujo tvanų ir aukų tvanų,
lagerių, kamerų, žydų, vėliavų, krosnių, raketų tvanų.

Nežinia iš kur amžiams atplūsta viską griaunantys
tvanai. Globalių klimato permainų tvanai,
modifikuotų ir natūralių maisto produktų, dėžučių,
butelių tvanai. Tvanai tik šia diena gyventi mokė –
ir jokios galimybės pagerinti mūsų darbus. Tvanai
kaip metų rievės ąžuolų, pušų ir sekvojų kamienuose.

Tvanų numesti nešmenys mūsų pastatytų miestų krantuose
maitino dailiuosius menus ir mokslą,
tikėjimus, pasakas, mitus ir iškalbas,
ne vieną romaną, žmonių brolybę,
partijų programas, meilės laiškelius, tiesos pranašus,
užrašų lapelius, prilipdytus viešbučių skelbimų lentose.

Tvanai žymes palieka tautos susirinkimuose,
revoliucijose, meno ir muzikos mentalinėse slinktyse,
jaunimo eigasty, madinguose žargonuose.
Tvanas, kaip kūnų ryšio priemonė, mūsų žodžių ir
vaizdų tinkluose apreiškia tai,
kas mums patinka ir ko neapkenčiame.

Tvanais pavadiname tai, ko bijom. Gal dėl jų
pasaulis amžinojoj nesantaikoj. Mes juk nežinome,
kaip klosis mūsų dienos. Kas nutinka gamtoj,
tvanas siunčia žinia.
Taip mums geriau. Taip mums visiems atrodo geriau.
Nuodėmių tvanas – šis paskutinis manifestas,
atplėštas nuo žemės
ir nuplukdytas toliau. Mes prikalėm jį prie kryžiaus.
Ir mums miela
galvoti, kad vandenys juda. Visi šaltiniai, upeliai, upės
ir jūros,
fontanai, baseinai, purvynai ir pelkės,
visą pasaulį apsiautęs beribis vandenynas –
tai apgaulė. Sąmonė – jame dreifuojantis katamaranas –
sunkiai artėja prie kranto.

Gyvename, kenčiame, mirštame ir keičiamės
laukdami amžinojo tvano. O kas jo nesuvokia,
dreba.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

Potvynis Vokietijoje 2013 m.  manipuliacija.lt nuotrauka
Potvynis Vokietijoje 2013 m. manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai