Imperija vadinamos „Hanser“ leidyklos vadovas rašytojas MICHAELIS KRÜGERIS, kurio gyvenimo moto – „Nė dienos be eilėraščio“, per kelis dešimtmečius išleido daug Nobelio premijos laureatų knygų ir dar daugiau bestselerių. Vis dėlto 2013 m. pabaigoje jis apsisprendė profesinę karjerą baigti. Publikuojame „Sueddeutsche Zeitung-Magasin“ korespondentų Thomo Bärnthalerio ir Gabrielos Herpell interviu 2013 m. vasarą.

„Hanser“ leidyklos pastatas, kuriame yra ir Krügerio biuras, stovi ramiame Miuncheno vilų kvartale Bogenhausene. Pro atvirus langus atsklinda paukščių čiulbesys, negirdėti automobilių triukšmo. Čia, tarp tūkstančių knygų, Krügeris vadovauja savo imperijai – vienai iš paskutinių leidyklų, nepriklausančių didiesiems koncernams. Nuotraukų dėžėse besikuičiantis leidėjas – smagus pašnekovas, tik kalba jis visada tyliai. Kompiuteris ir mobilusis jam tabu, mieliau renkasi popierių. Asistentė atneša šnypščiančio skysčio. „Ponia Zeller mano, kad man trūksta geležies“, – sako prisidegdamas „Marlboro Lights“. Ir tai nebus jo paskutinė cigaretė per šį pokalbį.

Michaelis Krügeris. Ugnės Žilytės piešinys
Michaelis Krügeris. Ugnės Žilytės piešinys

Pone Krügeri, kuo jus labiausiai žavi literatūra?

Kad pasitelkus 26 raides (tiek jų yra vokiečių abėcėlėje, – vert. past.) galima išreikšti viską, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Pripildyti milijardus knygų. Jokia kita sistema, joks kitas žaidimas to negali.

„Hanser“ leidyklos sąraše – 14 Nobelio premijos laureatų. Iš ko atpažįstamas būsimas nobelininkas?

Viskas labai paprasta: tereikia spausdinti labai gerus poetus, prie kurių kiti bijo prisiliesti dėl vyraujančios poetofobijos. Taip mūsų programoje atsirado, pavyzdžiui, Josifas Brodskis, Derekas Walcottas, Tomas Tranströmeris.

Kodėl jų niekas nespausdino? Nes jie – poetai.

(...)

Ar skaitant rankraštį būna tokių momentų, kai galvojate: „Velniai mane griebtų, jei čia ne Nobelis“?

Dažniausiai taip būna tiems, kurie jo negauna. Metų metus sakėme, kad Jorge Luisas Borgesas pagaliau turi gauti tą premiją, tai tiesiog neišvengiama. Arba Italo Calvino. Borgesui sukako beveik 90, bet jam nebuvo paskambinta. Calvino mirė per anksti. Jis tikrai būtų tą premiją gavęs, galvą guldau.

Bet atspėti to neįmanoma?

Deja, ne. Kita vertus, miglotų nuojautų esama. Pavyzdžiui, premijos dar negavo nė vienas, kilęs iš Izraelio. Amosas Ozas, Davidas Grossmanas, dievaži, puikūs autoriai. Tuomet pagalvoji: gal ir jis gautų, jei ateitų Izraelio eilė.

Akademija mąsto kvotų principu?

Greičiau žemėlapio. Londono lažybų kontorose už Philipą Rothą jau buvo pastatyta daugybė svarų. Man būtų labai graži atsisveikinimo dovana, jei premiją gautų daug romanų sukūręs rašytojas. Už romanus jie uždirba grašius, vos išgali išsinuomoti fraką.

Ar Nobelio aplenkti autoriai jums kartais pasiguodžia?

Manau, Rothas su tuo susitaikė. Jis sakosi pasiekęs žymiai daugiau, nes 8 ar 9 jo kūrybos tomai yra įtraukti į „Lib­rary of America“. Jis vienas iš keleto gyvų rašytojų greta mirusiųjų, tokių kaip Faulkneris ar Markas Twainas.

Dar vienas amžinas pretendentas į Nobelio premiją yra Umberto Eco. Išleidote daugiau kaip 40 jo knygų.

Ir švenčių proga jis man visada atveža kaklaraištį. Prie San Marino, buvusiame vienuolyne su sena bažnyčia, Eco turi vasarvietę. Vasarą sėdi toje bažnyčioje prie didžiulių savo kompiuterių, aplink jį „Rožės vardo“ scenografijos vaizdai, ir rašo. Su maudymosi kelnaitėmis – toks nuogas žodžio šventikas. Jis buvo vienas pirmųjų puikiai sugebėjęs apsieiti su kompiuteriais. Eco visada užsiėmęs, visada persidirbęs. Bet vakarais mudu žiūrėdavom senus detektyvus. Tuomet tas storas barzdotas vyras išsidrebia fotelyje ir nebenori jokių išmintingų pašnekesių.

Kuo jūs labiausiai didžiavotės tuos 45 metus „Hanser“ leidykloje?

Kad atsilaikėme. Ne kiekvienas autorius rašo tik šedevrus. Reikia spausdinti ir tas knygas, kurios – tu iš anksto žinai – sulauks mažai skaitytojų. Betgi juk žinai, kad šis autorius gali ir daugiau ir kada nors visa tai susilies į vieną kūrinį. Ne viskas, ką parašė Thomas Mannas, yra tobula.

O koks jūsų, kaip leidėjo, didžiausias pralaimėjimas?

Kai po poros metų pamirštamos knygos, kurias laikiau puikiomis. Manau, kad, pavyzdžiui, Reinhardas Lettau yra vienas reikšmingiausių vokiečių pasakotojų, mūsų besikvatojantis Kafka. Pamirštas. Taip pat manau, kad Botho Straußas privalėtų turėti šimtu tūkstančių skaitytojų daugiau.

Užtat vokiečių leidybos rinkai atradote Susan Sontag.

Sontag mes labai mėgome dar ir dėl jos domėjimosi Europos rašytojais: Emiliu Cioranu, Eliasu Canetti, Robertu Walseriu. Išliks jos esė apie ligą kaip metaforą, apie AIDS ir vėžį, taip pat apmąstymai apie fotografiją. Jos romanai ne tokie vykę. Ji buvo labai išsilavinusi, greita, provokuojanti, bet ir labai sudėtinga asmenybė. Pavyzdžiui, pasikviesdavo į geriausius restoranus, bet mokėti turėdavau aš.

Pietūs su rašytojais dažnai būdavo įtraukiami į darbotvarkę?

Kai esu Miunchene, visada valgau biure, o jei kas užeina, pasidalijame dešrele. Čia kaltas mano biurgeriškas auk­lėjimas: nepakenčiu švaistymo. Beje, yra puikiai maistą ruošiančių autorių. Günterio Grasso sriubos arba Peterio Handke’s grybų patiekalai žinomi visame pasaulyje. Tik nereikia klausinėti receptūros.

Su Grassu vykote į skaitymų turnė Jemene. Kaip kilo ši idėja?

Viena arabų ir vokiečių draugija norėjo pademonstruoti, kad arabų šalyse gyvena ne tik islamistai sąmokslininkai. Tačiau atvykusius mus pasitiko išbalęs vokiečių ambasadorius ir pranešė, kad vakar dviem anglų žurnalistams buvo nukirstos galvos. Nuvažiavome ir į garsųjį Adeną, kurį aprašė Paulis Nizanas. Būtinai norėjau pamatyti namą, kuriame gyveno Arthuras Rimbaud. Taksi vairuotojas sustojo priešais pensioną, kurio iškaba bylojo: „Hotel Rambo“. O virš baro kabojo puikioji Rimbaud nuotrauka – joje poetas susitaršiusiais plaukais ir kiek stikliniu žvilgsniu. Mano draugas rašytojas Najemas Wali vieno vyro paklausė, ar čia tikrai žymaus poeto Rimbaud namas. Žinoma, pasakė šis, tarsi Rimbaud tik vakar būtų išsikėlęs.

Jaunystėje įgijote knygų pardavėjo ir spaustuvininko profesiją, turėjote galimybę dirbti prašmatnios Londono „Harrods“ parduotuvės užsienio literatūros skyriuje. Kaip gavote šį darbą?

Jį man parūpino bičiulis anglas iš Berlyno. Dabar jis viduramžių mistikos profesorius emeritas. Baigęs mokslus neišmaniau, ką veikti. Vis dar gyvenau tėvų namuose, todėl norėjosi pagaliau ištrūkti ir iš jų, ir iš Berlyno. Įsikūriau mažulyčiame kambarėlyje Camden High gatvėje, neįtikėtiname laužyne. Pusrūsyje gyvenęs graikas siuvėjas, kuris per savaitę pasiūdavo po 8 kelnes, man pasiūlė vėliau dirbti jo atstovu žemyne. Namo šeimininkę iš pirmo aukšto matydavau tik su apatiniais ir cigarete lūpų kamputyje. Antras aukštas priklausė pelėms, o palėpėje greta manęs gyveno austras skulptorius, kuris už nuomą atsilygindavo meilės paslaugomis šeimininkei. „Harrods“ parduotuvėje uždirbdavau 9 svarus per savaitę, kambarys kainavo 5. Buvau skurdžius, bet laimingas.

Ar tiesa, kad jums buvo leista parinkti knygas karalienei?

Kartą, tik atidarius parduotuvę, atvyko karalienės bibliotekininkas. Gvazdikas atlapo kilpoje. Be proto išsičiustijęs. Jam aš pasiūliau G. Grasso, Uwe’s John­sono, Peterio Weisso knygas. Ir knygą apie romanų bažnyčias Vokietijoje. Paskui mane sveikino visas skyrius, nes paprastai jis pirkdavo tik knygas apie rožių auginimą. Po trijų dienų šefas man pasakė, kad visos knygos atiduotos į perskaitytų knygų skyrių. Bibliotekininkas atsivertė G. Grasso „Katę ir pelę“ ir perskaitė sceną, kur vaikėzas kabinasi Geležinį kryžių ant tam tikros kūno dalies. To jis negalėjo rekomenduoti skaityti karalienei. O knygą apie romanų bažnyčias ji tebeturi iki šiol.
(...)

Kodėl nepasilikote Anglijoje?

Baigėsi mano leidimas gyventi šalyje. Pasibeldė policija, paklausė, kur misteris Krügeris. Jo čia nėra, pasakiau. Susidėjau daiktus į ryšulį ir dar kurį laiką gyvenau Londone nelegaliai, dirbau barmenu viename Soho klube. Turėjau problemą: susipažinau su dviem merginom. Viena jų išvyko į Paryžių. Nežinojau, ką daryti: išvykti ar pasilikti. Pasiguodžiau poetui Erichui Friedui. Jo patarimas: „Viskas paprasta – turi eiti pas aiškiaregę.“ Ši pažiūrėjo į stiklinį rutulį ir pasakė: „Palik šalį.“

Studentų judėjimo laikais jūs vėl buvote Vokietijoje.

Taip, man pasisekė. 1968-ieji ir „Suhr­kamp“ leidyklos programa galutinai mane suformavo. Niekada tiek daug nebeskaičiau kaip anuomet: Adorno, Walteris Benjaminas, Marcuse, Ezensbergeris, Ingeborga Bachmann. Klausas Wagenbachas pasiūlė kartą per metus drauge leisti šiuolaikinės vokiečių literatūros žurnalą „Kalmaras“. Tai tęsėsi 20 metų. Be to, ir pats pradėjau kurti.

1992 m. pasakėte: „Tai juk įsišaknijęs idiotų įsitikinimas, kad literatūra kuriama „skausmingai tiksliai aprašant tik­rovę“. Geriausiu atveju tokios kūrybos pasekmė –­ klasikinė, sakykim, „Hanser“ leidyklos vadovo proza – be charakterio, jausminga, meniška, labai reikšminga. Bet nedominanti nė vieno normalaus žmogaus.“

Jis buvo kvailys. Na, tas, kuris parašė „Kvailį“. Taip, Rainaldas Goetze. Anuomet savęs klausiau, ką jis turi omenyje minėdamas normalius žmones. Ar gudrusis Goetze norėjo jiems priklausyti? Iš tikrųjų popliteratūra nepaliko beveik jokių pėdsakų literatūros istorijoje. Bet, nepaisant tokių bakstelėjimų, Goetze’s romanas „Kvailys“ yra puikus. Tiesa, reikia pasakyti, kad ir mūsų leidykloje atsiranda nauja redaktorių karta – mano įpėdiniui, pavyzdžiui, gležni 44 meteliai.

Ar galima teigti, kad „Hanser“ leidyk­la praranda ryšį su jaunąja karta?

Sakykim taip: gerai, kad atsijauninam. Mano karjeros pradžioje buvo kiek kitaip: aš, kaip leidėjas, domėjausi ir kitais menais – šiuolaikine muzika, filmais, teatru. Enno Patalas, Werneris Herzogas, Alexanderis Kluge, Peterio Steino teatras... Buvau veikiamas iš visų pusių. Mano vadovaujama leidykla tapo labai literatūrinė ir aš nebepaisiau tendencijų, permainų.

(...)

Nuotrauka iš M. Krügerio asmeninio archyvo
Nuotrauka iš M. Krügerio asmeninio archyvo

Kokios svarbiausios leidėjo funkcijos?

Psichologas, vadybininkas, lektorius, draugas – reikia visko.

Kuris vaidmuo mieliausias jums?

Man smagiausia redaguoti. Šlifuoti tekstą.

Ar teko išgelbėti rankraštį nuo šiukšliadėžės?

O, taip. Horstas Bienekas kurdamas būdavo taip erotiškai susijaudinęs, kad kapodavo savo rašomąja mašinėle lyg koks berberas nepaisydamas kablelių ir taškų. Tuomet jis man ant stalo numesdavo 500 puslapių ryšulį ir giliai įkvėpęs pareikšdavo: „Baigta!“ Ir aš sėdėdavau jo namų rūsyje, perrašinėdavau iš naujo ir vis nešdavau sutvarkytus lapus į viršų. Iš viršaus girdėdavau šūksnius: „Tu iškreipi mano sielą!“

Ar būdavo susitikimų, kurių bijodavote?

Bijojau Walterio Kempowskio. Su juo buvau labai susibičiuliavęs. Bet Walteris buvo visiškai daužtas, nes norėjo: a) tapti pasauline garsenybe, b) tapti visų akademijų nariu, c) gauti visas premijas. Knygą „Tadellöser & Wolff“ redagavau jo namuose šiaurinėje Vokietijoje, mažame miestelyje, kur jis dirbo mokytoju. Walteris juk negalėjo niekur išvykti. Romanas sulaukė milžiniškos sėkmės, o sėkmė pažadina godulį. Pradėjo plaukti jo laiškai: „Tu privalai, tu privalai, tu privalai...“ Čia, leidykloje, mes juo smarkiai nusivylėme. Galų gale aš nebenorėjau pas jį važiuoti. Vis dėlto jo dienoraščiuose apie tai užsimenama: „Gal vis dėlto aš jį per daug kankinau.“ Yra juk žmonių, besimėgaujančių kitų kankinimu.

Kaip prablaškydavote nusiminusius rašytojus?

Kai buvom jauni ir ištvermingesni, eidavome išgerti. Anksčiau autoriai dažnai pas mane apsigyvendavo, buvo pagarsėjęs mano „svetimųjų kambarys“. Anksčiau jie buvo ir neturtingesni. Su savimi turėdavo rankraščius, tad susėsdavom ir redaguodavom, vėliau važiuodavom į leidyklą ir toliau dirbdavom. Šiandien autoriai savo romanus atsiunčia elektroniniu paštu.

Esat sakęs: „Bendrauti su žmogumi, kuris nėra perskaitęs nė vienos knygos, įmanoma tik išgėrus.“

Tai mano mintis. Bet požiūris gali keistis. Anksčiau, pradedant Goethe ir baigiant 6 dešimtmečiu, visi rašytojai gėrė ir rūkė. Šiandienos idealas – nerūkantis, tik saikingai išgeriantis rašytojas. Anuomet nebuvo kalorijas skaičiuojančių autorių. Jei butelis – pustuštis, jį išgerdavome. Išgėrimai buvo savaime suprantamas dalykas, ypač Miunchene ir Berlyne.

Narkotikai taip pat?

99 proc. narkotikų mane aplenkė. Labai seniai buvau nusipirkęs gramą kokaino. Tai buvo Fassbinderio laikai, kai visi vaikščiojo baltom nosim. Keistas jausmas! Galingiausia emanacija. Tik aš buvau toks kvailas, kad narkotikų platintojui išrašiau čekį. Jis buvo suimtas, atsidūrė kalėjime. Staiga leidykloje pasirodo policija ir klausia, ar esu priklausomas nuo narkotikų. Buvo pakviesti leidyklos vadovai, kilo didžiulis sąmyšis. Ačiū Dievui, rimtesnių pasekmių išvengiau. To įvykio užteko, kad visam laikui išnykčiau iš narkotikų scenos.

Ar knygos taip pat gali tapti narkotikais?

Žinoma. Aš visą gyvenimą skaitau Kafkos dienoraščius. Skaitau juos, kai nebežinau, ką toliau daryti. Užtenka vieno kito puslapio. Tai tikrai kaip narkotikai, jau suskaičiau daugybę leidimų. Jie lydi mane visose kelionėse. Amžinas klausimas, ar knygos gali paguosti. Kai esi jaunas, paguosti gali moterys. Ar kas nors kita.

Žinoma, paguosti gali ir knygos apie moteris.

O taip, savaime suprantama. Bet tuomet iškyla klausimas: ar skaitymas tik pakaitalas? Kai skaitome, tuomet negyvename? Beje, niekas netampa geresnis tik todėl, kad skaito knygas. Arba išmintingesnis. Visa ta skaitymo ideologija yra nesąmonė. Arba skaitoma, kad gyvenimas būtų kiek pakenčiamesnis ar spalvingesnis, arba apsieinama ir be to.

Kaip jūs pasirengęs pasitikti artėjančią senatvę?

Mes patys nejaučiame, kad senstame, bet kiekvienas, su kuo dirbu, žino, kad man 70. Įstabi saviapgaulė! Žinoma, kad užklups liūdesys. Neturiu jokio supratimo, kaip tam pasipriešinti. Ignoruoti juk nėra labai išmintinga.

Ar dar užsiimate joga?

Nuo to laiko, kai turiu dirbtinį klubo sąnarį, – nebe. Dešinysis operuotas, o kairysis jau pavyduliauja, irgi nori titano. Bet daugiau nebenoriu gultis po peiliu.

Daugybėje nuotraukų užfiksuota, kaip stovit ant galvos.

Supratau, kad man smagu stovėti ant galvos. Nes pasaulis apvirtęs aukštyn kojomis. Norėdamas pailsėti, ant stalo taip galėdavau išbūti 10 minučių. O išgėręs – ir visą ketvirtį valandos. Stovėdavau ant galvos kur tik man patikdavo: restorane, Leipcigo knygų mugėje, per vakarienę – visur. Turėjau liautis, kai sustambėjau. Maža galva nebenorėjo laikyti 90 kilogramų.

Tai jūsų paskutiniai metai „Hanser“ leidykloje. Kaip atrodys pirmoji diena išėjus į pensiją?

Tai bus tik 2017 m. balandį, iki to laiko manęs dar laukia daugybė darbų. Bet tą dieną aš norėsiu autobusu nuvažiuoti į centrą, atsisėsti kavinėje ir nieko daugiau neveikti, tik stebėti žmones.

Ar neapima liūdesys atsisveikinant su viso gyvenimo įdirbiu?

O kaipgi. Mano atsisveikinimas lėtas. Neseniai buvau Londone atsiimti daikčiuko už viso gyvenimo nuopelnus. Per padėkos kalbą pasakiau: „Greičiausiai daugumos iš jūsų jau niekada nebepamatysiu.“ Salėje kai kas apsiverkė.

Ką pražiopsojote per ilgus metus, praleistus biure?

Šį klausimą sau keliu nuolat. Gyvenimas yra baigtinis, senatvėje šviesus protas retai išsaugomas iki pat galo. Ar įmanoma per tuos galbūt dar likusius 10 metų nugyventi idealų gyvenimą be kontoros, kontrolės, pinigų, suplanuotų susitikimų? Pats sau ateityje linkiu sąmoningesnio santykio su gyvenimu. Bet, viena vertus, mes nenorime paleisti, kita vertus, norime išsivaduoti. Ką daryti? To aš nežinau. Kai paskutinįsyk buvau Londone, pagalvojau: kodėl neišvykus dar kartą į kitą miestą dabar, kai už nugaros palikau visą tą bruzdesį. Tiesiog išnykti. Galbūt aš taip padarysiu. Žinoma, prieš tai reikia atsiklausti žmonos.

Viename eilėraštyje save apibūdinate kaip „vyrą su kiškio širdim, ne daugiau, o gal net mažiau“.

Niekada nebuvau ypač drąsus, man to ir nereikėjo. Tai vienareikšmiškai vertinu kaip blogybę. Turėjau daugybę galimybių ir pasiūlymų, taip pat ir iš užsienio, bet aš pasilikau. Sugebu pasitenkinti mažais dalykais: man nereikia nei madingų drabužių, nei automobilių, nei kazino. Biuras buvo kaip didžiulė guminė juosta: iššoki aukštai, bet tuoj pat vėl atsiduri prie rašomojo stalo. Kiškio širdis yra toks įrengimas, kuris vis tuksena, nes kiškis visada pasirengęs sprukti. Bet mieliausia jam savo urvelyje, tupi jis ten su savo ilgom ausim ir žiūri laukan.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Sueddeutsche Zeitung-Magazin“, 2013, Nr. 20.