Arūnas Spraunius. Humanizmo – kaaas?

„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)

 

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Kaip įprasta autoriniuose tekstuose, pradėkime nuo citatos. Lenkų pub­licistas Piotras Skwiecińskis besiginčijančiųjų dabartinį nusiteikimą apibūdina taip: „Kažkada rašydavome straipsnį vedami intencijos ką nors kažkuo įtikinti –­ dabar rašome tam, kad priešas pajustų skausmą.“

Panašu, formuojasi paradoksaloka nuožmaus solidarumo kultūra – demokratiškai nusiteikę piliečiai susitapatina su oponentais tiek, kad tampa šiems faktiškai identiški. Tai neabejotinai nuotaikingas būvis – neprarasti budrumo nė už ką, kad nepražiopsotum satisfakcijos, laiku (vadinasi, akimirksniu) užsipuolęs susivariusįjį (-iuosius). Tarkime, čia ir dabar dar sykį pribaigęs nekenčiamus liberalus jų pačių ginklu – humanizmu. Vis stipresnis įspūdis, kad tai tapo universaliu, privalomu, taigi jokiu būdu nebe­ironizuotinu veikimo algoritmu.

Totaliai užkariaujant informacijai, toji pati informacija „praeina“ labai greitai, nebent galima ginčytis, ar kaip konstanta lieka tai, nuo ko pradėjome: „Kažkada rašydavome straipsnį vedami intencijos ką nors kažkuo įtikinti...“ Tokia yra kaina už visuotinę teisę / iliuziją dalyvauti ir už asmeninį „pijarą“. Gyvename, pavadinkime, „taktinės reputacijos“ epochoje ir apsisunkinti svarstymais apie save poryt – nedovanotinas laiko gaišimas. Kita vertus, ne nauja tai savijauta: „Kiekvienas maudosi sau“, – „Skardiniame būgnelyje“ tais laikais tiksliai (romanas pirmą kartą išleistas 1959 m.) yra tarstelėjęs Günteris Grassas.

Bet gyvenimas, žinia, dabar kaip niekada nestovi vietoje. Jau apgyvenome savęs patenkinimo teritorijas – socialiniuose tinkluose reziduojame nepriekaištingame pasaulėlyje, kuriame vien draugai ir sąjungininkai. Jei koks pašalietis užklysta, pradedame nuo to, kad jis yra mulkis ir kvailys. Kai tikrovė pramuša mūsiškę „Kastaliją“, idant praneštų, kad yra ir kitokių versijų, tai nervina, o mes tikrai ne iš tų, kurie nereaguotų. Su jausmais – atsargiai, įskaudinti demonstruojame tikrus žygdarbius anoniminių komentarų puslapiuose.

Ko tokiame nuotaikingame kontekste galima tikėtis iš humanistinio nusiteikimo, patoso, imperatyvo etc.? Galbūt tinka pradėti nuo to, kad lietuviškame gūgle žodis „humanizmas“ pateikiamas 33 200 nuorodų, angliškas „humanism“ prognozuotai turiningesnis – 11 100 000 nuorodų (tiek buvo sausio 25 d.). Išeitų, humanizmas globaliai dar aktualus, o kad lietuviškame kontekste viskas gerokai kukliau – suprantama, esame išdidi, bet ne skaitlingiausia planetos tauta.

Tiesa, koja kojon su globaliomis tendencijomis žengiančiame tėvynės kontekste netrūksta kognityvinio disonanso elementų. Pora iš 318 anoniminių interneto komentarų: „Delfio komentatoriams tai tik dar viena Delfio redakcijos maloniai suteikta galimybė dergti patiems save. O ne ieškoti esminės priežasties.“ Kitas: „O Jūs paskaitykit komentarus! Čia aš net be tyrimo galiu pasakyti, kad lietuviai net mirusio žmogaus nei jo artimųjų neužjaučia.“ (Komentarų kalba netaisyta.) Abu paskelbti po žinia, kad lietuviai – mažiausiai atjaučiantys žmonės pasaulyje („Tyrimas: lietuviai – mažiausiai atjaučiantys žmonės visame pasaulyje“, „delfi.lt“, 2016 10 18). Pasirodo, Mičigano universiteto tyrėjas Williamas Chopikas nustatė, kad Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje gyvenantys žmonės yra mažiausiai empatiški pasaulyje, Lietuva dar ir paskutinėje vietoje. Tyrimas vykdytas 63 valstybėse, dalyvavo daugiau nei 104 tūkst. žmonių. Klausimai formuluoti, siekiant atsakymuose įvertinti respondento gebėjimą atjausti kitus ir įsivaizduoti kito žmogaus požiūrį. Išvadose skelbiama, jog empatiškesnėse šalyse žmonės greičiau sprendžia prob­lemas, labiau pasitiki savimi, pasižymi geresne emocine sveikata ir yra socialiai aktyvesni.

Ne ypač norisi būti štai tokios nominacijos lyderiais, tad imi nevalingai svarstyti, jog gal tai dramatiškos XX a. istorijos pervartos traumavo trapų mūsų paribio nacijos mentalitetą. Ką gi, kreipkimės į kurią nors prieinamą praeitį. Henrikas Latvis apie lietuvius 1209-aisiais: „Lietuviai siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kuris išdrįsdavo gyventi savo sodybose (...) lietuviai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rusėnai miškais ir kaimais nuo lietuvių (...) kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latgaliai klusniai tarnavo lietuviams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują“ (Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. „Livonijos kronikos“. – V., 1991, p. 63).

Pagal Martiną Buberį, yra pora dialogo atmainų: dialogas Aš–Tu, kuris remiasi tarpusavio ryšiu, ir priešinga versija – instrumentiškas, paviršutiniškas Aš–Tai komunikavimo faktas. Pastarąjį galima laikyti ir egzistencialistine strategija, kitą formaliai interpretuojančia vien kaip svetimą. Ar esama pagrindo svarstyti, kad lietuviai lietuviams ir visiems kitiems yra savotiški egzistenciniai „svetimieji“, tarsi kokioje distopinėje „reality show“ (bet tikrai ne Albert’o Camus „Svetimo“ kontekste), jei jau turime netrumpą „ne empatijos“ praktiką? Šį klausimą gali komentuoti, tarkime, ir emigracija per pastarąjį ket­virtį amžiaus – sugebėjome „atsikratyti“ beveik 870 tūkst. savųjų, ir tai kelia pagarbą – šiame „sektoriuje“ esame jei ne prie rekordininkų, tai prie lyderių tikrai.

Aišku, galų gale viskas vis viena subtilu – paribys, ypač civilizacinis, yra labai savotiška vieta gyventi, ne veltui pagal čia cituotą tyrimą 7 iš 10 mažiausiai empatiškų šalių yra Rytų Europoje.

Bet toje kiek kvapą gniaužiančioje empatinėje sumaištyje reprizos teisėmis į galvą ateina toks tėvynėje įtakingas fenomenas kaip lietuvių neoromantinė lyrika (918 „Google“ nuorodų; užtat frazei „lietuvių lyrikai“ teikiama apie 68 700 nuorodų, ir tai byloja apie pasigėrėtiną konkretaus rūpesčio savimi intensyvumą, užuot užsiėmus bergždžia, nuo „herojų“ atsieta teorine refleksija). Tarkime, štai tokie opusai:

 

Salomėja Nėris
„Obelys žydi“

...O kadaise šventą ąžuolyną
Buvo nuodėmė kirviu paliest...
Juk ne svetima ranka sodino
Ir jaunutį daigą obelies.

Ir ne veltui skiepino senoliai
(Amžina ramybė kaulams jų!)
Medį taip mylėt — kaip tikrą brolį.
Neraškyti vaismedžių baltų.

Kiek audrų per Lietuvą nuslinko,
Su šaknim išraudamos medžius...
Bet pavasariais... kaip akiai linksma,
Kaip šviesu po žydinčius sodžius. —

Kai sukibę rankom — lyg mergaitės,
Krykštaujančios, lengvos — paplasta
Leidžias į pakalnę obelaitės...
O palaiminta, šalie gimta!

 

Jonas Aistis
„Peizažas“

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau - paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų -
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

 

Justinas Marcinkevičius
„Tai gražiai mane augino“

Tai gražiai mane augino
Laukas, kelias, pieva, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos,
Tai gražiai saulutė leidos,
Atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
Laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
Vienas žodis – LIETUVA!

 

Galima tik įsivaizduoti, kaip iš nevilties anapusybėje griežia dantimis Sig­mundas Fr., jei apie šią psichoanalizei ypač dėkingą „egzistencinę medžiagą“ jos tėvą anapusybėje kas informavo. Kad galėtų – prisikeltų, dievaži...

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai