Sėdėdamas Dovilės Dagienės studijoje nejučia prisiminiau savo pirmąjį pozavimą. Tada septynmetis, dar visas besąlygiško gėrio pusėje, pūpsojau nugrimzdęs Tiškevičiaus fotelyje aukšta atkalte kažkada tikrajam Palangos šeimininkui priklausiusių rūmų pusrūsyje. Mane tapė kokie septyni barzdoti rusakalbiai dailininkai pagiriotomis triušių akimis. Kiekvienas prie savo molberto, jie dirigentų judesiais bandė įkalinti mane skirtingo formato drobėse. Išlaikiau gal savaitę, bet prieš išeidamas pakėliau uždangalus: į mane žvelgė septyni visiškai nepanašūs berniukai. Tik vienas jų, Repino maniera nutapytas zuikis, sukirbino širdį. Akimirką pasirodė, kad Mikės Pūkuotuko patikėtinis Robinas ir Karlsono draugelis Mažylis kartu žvelgia į mane. Atmintis išsaugojo aitrų aliejinių dažų kvapą. O šiaip „sėdėjimas portretui“ visada toks pat. Tik nuotraukos nekvepia, ar ne?

Rolandas Rastauskas

2017 m. sausio 23 d.

Dovilė Dagienė-DoDA. Rolando Rastausko portretas. Vilnius, 2017 sausis
Dovilė Dagienė-DoDA. Rolando Rastausko portretas. Vilnius, 2017 sausis

Matyt, iš nuobodulio, dažnai apimdavusio svečiuojantis giminaičių namuose, nuo mažumės pamėgau sklaidyti fotografijų albumus. Metams bėgant, per kiekvieną apsilankymą svečiuose grįždavau prie šių albumų ir ilgainiui vieną kitą nespalvotą veidą imdavau atpažinti kaip savą. Tarp jų visuomet rasdavosi jau matytų ir kitų namų kituose albumuose, o šie lyg pabirusios dėlionės dalys imdavo jungtis į nepažintą giminės istorijos paveikslą. Šalia klasikinės albumuose vyravusios chronologijos (gimė, mokėsi, tuokėsi, gimdė, gyveno, mirė) visuomet pasitaikydavo pavienių paslaptingų portretų. Dažnai juos siejo viena bendra ypatybė –­ kitoje fotografijos pusėje ranka užrašytas linkėjimas „Ilgam prisiminimui...“. Tuomet manydavau sau, jog, nors ir visos fotografijos skirtos prisiminimui, šios veikiausiai turi kažin kokius ypatingus, gal net slaptus nuotykius, kurie iškrenta iš monotoniškos albumų chronologijos. Kiek daug paslapties, tuomet rodėsi man, yra dviejų žodžių „ilgam prisiminimui“ junginyje. Tik daug vėliau supratau, jog likimo malonėje esama bendraminčių, bet ne bendrų prisiminimų. Personos atmintis, kaip ir žvilgsnio trajektorija, visuomet bus ne tik selektyvi, bet ir savita. Savitai unikali.

Rubrikai PORTRETAS PRISIMINIMUI kviesiu esamus, būsimus ir numanomus bendraminčius, kultūrinio gyvenimo herojus, su kuriais vienokiomis ar kitokiomis gyvenimo aplinkybėmis teko ar dar teks tiesiogiai ir netiesiogiai susidurti, šalia mano sukurto herojaus portreto pasidalyti trumpu savo unikalaus gyvenimo prisiminimu.

Dovilė Dagienė-DoDA