Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Katerina Kalytko

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ukrainiečių poetė, prozininkė, vertėja, literatūrologė Kateryna Kalytko gimė 1982 m. Vinycioje. Kijevo Mohylos akademijoje studijavo žurnalistiką ir politikos mokslus. Parašė 6 poezijos rinkinius: „Parankinė knyga pasauliui sukurti“ („Посібник зі створення світу“, 1999), „Šiandienos rytdienos“ („Сьогоднішнє завтрашнє“, 2001), „Asfalto portretavimas“ („Портретування асфальту“, 2004), „Dialogai su Odisėju“ („Діалоги з Одіссєем“, 2005), „Štormų sezonas“ („Сезон штормів“, 2013), „Kankinimų kambarys. Vynuogynas. Dūmai“ („Катівня. Виноградник. Дім“, 2014). Išleido apsakymų rinkinį „M.isterija“ (2007). Tyrinėja bosnių literatūrą, išvertė Milenko Jergovićiaus, Nenado Veličkovićiaus, Melinos Kamerić ir kitų Bosnijos ir Hercegovinos rašytojų kūrinių. Įkūrė ir rengia pirmąjį Ukrainoje trumposios prozos festivalį „Intermezzo“. Jos kūrybos išversta į anglų, rusų, lenkų, vokiečių, armėnų, ivrito kalbas. 2016 m. apdovanota tarptautine „Vilenicos kristalo“ poezijos premija. Alytuje rengiamų VII trumposios prozos skaitymų „Imbiero vakarai“ dalyvė. Gyvena Vinycioje ir Sarajeve.

Šie Katerynos Kalytko eilėraščiai išversti Lietuvos rašytojų sąjungos Lvove surengtose vertimų dirbtuvėse. Versta, naudojantis pažodiniu Vytauto Dekšnio vertimu ir derinta su autore.

Vertėjas

 

 

* * *

Pajudėjęs iš šiaurės buitim apsikaišioja blogis.
Naktį vienkiemy glaudžias, net apsamanoja šviesa,
gūdžiai šunys užkaukia it ligą ar mirtį užuodę.
Prasibrovęs, išgraužęs lizdus stingiose kalbose,
nusišėrusią vilną palikęs, šukes jis ir skudurus renka
ateities kartose, paskubom kad negriebtų niekų,
pakeliui prasiskirdamas šildančias žmogiškas nendres
upeliuką štai perbridęs dingsta visiems iš akių.

Į venas tiek sidabro prileista, jog mes nepakenčiamai sunkūs,
nei pabėgti, nei vėjy balandžio viltingai žvangėti.
O jei turi kas bėgti, tebūna tai žirgas juodžiausias,
už visus mus tebėga ir dingsta greičiau iš akių.
Pusę lauko jau dengia naktis, iš jos sparno
klampiai liejasi kraujas ir visą gamtovaizdį merkia.
Kas atėjo prie upės ir laka, parietęs letenas savo?
Ir kieno tas balselis jo maišelyje spurda?

 

* * *

Kaip tik siena, taip pjūvis, įveikę lengviau atsikvėpsim.
Dievas įtempė orą su paukščiais ant jo siuvinėtais,
su aušra nusipraus, nusišluostys dangum savo veidą,
paskutinio tai obuolio lapkričio vėjyje dainos.
Krešulys gelsvo žaibo šakelių narve laikinai,
vis skaidresnis kasdien, lieka stangrūs tačiau audiniai.
O skirti̇̀s tarp rudens ir žiemos – peilis gyvsidabrinis.
Šviesa plyšį nujaučia, kurį tuoj išpjaus jos krūtinėj,
ir nušluodamas viską paplūs tiršto sūrymo srautas,
į kurį įsibėgęs nušokti gali ar įkristi.
Sniegas kitapus, kailis suveltas žiemos,
kraujo lašas iš perdurtos pėdos pasaulio,
ja šlubuoja per lauką nakčia. O didysis
kažin kas jau ant rankų sūpuoja mane,
po langais vaikšto miegas, sugirgžda įšalus tvora.
Naujas pjūvis – tai aš. Tik man žemės nėra.

 

* * *

Tie, kuriuos mes mylėjom, buvo bėgliai be vietos.
Raktą išmesk ir išeik į bemiegį lietų.
Niekas neklaus, kiek kainavo tau visa tai.
Kitko paklaus, tarkim: kaip čia tu atsiradai?
Tad išlukštenk kietą riešuto branduolį – taikinį.
Plasta gerklėj paukštė peršalimo ruda.
Klaus dar – kas tu? Atsakysi – jau niekas,
vardą ką tik numetusi lyg nudėvėtą odą;
tarsi sėklytę, įkritusią į kurmiarausį.
Taip kiekvienam nutinka, kas pabando pakeisti
ritmą senovės būgnininko, kuris krūtinėje dunda
susikalbėti norėdamas. Medžio tamsiam raižiny
tavo bruožai iškyla prieš šviesą. Visi, ką
mes įstengėm mylėti, keliavo maži bei aštrūs
jūra arba dykuma. Jų nugaras lietė ugnis.
Ir nudegimai žadino jų tamsius troškimus,
ardė kvėpavimo ritmą. Taip, mes truputį pikti.
Bet bedalius mylėjom. Dabar – eilėje. Visi
čia šiek tiek pastovėsim. Atbėgo jie iš toli.
Neminėkite mūsų bloguoju.
Už darbą – ačiū.

 

* * *

Pirmąkart atsižadėjęs pajusi: gerklėj šlama lapai,
nieko daugiau, tik trapi pažaliavus tyla.
Bet jei įsiklausysi: štai nuo peties pakyla
paukštis per pusę pasaulio atvytas karo trimito,
jeigu įsižiūrėsi – akmuo, iki šiol beburnis,
žioja nasrus, kad tave galėtų praryti,
iš pakelės dulkių tavo rudakė tauta
kupstais išauga, dygliuotas gumulas likęs.
Nors lakštingala būtų pasakiusi – guotas,
apie medžius tai, o čia tik žolė ant kapo.
Kalba, kuria tenka atsižadėti antrą ir trečią sykį,
vis dar jos stiebuose. Sugalvok, kaip pasidalinsit.
Gal tiesiog patylėk. Antpuolį tyloje išbūki,
kol sekmadienis. Liepos pražysti rengias.
Keturiasdešimt dienų praeis – ir peilis tave susiras,
ir ištrauks iš tavęs brandų Sekminių žolynų kūkčiojimą.

 

Vėlinės

Iki karo čia augo žolė ir gyveno žodžiai,
galva ant pagalvės guldavo jos neįduobdama,
sapnų kupina. O uogienė, virta iš ryto, paliko
žemuogių skonio dėmes ant baltų marškinėlių.
Ir žydėjo erškėtrožė, tu bučiavai jos
žiedą patį švelniausią. Tik skruzdėlių išmintis
skverbės tarp žodžių ir stelbė visas lakštingalas:
nedžiovinkite žiemai erškėtuogių, kad ir paraudusių.
O dabar ant žemės lyja žemiški lietūs,
plėšrios plieninės širšės lizdus susisuko juodžemy.
Guli kažkas sode po savim nejausdamas kojų,
ima ant rankų nelaimę savo kažkas ir išneša.
Per Sekmines erškėtrožė į pasaulį išėjo,
perbrido upę paskiausio prisiminimo gylio.
Tu stovėjai, žiūrėjai, ir tu likai tu.

Kaip angliukas kriauklėj – namas ant kalno,
lyg perlas šautuvo vamzdyje – taip tu augai.
Kaip pavadinsi tą viską, kas neleidžia išeiti,
paskui save ką vilksi tartum nutrauktą koją?

 

* * *

Kalbėk, variagerkli manasis. Nesimiega, tai ir kalbėk,
ir vanduo suribės, ir atsakymą gausi varinį.
Subanguos palšas rūkas, ir upė užsuks į kiemus
net ir ten, kur niekas iš miegančių jos nemato.
Kaip dabar prisiliesi kaire – vietoj jos šlapias sparnas,
jau mūsų pulkelis dugne iki žiemos saulėgrįžos,
virš mūsų laivų išsimėčiusios skiautės,
ir lapeliai krutina savo kraštus ištrupėjusius.
Sudrebėk, auksaaki manasis. Judėki, neleisk,
kad tave sumedžiotų seklios ramybės žabangai.
Vaikai ant anglių kepa bulves krante
prie pat skardžio, skaudaus ir karstinio,
lyg būtų pratrūkusi žemės gili votis,
pūliavus nelaimės nuojauta, o norėjos stebuklo.
Vakarais namuose garsai – vabalai po žieve.
O kada mums išskristi – teklauski vandens,
juk tai jis privilioja girdyklon žiburius ir dangumi
nuo krašto lig krašto ridena kamuolį saulės pradurtą.
Tai jis mus suguldė miegoti ir nebepaleido.
Pro nesuspaudžiamą skystį kalbėk nevengdamas pažyminių,
kurie mums skaudės ir neleis prasikalti.
Varinis pulkelis nuo upės auštant pakils –
kad nematomas liktų.

 

 

Iš ciklo „Sidabras“

 

III

Iš rytų, Markai, žuvys atplaukia auksinės
ir sustingsta vėlyvame įšale.
Tarp pasaulio šalių – kaip tarp lūpų –
medus, kurį perduoda kūčiai
metai iš metų. Tas tarpas toks tankus –
pro jį neprasprūs joks lapas.
Danguje kruta baltas žvėris-pūga,
kvėpuoja į mūsų duris ir nugula stogą.
Klajoja po miestą padangių gyventojas,
Klausia praeivių: ar aš jums ne brolis?
Žmonės, Markai, kartais tokie svetimi,
kad nebejauti reikalo juos pamiršti.
Ką aš pasiųsiu, Markai, į tavo rytus?
Žvaigždes iš kartono ir čežančios folijos,
šilto perlo tikiesi šviesos it kriauklės,
ugnies kibirkščių, netikėtai dygių ir sausų.
Mūsų meilės, Markai, suplanuotos tyčinės meilės.
Nepakenčiamas tapo vienijimųsi ir susidvejinimų
metas. Jei pasitikti išeisi, sutiksi margą procesiją,
ir kelio paklausi
jos piemenų.

 

IV

Žibintas kiniškas, Markai, vėjyje virpa.
Žmonės, tave pažinoję, nužiūri skersai išilgai,
neatpažįsta, nes esi su manim. Gitaros pilve
muzikos gemalai, nenatūraliai susiviję.
Vyrai spaudžia šlaunis, tas drėgnas kriauklių žiaunas.
Noli me tangere. Būti gyvam nelengva.
Vyru tapai man pirmą snieguotą rytą,
pirmą atlydžio rytą – už kampo šaudė,
kraujas ir kulkos bučiavos prie plytų sienos.
Šventė, ne šventė, svetimšalių vardų teks mokytis.
Nutylėti klausimai it pūliniai po oda,
Atsinešiau aš išgerti, peilį ir žgutą,
tvarsčių šiek tiek ir siūlų. Bet siūlės lygios nebuvo.
Markai, nauja ta – lyg ant krūtinės gyvatė,
ją suspausiu dantim. Rytą turguje
pardavėjos kapoja žalius rožių sprandus –
nereikėjo nuvysti! – į dubenėlius vandens
ritasi galvos nelyginant nuo giljotinos.
Markai, visi tie, kas mena tave dar prieš tai,
temato skardinį taikinio tašką šaudykloj.
Kaip sugebėjai išeiti? Žiema – tai kalėjimas ankštas,
ryto vėjas nuplėšia nuo vyrių veidus –
už jų tik tamsa. Su mumis pasiliki, vėjau.
Štai popierinis žibintas virpa jame ir šaukia.
Pasakosi paskui: jie šitaip ilgai gyveno,
kad prasikalė ant akmenų, pro karą ir užmarštį.

 

Vertė Kornelijus Platelis

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai