Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Sąmonės raštai iš dažų košės. Pokalbis su Pauliumi Juška

Paulius Juška. Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys
Paulius Juška. Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys

 

Susitinku su dailininku PAULIUMI JUŠKA Totorių gatvės galerijoje-dirbtuvėje, kurioje kartu su bendraminčiais jis kasmet nutapo daugybę portretų. Tarp pažįstamų kultūrininkų įprasta pasikabinti dovanotąjį portretą ar bent pasidalyti jo nuotrauka feisbuke. Tuomet tampa aišku, kad ir šitas veikėjas pateko į „nutapytųjų kastą“.

Paulius pasiūlo kavos ir iškart atsiprašo, jei kalbės per daug arba ne apie tai, o aš puolu atsiprašinėti, kad nesu menotyrininkė ir mano klausimai gali pasirodyti mėgėjiški. Pradedame šnekučiuotis apie piešimo mokyklą, įkvėpusius dailininkus, mokytojus ir studijas: „Kai žiūriu į realistinį meno kūrinį, man visuomet kirba klausimas: kaip jis tai padarė? Dar vaikystėje įkvėpdavo suvokimas, kad iš dažų košės gali gimti vaizdas. Iki šiol į tai gilinuosi, kai pamatau kūrinius, kurie man svarbūs. Reikia nuolat ieškoti, kas tave pakrautų, o ne nusiurbtų kartu su rutina, kurios gyvenime tiek daug.“

 

Kalbėdamas apie kasdienybę minėjote, kad, norint jausti psichologinį komfortą ir neatrodyti sau veltėdžiu, reikia turėti struktūrą.

Taip, mums pasisekė, kad yra dirbtuvės, į kurias galima ateiti ryte ir išeiti vakare.

Kiek metų turite galeriją-dirbtuvę?

Įkūrėme ją, regis, 2002 m. kartu su studijų bendraminčiais. Visi buvome ganėtinai skirtingi – kas į tradicinį, kas į modernesnį meno pasaulį linkę. Bet mus siejo noras dirbti kartu, vienam kitą palaikyti ir būti pakantiems. Tos pamokos nenuėjo veltui: remdamasis šia patirtimi ir dabar stengiuosi mene, nepaisant jo rūšies ir žanro, įžvelgti kokybiškus dalykus.

Ar dažnai su bendraminčiais išsakote vieni kitiems pastabas?

Na, jeigu kas klausia, gali pasakyti, bet šiaip nesame linkę kritikuoti. Svarbu, kaip tu prieini prie žmogaus, kaip išsakai kritiką, kad neužgautum jo pasitikėjimo, nesužlugdytum sumanymo. Panašiai yra ir dėstant.

Koks jūsų santykis su mokiniais akademijoje?

Taip pat stengiuosi savo kritika jų neužgauti. Nors mūsų akademijoje per mažai muštro, tiesiog sistemiškai jo galėtų būti daugiau. Aišku, geriausi rezultatai pasirodo, kai pats žmogus siekia tikslo, turi fizinių ir vidinių ambicijų įgyvendinti sumanymą – tai yra pagrindinis, viską užvedantis varik­liukas. Dėl to mėgstu gretinti meną ir sportą.

Dėstote akademijoje 12 metų. Per tą laiką pasikeitė ne viena mokinių karta.

Tik pradėjus dirbti, dėstymas atrodė vienoks, dabar daug kas pasikeitė. Atėjo truputėlį kitoks jaunimas.

Koks jis dabar?

Anuometė švietimo reforma ir finansavimas pakeitė reikalavimus stojant į akademiją – dabar toji kartelė labai nusmukusi, įstoti gali net labai menkai pasiruošę. Sudėtinga dirbti, kai mokinių pasiruošimo lygis yra toks skirtingas...

Tačiau buvo atvejų, kai silpni mokiniai vėliau pasiekė aukštumų?

Yra buvę tokių atvejų – jie patys maloniausi. Daug ką lemia ne didelė patirtis, bet noras. Kartais jis gimsta netikėtai ir, jeigu žmogus turi užsidegimo, atkaklumas tampa viena stipriausių varomųjų jėgų. Šiek tiek atsainiau žiūriu į vangius mokinius, o jų dabar nemažai. Galbūt tai natūralu, nes ir akademija nedrįsta apsibrėžti savo tikslų, norų ir supratimo apie mokymosi kokybę. Manau, kalbos apie universitetų reformas neturėtų aplenkti ir menų akademijos, nes vienas iš pagrindinių jos vertės kriterijų turėtų būti kokybė. Nereikėtų iš akių išleisti ir anksčiau gyvavusių meno formų. Jos, kaip ir muzika, nesensta – juk yra klasikinė muzika, taip pat jos rėmuose kuriami nauji kūriniai ir visiškas avangardas. Panašiai turbūt ir literatūroje?

Minėjote, kad dažnai realybėje ieškote tinkamų personažų savo piešiniams. Ar pokalbis su piešiamu žmogumi daro įtaką jo atvaizdui?

Jeigu piešiu po atostogų, praradęs formą, sunkiau atlikti užduotį ir kalbėjimas trukdo, tačiau, jei visą sezoną paišiau, šnekučiuodamasis tik atsipalaiduoju ir padarau geriau negu būčiau įsitempęs. Žmogaus emociją perteikti svarbu – kartais labai kritiškai žiūriu į savo nusausėjusį akademiškumą, negalėjimą atsipalaiduoti ir išreikšti žmogaus būsenos. Tačiau visiškai atsipalaiduoti taip pat negali, nes tuomet pabėga forma. Taigi vaizdo kūrimo menas yra įvairių dalykų sąveika. Čia kaip ir šaržuose: per trumpą laiką reikia surinkti pagrindines žmogaus savybes ir jas paryškinti, kad iš kelių linijų jis taptų panašus. Kartais, kad suvoktum, kokį asmenį tapai, geriausia su juo pabendrauti dar prieš pradedant tapyti.

Nutinka kokių nors kuriozų su pozuotojais?

Pamenu, dar studijų laikais visuomet nemažai „paėmęs“ ateidavo pozuoti buvęs tarybinis karininkas. Nors ir girtas, jis pozuodavo kantriai, tačiau vieną kartą pozuodamas su stikline išsijungė, jam pradėjo žiotis burna. Nežadinau, bet pabandžiau tai atvaizduoti savo darbe. Buvo ir ekstremalių situacijų, kai modelis, pozuodamas Dailininkų sąjungoje, pritrūko oro ir apalpęs nugriuvo ant žemės, nerimavome, kad susitrenkė galvą, tačiau viskas baigėsi laimingai.

Ar skiriasi emocinė aplinka, kai paišote aktus?

Na, ateini į Dailininkų sąjungos auditoriją ir paišai žiūrėdamas į modelio kūną kaip į piešimo objektą. Nemanau, kad ir pozuotojai būna įsitempę, o jei ir taip, po kurio laiko visiškai atsipalaiduoja. Tačiau, kai reikia išlaikyti judesį, ne kiekvienas gali išstovėti. Kartais stebina, kad vyresni pozuotojai būna ištvermingesni.

Kiek akademijoje yra nuolatinių pozuotojų?

Gal 14 – jų portretai gana įdomūs, tik pozuoti paišant figūrą ne visi tinka, nes daugelis jau senyvo amžiaus. Kartais būna jų gaila, nes kai kurie mėgina prisidurti prie pensijos pozuodami, o pozuotojo atlyginimai labai maži.

Kokių reakcijų tenka sulaukti iš nupieštųjų?

Esu įgyvendinęs keletą freskų, tad yra tekę dirbti viešojoje erdvėje, tarp darbininkų, jie man padėjo tinkuoti, būdavo šalia ir komentuodavo, tad po tokios mokyklos pasidarė tas pats, ką kiti galvoja (juokiasi). Patiems modeliams kurį laiką įdomu, bet paskui jie apsipranta. Nuolatinis portretų tapymas tampa savotiška terapija sau, padeda palaikyti įgūdžius. Kartais tapydamas gaunu medžiagos – įkvėpimo – didesniems sumanymams, kuriuose dominuoja kompozicinis pradas. Svarbu atrasti būdą, kaip per tam tikrą laiką sugaudyti piešiamo žmogaus charakterio savybes, panašumą ir išreikšti formą. Mėgstu į savo paveikslus įdėti ekspresyvesnius tipažus. Bet meninėje veikloje niekada negali ilgai užsibūti prie vieno tikslo ir ilgainiui darydamas tą patį pradedi dusti. Pavyzdžiui, ilgai tapai senukus, staiga suvoki, kad taip norisi nupiešti kažką glotnaus.

„Paišybiniu“ požiūriu, dažais bandau rasti sau įdomų motyvą. Kartais, kai pavyksta atvaizduoti tai, kas man įdomu, susidomi ir žiūrovas. Bet visuomet būna tik hipotetinis įsivaizdavimas, kas patiks žiūrovui. Kartais užtenka vien to, kad pabaigęs darbą esu šiek tiek savimi patenkintas.

Minėjote įkvėpimą, kokia jo vieta greta piešimo, prilygstančio sportavimui?

Tai nėra kasdien išgyvenamas dalykas. Tiesą sakant, mane įkvėpimas ištinka labai retai. Vien pakeitęs aplinką ir viską pradedi matyti kitaip, o tada grįžti į savo būtį ir mėgini įgyvendinti tuos įkvėpusius vaizdus ar situacijas.

Kodėl taip retai piešiate autoportretus?

Nes nesugalvoju, ką su tuo galėčiau padaryti. Tiesa, mūsų slaptųjų piešėjų būrelis sumanė priverstinai tapyti autoportretus. Žiūrėsime, kas iš to išeis – kartais per prievartą pavyksta nuveikti naudingų dalykų.

O save „panaudoju“ detalėse, kai pritrūksta medžiagos ir reikia rankų, pėdų ar kitų fragmentų.

Pauliaus Juškos piešinys
Pauliaus Juškos piešinys

Esate sakęs: „Kuo panašumo įtaiga tobulesnė, tuo savaime paveikesnė ir kūrinio idėja.“ Koks jūsų požiūris į fotografijos ir realistinės tapybos gretinimą?

Na, ši XIX a. pradėta tema yra neišsemiama iki šių dienų. Fotomenas –­ įdomi meno rūšis, kurianti kitokį poveikį nei rea­listinė tapyba, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jos viena kitą dubliuoja. Santykis kitas, kai žinai, jog atvaizdas nufotografuotas, o ne nutapytas. Pirmiausia, fotografija yra fizikinis reiškinys, per kurį vaizdas susidaro savaime, panašiai kaip atspindys veidrodyje. Piešiant ar tapant atvaizdas kuriamas žmogaus protu ir rankomis, todėl iš esmės atspindi psichologinį procesą. Tuomet tapytojas tam savotiškai nuskaito tikrovės formas ir savo vaizduotės galia dažų dėmes paverčia matomo vaizdo iliuzija. Todėl nutapytas atvaizdas, kitaip negu nufotografuotas, visuomet yra regimosios patirties išraiška, mąstymo ir suvokimo vaizdinis raštas. Fotografija šito neturi. Ji gali tapti išraiška ne atvaizdo perteikimo prasme, o kaip komponavimo, šviesos parinkimo derinimas, gamtos ir tikrovės situacijų atskleidimas.

Antikoje ir viduramžiais menas buvo suvokiamas kaip vaizdo išsaugojimas, tačiau jau iš Renesanso atėjo suvokimas, kad tai yra tam tikra savasties išraiška. Čia atvaizdas niekuomet nebus tapatus tikrovei kaip vėliau atsiradusioje fotografijoje. Paveikslams būdingas ne tapatumas, o taiklumas, sugestija, apgaulė, iliuzija. Realistinė tapyba siekia kurti vaizdo užuominas. Kai jos taikliai sudedamos drobės paviršiuje, nejučiomis sužadina ir žiūrovo žvilgsnį, jose atpažįstantį tikrovę. Iš pirminės nuostabos gimsta savita įtaiga. Šitaip pajungiama žiūrovo vaizduotė ir prasideda meninis bendravimas. Bet kokiu atveju, viena iš reikšmingiausių meno savybių yra daryti tam tikrą poveikį ir teikti impulsą, čia turi atsiskleisti savotiška ženklų kokybė, stebinanti žiūrovą.

Kokia paroda pastaraisiais metais įsiminė labiausiai?

Labiausiai nustebino Šarūno Saukos parodos poveikis visuomenei. Mes, menininkai, dažnai būname nusivylę savo veikla, nes, atrodo, niekam kitam, išskyrus mus, tai neįdomu, o Saukos atvejis parodė, kad gali būti kitaip. Matyt, dauguma ėjo iš smalsumo. Didžiausią intrigą kelia kontroversiški Saukos paveikslų motyvai. Vieni tai laiko reiškiniu, bet yra ir tų, kurie bjaurisi. Mane labiausiai domino ne tiek pats Saukos vaizduotės pasaulis, kiek jo sąveika su plastine kūrinių kalba. Būtent plastinės raiškos kokybė moko kitaip pamatyti tikrovę, kad ir kokia bjauri ar žiauri ji būtų. Regis, Aristotelis sakė, jog gerai nutapytas apipelijęs krepšys atrodys gerai, nes meistrystė atperka motyvo bjaurumą. Svarbu ne vien, ar menininkas idealizuoja, ar išjuokia pasaulį, o kaip jis tai daro. Kokybės klausimas yra esminis.

Manote, kad Lietuvoje yra ganėtinai daug meno srovių?

Niekada apie tai nesusimąsčiau. Na, margumynas ir reliatyvumas akivaizdus, kaip ir pasaulyje, tik mažesniu mastu, nes juk ir apimtys mažesnės.

Pačiam visada labiausiai rūpėjo meist­rystės dalykai. Bet itin aukšto profesinio lygio kūrinių Lietuvos muziejų kolekcijose – ne per daugiausia. Kai čia trūksta įkvepiančių pavyzdžių, tenka žvalgytis po užsienį. Norėtųsi, kad atsirastų rėmėjų, dėl kurių į Lietuvą būtų atvežami pasaulinio masto darbai, kad būtų sukurtos sąlygos tokiems kūriniams gimti ir čia. Norėtųsi visuminio požiūrio į meną, atmetant įsivaizdavimą, kad menas gali būti tik toks, o ne kitoks.

Ar Lietuvoje neatsiliekame nuo pasaulinių meno tendencijų?

Na, jeigu kas nors stengiasi tendencijas pasivyti, tai jis visada ir vėluoja. Teisingesnis požiūris būtų – o ko aš pats noriu? Po sovietmečio menininkams buvo svarbu neatsilikti, vėliau paaiškėjo, jog naujumo paieškos nebūtinai turi būti siejamos su madingomis tendencijomis. Net ir konservatyvūs žanrai, atliekami dabar, yra tam tikros rūšies šiuolaikinis menas kaip, pavyzdžiui, ikonos ar kanoninė kinų tapyba. Menas šiandien yra toks platus, kad nebeaišku, ką vytis. Daug svarbiau būti ištikimam sau ir tikėti tuo, ką darai. Tai pirmoji prielaida siekiant autentiškos kūrinio kalbos.

Jei kūrinys byloja, nuo šiuolaikinių tendencijų jis neatsilieka. Menas nėra tikslusis mokslas, kur viskas paremta naujausiais atradimais. Meninis pažinimas nuo mokslinio skiriasi tuo, kad veikiau užduoda klausimus, nei į juos atsakinėja. Paveikslai nepateikia jokių tikslių formulių, bet tik įkvepia mąstyti. Kūrinio forma gali būti kuo įvairiausia, o kad veiktų žiūrovą, joje turėtų būti sudėta autoriaus patirtis, išmonė, įgūdžiai. Visa tai turėdamas kūrinys ima byloti lyg kokia nenusakoma jėga. Tendencijos svarbios tik kaip atskirų kūrinių sąveikos laukas, bet kaip savitikslė siekiamybė jos yra beprasmės. Štai vyko diskusija dėl J. Basanavičiaus paminklo. Komisija nusivylusi, nes eskizuose dominuoja ne konceptua­lumas, o figūratyvumas, ir tai neva yra atgyvena. Mano požiūriu, figūratyvinio paminklo rūšis savaime nėra nei bloga, nei gera, kaip ir konceptualumas. Esmė yra rezultatas, t. y. pats kūrinys, jo kokybė.

Naujovės gerokai svarbesnės taikomojo meno – architektūros, dizaino – srityse. Čia akivaizdi mokslo ir meno sąveika. Dizainas dažnai kuriamas ir kaip savarankiškas tarpdisciplininis me­nas, kur technologijos yra atspirties taškas. Bet ir tokiu atveju naujovės tėra priemonė tam tikrai laikysenai ir jos išraiškai.

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai