Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgis Gimberis. Bet vis dėlto

Jurgis Gimberis. Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys
Jurgis Gimberis. Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

Mano gimtinė – Šančiai. Tai toks Kauno rajonas – Žemieji ir Aukštieji bendru pavadinimu Šančiai. Kadaise parašiau eilėraštį „O Šančiai Šančiai, virš jūs visad žydras dangus“ (tada dar nebijojom kai kurių spalvų, paukščių vardų, atmosferinių reiškinių ir t. t.). Šančiuose gyvena, pasak Isako Babelio, „įžymi liaudis“. Tiesa, taip jis kalbėjo ne apie mus, o apie kitą Žemės rutulio vietą, bet vis dėlto... Dabar jau gal ne kiekvienas žino, kas yra Algirdas Šocikas, o juk jis – dukart Europos ir devynis kartus Tarybų Sąjungos sunkaus svorio bokso čempionas ir gyveno Drobės gatvėje, Šančiuose. Čia turiu priminti, kad tada net nežinojom, jog yra tokia „Sovietų Sąjunga“, ir „Tarybų“ mums už dantų nekliūdavo. Regis, kažkas iš istorikų yra pasakęs „labiausiai neprognozuojama yra praeitis“, bet tai tarp kita ko. Taigi... Dabartinis (dabar XXI a. pradžia) užsienio reikalų minist­ras yra iš Šančių (girdėjau šnekant, kad ne pats geriausias, bet vis dėlto – ministras). Akademikas ir buriuotojas Jurgis Vilimas, architektūros istorikas Jurgis Vanagas, dar keli Jurgiai – iš Šančių, būrys Smoriginų, Henrikas Kurauskas, Henrikas Radauskas, kažin, ar iš Šančių, bet vis dėlto Henrikas. Henka Dzievašius – kito kultūros lazdos galo atstovas, bet irgi iš Šančių. Režisierius Almantas Grikevičius, daktaras Algimantas Eviltis, režisierius Kundelis, Merūnas, Viktoras Šinkariukas, Algis Latėnas, Olita Dautartaitė, žodžiu, ne mano nosiai prieštarauti Babeliui – įžymi liaudis gyveno ir gyvena mano tėviškėje.

Pradedant 1940 m. liepos pabaiga, kelis dešimtmečius bend­rinėje Šančių kalboje gyvavo terminai „kai užėjo rusai“ ir „kai atėjo vokiečiai“. Terminai gal ne visai politkorektiški, bet tais laikais šito nežinojom. Aš nelinkęs vertinti žmonių tautybėmis, juolab vienas iš trijų mano geriausių draugų vardu ir pavarde Eduard Grigorjevič Aleksandrenkov, kiti du gryni (kiek įmanoma atsekti) lietuviai, ir aš pats... Sako, gerai pakrapštyk rusą ir rasi totorių, ką rastum pakrapštęs mane, nesakysiu, o norėčiau, kad žemaitį, bo biskelį esu.

Vis dėlto įdomūs tie žodžiai „užėjo“ ir „atėjo“. Kai užeina kaimynė Aldona, tai netgi miela, bet kai užeina arba ateina kaimyninė armija, tai jau juoda stichinė nelaimė. Žodžiu, kai pirmą kartą „užėjo rusai“, didžioji Lietuvos visuomenės dalis buvo, švelniai tariant, pritrenkta. Paskui prasidėjo baisūs dalykai, bet pati pradžia atrodė beveik tragikomiška. „Užėjusiųjų“ išvaizda ir elgesys neatitiko mūsiškės kultūros sampratos, jie buvo išties keisti arba nešvankūs. Netrukus ėmė plisti anekdotai ir sarkastiški pasakojimai apie tai, kas yra kas.

Sako, tai atsitiko Šančiuose, bet garantuoti negaliu, šiaip ar taip, Kaune. O kas atsitiko, pasklido taip plačiai, kad pasiekė net mūsų barakus, regis, architekto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą darbininkų Mažąją butų koloniją Aukštuosiuose Šančiuose. Pirmą kartą tą istoriją išgirdau iš mamos. Girdi, vieną gražų rytą ant kažkurios mūsų parduotuvės ar knygyno, ar įstaigos vitrinos atsirado užrašas ekskrementais: „Kakaja vlastj – takaja mastj, kakaja kultūra – takaja politūra.“ Kirilica. Laisvai verčiant į lietuvių kalbą, išeitų maždaug taip: „Kokia valdžia – tokia spalva, koks kultūros kvapas – toks ir šitas lakas.“ Seniai tai buvo – 1940-aisiais, senovė. Net televizijos tada nebuvo....

Per daug žiūriu televizorių ir per dažnai įsijungęs. Niekur nedingsi – jis mano vitrina į pasaulį. Ne todėl, kad neturėčiau absoliučiai jokių galimybių keliauti ir dairytis, bet todėl, kad tai jau būtų gyvenimo būdas, o dabar jis toks nėra. Kadaise įstrigo eilutės iš H. Bölio romano apie klouną: tik po daugelio metų klounas suprato, kokį kažkada malonumą teikė jo jaunesniajam broliui akivaizdžiai beprasmis vinių kalimas į lentą. Gal ne jam vienam...

Taigi pasižiūrėkim, kuo išrašytas televizoriaus ekranas – ta mano vitrina į pasaulį.

Pirmadienis. Los Andželo požemiuose siautėja pavojingi narkotikų prekeiviai, Maskvoje labdaros renginyje Rusijos prezidentą su dukromis pagrobia nuožmūs teroristai, tačiau tikrų žmogėdrų šeima sužlugdo linksmybes...

Antradienis. Vienuoliktą vakare įsijunkite makabrišką siaubo filmą, keistas elgesys verčia kiekvieną užduoti tą patį baisų klausimą, kieno kūnas užkastas stadione...

Trečiadienis. Kokią žinutę norėjo perduoti savižudis – jei Dolphas Lundgrenas ir Arnoldas Schwarzeneggeris turėtų vaiką, ar jis būtų toks kaip Albanas? Ar koks?

Ketvirtadienis. Prisikabina trys rusų mafijos nariai, jį sumuša, nugalabija šuniuką ir pavagia mašiną, vaikino širdyje tebegyvas keršto troškimas...

Penktadienis. San Fransiską drebina teroro aktai, gudrus sprogdintojas vis išslysta iš policijos rankų, Džekas Karteris po penkerių metų pertraukos grįžta į Sietlą, iš policijos dingsta ginklai...

Šeštadienis. Ar Nikas nužudė savo žmoną, ar Nilas sudarys sandėrį su velniu? Šokiruojančios ekstrasenso išvados...

Sekmadienis. Aiškiaregis dirba kartu su specialiuoju FTB agentu ir bando sugauti serijinį žudiką, jis pasamdo paslaptingą rytų kovos menų meistrą, aukščiausio lygio šnipai įsipainioja į meistriškas klastojimų ir idealias nusikaltimų schemas...

Ašmadienis, Nonadienis, Dekadienis – be sustojimo...

Būčiau tikras bukagalvis, jei tiesmukiškai lyginčiau anuometę parduotuvės ar kažin kokios įstaigos vitriną su savo televizoriumi, skirtumas – kaip dangus ir žemė. Tuo ir baigčiau, bet jaučiu, jog vėl trūksta redakcijai žadėtų ženklų, todėl pridursiu trumpą, bet, mano akim, žavų anekdotą:

Sėdi du atsakingi asmenys, tarkim, partiniame susirinkime. Nuobodžiauja. Staiga vienas sako: „O žinote, gerbiamasis, jūsų žmona – kekšė.“ Gerbiamasis, kiek patylėjęs, atsako: „O jūsų?..“ Anas pamąsto: „Bet vis dėlto...“

P. S. Suskaičiavau – ženklų netgi per daug. Ką gi, braukykim kiekvienas pagal savo skonį.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai