Aleksandr Fedenko. Tolstojus ir Pinokis – šmėklos ant nosies galiuko

Ši istorija apie tai, kas paskatino garsų rusų rašytoją Aleksejų Tolstojų įvykdyti literatūrinę vagystę – „pasiskolinti“ kito taip pat garsaus rašytojo kūrinį, jį perpasakoti ir paskelbti savo vardu.

Arturo Aliuko piešinys
Arturo Aliuko piešinys

Priešistorė

Carlo Collodi’o pasaka „Pinokis“ pirmą kartą publikuota 1881 m. Romoje. Savąją šio kūrinio versiją Tolstojus pradėjo rašyti 1923 m., tačiau nebaigė. Prie jos grįžo tik 1934 m., o pats tekstas publikuotas 1936 metais. Tuo metu originalusis „Pinokis“ jau buvo išverstas į rusų kalbą ir išleistas. Taigi Tolstojus tikrai negalėjo siekti supažindinti rusakalbių skaitytojų su šia pasaka.

Tad ko Tolstojus siekė?

Rašytojai ne taip jau retai imasi perkurti svetimus kūrinius, nors perkūrimo motyvai visada sukelia pagrįstų abejonių. Tokiais atvejais galima įtarti kūrėją plagiatu, idėjų stoka, kvestionuojamas sąžiningumas. Tolstojus veikiausiai suprato, jog rizikuoja tapti apkalbų objektu.

Mano nuomone, priežastis tokia: redaguodamas vieną iš Collodi’o pasakos vertimų į rusų kalbą (išleistas 1924 m.), jis rimtai susidomėjo šiuo kūriniu. Tačiau Tolstojus, įkvėptas kito kūrėjo idėjos, nusprendė ne rašyti pasakos tęsinį, o „perrašyti“ originalią istoriją. Kitaip tariant, Pinokio istorija taip stipriai užkabino Tolstojų, kad jis pradėjo žiūrėti į ją kaip į savą. Kita vertus, kai kas joje tuo metu jam pasirodė „ne taip“ – kaip tik tai jis ir pakeitė rašydamas savo „literatūrinį perdirbinį“. Manau, išsiaiškinus abiejų pasakų esmę ir jų prasmės skirtumus, gali pavykti išsiaiškinti ir vidinius motyvus, kurie įkvėpė Tolstojų, atmetusį etinius skrupulus, perrašyti pasaką.

Nusprendus tai patikrinti paaiškėja niūrios pragarmės, skiriančios „Pinokį“ ir „Buratiną“. Jų dugne išryškėjo ne tik slapta dviejų istorijų ir jų veikėjų prasmė, bet ir metafizinis Tolstojaus – rašytojo ir žmogaus – kūnas.

Pinokis

Collodi’o pasaka gimė iš populiaraus tautosakinio siužeto apie pabėgusį vaiką. Įdomu, kad medinio berniuko tėvo pravardė – „Kukurūzinis paplotėlis“. Tai, galima sakyti, tiesioginė aliuzija į pasakas apie Pagranduką.

Pirmasis pasakos variantas buvo trumpas ir baigėsi Pinokio egzekucija –­ lapė ir katinas pakaria jį, kad galėtų pasiglemžti auksinius. Kitaip tariant, siužetas kartojo liaudies pasakoms būdingą schemą: nepaklusnus surogatinis vaikas pabėga ir tampa gudrių, pavojingų didžiojo pasaulio gyventojų auka.

Tačiau netrukus Collodi grįžo prie pasakos ir parašė kitą variantą, pasklidusį po visą pasaulį. Pinokiui buvo suteikta galimybė išgyventi, įveikti išbandymus ir pasikeisti. O svarbiausia – Pinokis įgijo tikslą...

Laisvės paieška

Kurdamas savąjį medinuką Collodi intuityviai palietė visiškai nevaikišką temą. Jis parašė istoriją apie laisvės paiešką ir apie pačią laisvės metafiziką. Juk medinis žmogus – tai savo valios neturintis golemas, sukurtas paklusti kito valdžiai, būti marionete tikrąja to žodžio prasme. Ne veltui lėlių teatro gyventojai, pamatę Pinokį, iš karto atpažįstą „saviškį“.

Bet jau pirmosiomis gyvenimo akimirkomis Pinokis pajunta maištingą norą ištrūkti į laisvę, pabėgti nuo savojo „tėvo“ Džapeto, nuo bet kokių įsipareigojimų ir prievolių, nuo priedermės mokytis ir dirbti. Kitaip tariant, jis atmeta ir gyvenimo šabloną, ir savo lėliškos prigimties dėsningumus.

Tačiau vidinė laisvė, kaip ją iš pradžių supranta Pinokis, kaskart atsisuka prieš jį mirtinais pavojais, grėsmėmis, badu ir... nelaisve, nuo kurios jis, regis, ir nori pabėgti. Jis atsiduria kalėjime, prirakinamas šuns grandine, surišamas, skandinamas ir t. t. Taip pamažu jo laisvės samprata kinta ir įgyja kitų formų. Susiformuoja svarbiausias egzistencinis Pinokio siekis – tapti tikru gyvu berniuku.

Amžinas medinis golemas

Tolstojus radikaliai keičia svarbiausią personažo tikslą. Jis galutinai atsisako virsmo žmogumi. Buratinas nesiekia tapti gyvu berniuku, jis verčiau liks medine lėle. Ir ja lieka. Taigi Buratino metamorfozė neįvyksta.

Kita vertus, vieną tikslą Tolstojus pakeičia kitu. Tačiau prieš pradedant išsamiai apie jį pasakoti, reikia aptarti dar vieną labai svarbų dalyką.

Nosis

Na taip, nosis. Kyšo ir visiems primena, kad Pinokis – ne žmogus, o tik iš pliauskos išdrožta lėlė.

Pinokio nosis pasižymi nepaprasta savybe – ji tįsta, kai Pinokis meluoja. Užtenka Pinokiui pameluoti, ir jo golemiškumo įrodymas didėja. Gali būti, jog gąsdindamas vaikus apgaulės padariniais Collodi siekė vien auklėjamųjų tikslų. Tačiau, sąmoningai ar ne, į vieną simbolinę grandinę susiejęs melą ir golemiškumą, jis sukūrė prasmingą metaforą, siekiančią daug giliau nei moralinė melo samprata: melas supančioja, sukausto žmogų. Žmogus tampa melo, kurį pats gimdo, įkaitu. Net jei meluojama vien savo paties patogumui, melas žmogų pradeda valdyti kaip lėlę. O jei žmogus neatmeta svetimo melo, tuomet privalo jam paklusti. Būtent ši idėja Collodi’o pasakoje viena iš svarbiausių.

Melas ir Tolstojus

Perrašydamas pasaką Tolstojus griežtai atmeta minėtą idėją: Buratino nosis statiška, į melą nereaguoja. Tačiau melo temos atsikratyti ne taip lengva – Tolstojaus pasakoje ji atgyja pačiu netikėčiausiu būdu. Pirmiausia prisiminkime, kokį tikslą turėjo Buratinas.

Auksinis raktelis

Atėmęs iš medinio berniuko siekį tapti žmogumi Tolstojus siūlo jam kitą tikslą – auksinį raktelį. Su šiuo pakeitimu susiję patys įdomiausi abiejų pasakų skirtumai.

Buratino tikslas – ne jo paties tikslas. Jį jam žingsnis po žingsnio primeta kiti pasakos personažai. Jie papasakoja Buratinui apie raktelį ir paslaptingąsias dureles Tėtės Karlo trobelėje. Jie padeda jam užvaldyti raktelį ir atidaryti tas dureles. Ir net Karabasas Barabasas, jei pažiūrėtume atidžiau, talkina jam, nors pasakoje ir atlieka antagonisto vaidmenį.

Siekiant šio tikslo Buratinui nereikia patirti jokių vidinių pokyčių. Auksinis raktelis – tai stebuklingas sprendimas. Užtenka pasukti į spyną įkištą raktelį ir veikėjai atsidurs naujame stebuklingame pasaulyje. Pasisukus rakteliui veikėjai nesikeičia, pasikeičia tik juos supantis pasaulis.

Prisimenate, kada Tolstojus rašė pasaką? Taigi. Laimingos ateities, ateities, visų laukiančios anapus stebuklingų durelių, kurios tuoj tuoj atsidarys, metafora. Nereikia keistis pačiam, užtenka pasukti raktelį... Bet kas ten, anapus tų durų?

Iliuzija

O anapus durų Buratino ir visų kitų veikėjų laukia Teatras. Ne toks, kaip Karabaso Barabaso, o kitoks – šviesus ir linksmas. Tačiau kodėl kitoks? Juk tai tik deklaracija. Panagrinėjus metaforišką Teatro įvaizdžio prasmę aiškėja, kad esminis dalykas jame – tai... tas pats melas. Iliuzija. Savęs apgaudinėjimas. Vietoj tikrovės – vaidinimas. Veiksmas, kuris vaizduojamas kaip tikras – surežisuotas. Viršum lėlių – nematomi siūleliai.

Lėlės! Juk jie visi taip ir liko lėlėmis. Ir Buratinas, ir Arlekinas, ir Pjero – visa trupė. Tolstojus neleido jiems virsti žmonėmis, paliko juos lėlėmis, tiesiog perviliojo į kitą teatrą. O kas jas valdys šiame teatre?

Tėtė Karlas

Žinoma, tai Tėtė Karlas. Kaip tik jis surenka į šį naują teatrą visas Karabaso Barabaso lėles. O ir kelias į naująjį pasaulį veda ne per devynias girias ir devynias jūras, o laipteliais žemyn – į Tėtės Karlo rūsį.

Taigi ką matome atskleidę ir palyginę esminius dviejų pasakų kodus? „Pinokis“ – tai pasaka apie lėlę, panorusią tapti gyvu berniuku ir juo tapusią, tačiau praėjusią sudėtingą išsilaisvinimo iš iliuzijų ir savo paties melo kelią. Tai likimo pasmerktojo būti mediniu golemu išsilaisvinimo istorija.

„Buratinas“ – pasakojimas apie lėles, kurias sugundė išorinio išsivadavimo idėja, o iš tikrųjų jas tiesiog perviliojo iš vieno teat­ro į kitą – irgi teatrą, iliuzijų pasaulį. Jame jos pasiliko kaip buvusios – lėlėmis. Šioje istorijoje pasikeitė vienintelis dalykas – vietoj Karabaso Barabaso lėlėmis dabar manipuliuoja Tėtė Karlas. Tėvas Karlas. Tautų tėvas. O jo rankose – amžinas, niekada nesikeičiantis, pasirengęs nuolankiai reaguoti į kiekvieną judesį medinis vaikas, nenorintis išsivaduoti iš melo ir tapti žmogumi.

1936-ieji

Baigiamajai tyrimo daliai pavadinti datą pasirinkau tyčia. 1936-ieji – tai metai, kai „Buratiną“ išleido „Detgizas“ (liet. „Valstybinė vaikų literatūros leidykla“). Tolstojaus pasakos siužeto ir personažų simbolinė prasmė būtų ne tokia iškalbinga ir gili, jei jis nebūtų ėmęsis perdirbti kitos pasakos. Tolstojaus atmestų prasmių vietoje žiojintys itin aiškūs tuštumos kontūrai traukia akį gerokai stipriau negu prasmės, kuriomis rašytojas bandė užpildyti iškirptas vietas. O bendras vaizdas anaiptol ne pasakiškas, – tai ganėtinai niūri drobė.

Post scriptum

Sąmoningai nepuoliau nagrinėti asmeninės Tolstojaus „tėvoieškos“. Ši istorija veikiausiai tapo apraiška vidinės gravitacijos, kuri taip įtraukė rusų rašytoją į italų rašytojo pasaką, kad panūdo ją pasisavinti perkurdamas. Perrašydamas jis atmetė tai, kas svetima, ir užpildė susidariusias ertmes savo paties prasmėmis. Vargu ar Tolstojus pats suvokė, kad vaikiška pasaka taip daug papasakos apie jį patį, amžiams sustingusį laiką ir apie mus visus, taip ir nepanorusius liautis buvus tik mediniais žmogučiais Tėtės Karlo rankose.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

www.chaskor.ru

Komentarai  

 
#1 ačiū 2017-03-07 18:52
už tekstą, trumpai ir tiksliai pasakyta esmė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai