„Slaptoji piešiančiųjų draugija“, arba Sugriebti nupieštą sąvaržėlę...

„Galerijoje555“ (T. Ševčenkos g. 16, Vilnius) iki 2017 m. vasario 20 d. veiks paroda „Aktai“ – čia eksponuojami kūriniai, atsiradę piešiant modelius iš natūros. Šis kūrybinis metodas – principinis, tai pagrindinė draugijos veiklos nuostata. Prieš 16 metų keletas žinomų Vilniaus dailininkų, siekdami kūrybinių tikslų, nutarė piešti modelius kartu. Pastaraisiais metais suaktyvėjusi draugijos veikla tapo savitu reiškiniu. Šioje parodoje „išslaptinta“ dešimt autorių, nors draugijoje – antra tiek... Lygiagrečiai iki kovo 9 d. LDS Parodų salėje (Vokiečių g. 4/2, Vilnius) vyks „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ 6-asis pasirodymas.

Astos Vasiliauskaitės piešinys
Astos Vasiliauskaitės piešinys

Asta Vasiliauskaitė:

Piešinys – visos mano patirties suma: profesionalumo, technikos įvaldymo, vidinio būvio ir atsitiktinumo. Iš daugelio piešinio savybių man svarbiausia yra forma, judesys, tikslūs kontūrai, detalių tikslumas, konkretumas ir tam tikras apibendrinimas. Piešimas – nėra savitikslis, dėl gražaus piešinio... Aš suprantu ir kitokius piešinius, jų grožį, bet čia kaip meilėje: vienas, atrodo, toks gražus, meistriškas ir tave kurį laiką net „užveda“, žavi, bet ilgainiui supranti – ne tavo, nors ir labai patinka, bet nebemylimas. O kitas – ne toks geras, net nevykęs, bet būtent jis kažkodėl virpina tavo sielą. Čia kalbu apie skirtingus piešinio aspektus.

Geras piešinys yra tol, kol nesukuri geresnio. Tai kaip kopimas į kalnus. Jeigu atsiranda piešinys „kaip kalno viršūnė“, tada atsiveria vaizdas – o visi kiti, iki šiol buvę geri, lieka apačioje. Kitas piešinys nebūtinai geresnis. Jeigu nekeliauji toliau, tas taškas, kuriame sustojai, ir lieka geriausias. Kiek­vienąsyk kopi į kalną iš naujo, pradedi nuo balto lapo.

Ugnė Žilytė:

Vaikystėje dažnai sirgdavau. Tėvas tada iliustruodavo vaikiškas knygeles, – realistiškai, labai tikroviškai, kaip vaikams ir patinka. Manęs aplankyti atėjusi gydytoja susiruošė išrašyti receptą, o kad būtų patogiau – po apačia pasikišo šalia buvusią knygelę. Ir labai sutriko, kai kelissyk nesėkmingai mėgino sugriebti joje nupieštą sąvaržėlę...

Daiktai ir žmonės tėvo piešiniuose atrodydavo kaip gyvi! Man tai buvo pats didžiausias stebuklas, – norėjau taip mokėti ir aš.

Laikui bėgant mano kūriniuose – estampuose ir drobėse – vaizduojamas pasaulis praranda tikroviškumo įspūdį, bet aš vis dar jaučiu didžiulį malonumą, kai piešiu iš natūros. Ir džiaugiuosi kaip vaikas, kai pavyksta nupiešti žmogų „kaip gyvą“. Piešimas iš natūros – ypatingą džiaugsmą keliantis kūrybinis procesas.

Agnė Juškaitė:

Piešiu, nes noriu, man to reikia. Ilgiau nepiešus stiprėja nerimas. Nerimas auga, kai nežinai, į kurį dirbtuvės kampą dar galėtumei įgrūsti eilinį piešinių ruloną, į kokią spintelę, kokiomis dėžėmis prispausti iš atostogų Kupiškyje parsivežtas 20 akvarelių. O išsiskirti su daugeliu „užfiksuotų vaizdų“ gaila, ir ne taip jau svarbu, ar jie vykę, ar ne. Tarsi turėtum atsisakyti kokio svarbaus vienos ar kitos dienos prisiminimo, – tai kas, kad juos pajudinsiu tik tuomet, kai po sūnaus įrankių dėže bandysiu įgrūsti dar kelis naujus.

Akvarelę eskizams vis dažniau renkuosi ir todėl, kad piešiniui reikia veikėjo, geriausia – žmogaus. Seniai esu nebe 20-ies, ir bloknotą galiu išsitraukti mieste ir nesutikdama nė vieno pažįstamo išvengti gėdos. O akvarelė labai tinka peizažams lieti.

Vienos man svarbesnių piešinio savybių – gyvybė, na, ir tiesa, kad ir kaip didingai tai skambėtų. Manau, dirbantieji šioje srityje ilgainiui ima jausti, ar tai, kas užfiksuota popieriaus lape, tikra, ar nelabai.

Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė:

Pradedu piešti, pradedu išradinėti. Stengiuosi atmesti kuo daugiau materialumo, pagauti tą pieštuku bėgiojančią viziją, idėją įdomiausioje vietoje ir pasodinti popieriuje.

Paulius Juška:

Piešimas yra mano rutinos dalis. Anksčiau, kol tai netapo įpročiu ir profesija, piešimą laikiau vien maloniu užsiėmimu, labiausiai mėgstamu mažų vaikų. Dauguma iš to išauga. Bet, žinoma, ne visi, tarp jų ir aš. Kiek pamenu, piešti pradėjau anksti. Labiausiai patiko braukyti ir terlioti kokį nors švarų paviršių. Patirdavau savotišką destrukcinį malonumą. Kurį laiką tiesiog braukiau ir keverzojau, kol kažkas parodė, kaip, sujungus kelias paskiras linijas, galima nupiešti mašiną arba namą. Buvau pritrenktas ir nuo tada lioviausi braukęs, ėmiau ieškoti būdų linijas jungti taip, kad vaizdas popieriuje būtų panašus į kokį nors daiktą. Toks pusiau žaidimas: jei panašu – tai gerai. Tą patį veikiu ir dabar. Matyt, įgijau priklausomybę kaip kokiems azartiniams žaidimams. Stengiuosi piešti atpažįstamai, atkartoju paviršius ir giliai nekabinu. Jei ši veikla pernelyg paprasta, tebūna ji vadinama paprastuoju piešimu. Daug kas sako, kad tai ne menas. Tikrasis menas yra gilus ir neslysta paviršiumi. Jis kupinas sudėtingų idėjų, todėl jo net neįmanoma apibrėžti. Bet nežinodami, kas yra tikrasis menas, mano galva, negalime pasakyti ir kuo jis nėra. Taigi, jei paprastasis piešimas nėra tikrasis menas, tada gal jį būtų galima laikyti paprastuoju menu?

Vido Drėgvos piešinys
Vido Drėgvos piešinys

Skaistė Verdingytė:

Piešinys man visada daugiau pasako apie autoriaus vidų nei piešimo objektą, tai ne paprastas objekto vaizdavimas, ne nuotrauka, ne fotofiksacija, tai iki linijos, iki štricho išgryninta kūryba. Piešinys introspektyvus. Todėl modelių piešimo sesijos „Slaptojoje piešiančiųjų draugijoje“ man ne vien praktika, be kurios netobulinami įgūdžiai pasimirštų, bet ir būdas suvokti, kas aš esu, kur link noriu eiti.

Piešimas, žmogaus kūno vaizdavimas turi tūkstantmetes tradicijas, tai klasikinė, tačiau nesenstanti meno forma. Norint gerai piešti, reikia mokėti ir sugebėti itin subtiliai pateikti ir formą, ir turinį. Gal dėl savo subtilumo piešimas yra „nešiuolaikiškas“ – nevartotojiškas, nerėksmingas, nereklamiškas, – tačiau visada gilus, intuityvus ir kupinas vidinio grožio bei atradimų.

Kęstutis K. Šiaulytis:

Škicavimas – iš tiriamojo piešinio išaugęs, sakyčiau, ištrūkęs menas, jame skleidžiasi kitoks nei įteisintas tradicijose realybės matymas ir vaizdavimas. Škicuose išnyra marga kasdienybė, buities smulkmenos, intymumas, emocijos, humoras, vizualinės inovacijos. Pieštukai, anglis, pastelės, akvarelė ir kitokie tepalai gula popieriaus lakštuose be pretenzijų tapti kokia nauja akademizmo ar modernizmo srove. Vis dėlto škicavimo įgūdžiai paveikė ne vieno tapytojo kūrybą, šio meno puoselėtojai „išrado“ impresionizmą – pradedant V. Terneriu ir J. Jongkindu, akylių kasdienybės piešėjų atskleisti nauji vizualybės motyvai ir temos keliavo gal į visus tapybos, skulptūros, grafikos žanrus. Škico menas ypač praplėtė karikatūros, iliustracijos ribas, matyt, veikė netgi fotografijos įžvalgą. Stebėjimas, rankos lengvumas, intuityvi pajauta ir kontekstas, liekantis už popieriaus lakšto ribų, – mano nuomone, svarbiausios gero škico sudedamosios dalys.

Rima Gaižauskaitė:

Piešti žmogų – įdomiausias užsiėmimas. Veidas, rankos, plaštakos, sąnariai – kūnas; judesio plastika – išdėstau kūnus arba kūno dalis popieriaus lape, linijose ir brūkšniuose randu sudėtingą – man mielą, jausmingą pasaulį, kurį įsivaizduoju ir jaučiu. Modelis diktuoja tiesiogiai, nereikia klaidžioti ieškojimuose, žmogus sukonstruotas ir detalizuotas. Telieka jį taisyklingai arba kūrybiškai sukomponuoti lape. Darbą griežtai riboja laikas, modelis dirba tik ribotą laiką.

Vidas Drėgva:

Piešinį priimu kaip būtiną menininko profesionalumo įrodymą, jo amato rodiklį – čia nėra kompromiso, maskuočių, dorai nubrėžta linija popieriuje parodo, ką moki ir ko ne. Pasirinktas objektas, aktas – savotiška žmogaus asmeninė išpažintis tiek kūrėjui, tiek vaizduojamajam. Svarbu išskirti dominantę – kūnas ar būsena – čia viskas taip trapu. Gali pakilti iki NUOGUMO arba nukristi iki NUOGYBĖS.

Arturas Aliukas:

b_600_848_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-02-10_nr._3602_2017-02-01_14.40.53.JPG

b_600_848_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-02-10_nr._3602_2017-02-01_14.41.39.JPG

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai