Adrenalino medžiotojas Arnas Jundzė

ARNAS JUNDZĖ (g. 1965) – latvių rašytojas, žurnalistas, TV kultūros laidų vedėjas ir scenaristas. Nuo 2015 m. gegužės mėnesio – Lat­vijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išleido prozos knygas: „Gardžiųjų vištelių savaitė: septyni banditų laikų apsakymėliai“ (2012), „Dulkės smėlio laikrodyje“ (2014), „Kristoferis ir Šešėlių ordinas“ (2015), pirmą latvių kriptotrilerį „Bergas & relikvijų medžiotojai“ (2016).

Spausdiname trumpintą rašytojo Egilo Ventero pokalbį su A. Jundze, publikuotą žurnale „Domuzīme“ (2016, Nr. 4).

 

Arnas Jundzė. Nuotrauka iš satori.lv archyvo
Arnas Jundzė. Nuotrauka iš satori.lv archyvo

Ar tapti rašytoju buvo tavo gyvenimo svajonė?

Pirmiausia svajojau būti kino komiku, ledo ritulininku, kaminkrėčiu, tiktai neprisimenu, kokia seka. Komiku – paveiktas Chaplino filmų.

Dabar rašai scenarijus.

Norėjau tapti ir kino režisieriumi, tačiau visiškai neturiu vizualizacijos talento. O rašytoju – tikriausiai įtaką padarė senelis pastorius, kuris visą laiką rašė spausdinimo mašinėle. Rašytoju netapau tol, kol neatsirado kompiuteris. Žinoma, bandžiau rašyti parkeriu –­ kažkokius paikus posmelius nunešiau Uldžiui Bėrziniui, ir jis pradėjo kalbėti apie Beovulfą... Pagalvojau – eik tu su savo Beovulfu! Jis ir išgydė mane nuo poezijos.

Pirmiausia tave pažinau kaip literatūros mokslininką.

Į „Kolūkiečių namus“ (Latvijos mokslų akademiją) atėjau 1991 m. Gunaro Bybero dėka. Institutas ieškojo jaunų potencialių mokslininkų, ir Byberas rekomendavo mane. Patekau į Veros Vaverės literatūros teorijos skyrių, o tyrinėjau suomių literatūrą.

Akademijoje buvau per rugpjūčio pučą. Tuomet aplink mūsų daugiaaukštį pastatą suko ratus karinis sraigtasparnis, buvo bandoma pažvelgti per instituto langus, ar tenai nesėdi latvių nacionalistai. Šiek tiek juokinga ir keista. Kaip ir mėnesinė alga – 40 latų. Atėjo spalis, parašiau disertaciją, išleidau monografiją ir iš tenai išėjau.

Ir tapai žurnalistu.

Man atrodo, kad tu buvai tas, kuris paskambinai man ir pasakei, kad „Literatūra un māksla Latvijā“ ieško literatūros skyriaus vadovo. Maris Čaklajis ką tik buvo sutikęs tapti žurnalo „Karogs“ vyriausiuoju redaktoriumi, tad jo vieta buvo laisva. Iki tolei užsiiminėjau kita įdomia veikla – buvau namų valdytojas, pardavinėjau dulkių siurblius. Tai buvo labai pagavu. Reikėjo kažkaip išgyventi.

Mokslas, žurnalistika, proza – tai tarsi kopimas aukštyn?

Neturiu mesijo jausmo – noriu būti rašytojas.

„Dulkės smėlio laikrodyje“ buvo tarsi ženklas, posūkis, nauja paradigma – „vyrų literatūra“ tiek autoryste, tiek turiniu. Dar prieš penkiolika metų tokiai literatūrai nebuvo nei rašytojų, nei skaitytojų, nes latvių literatūra, perfrazuojant Fellinį, visuose lygiuose yra „moterų miestas“.

Vyras, kaip klasė, Latvijoje seniai sunaikintas. Būti vyru yra politiškai nekorektiška. Mane visada tai domino, galvoju, kur tada tuos senius dėti? Mano draugai, su kuriais vaikystėje keitėmės knygomis, mirę arba sėdi kalėjimuose – daugeliui gyvenimas pakrypo liūdna linkme. Norėjau parašyti tokią knygą, kurią koks nors vyras paimtų ir perskaitytų. Vietomis įterpiau lengvesnių epizodų, nes kitaip ir skaitantysis išprotėtų. Sąmoningai ieškojau interaktyvumo, kad tekstas skaitančiojo galvoje kurtų kitus tekstus ir mintis.

Jundzė – Rašytojų sąjungos vadovas

Visuomeniškumas ir komunikabilumas tau padeda ar trukdo?

Nesu koks nors visuomenininkas, veikiau nuobodokas žmogus. Mane paprasčiausiai siutina mūsų veiklos netvarka, o tą neprotingą chaosą būtina sutvarkyti. Vienu metu buvau Valstybės kultūros kapitalo fondo literatūros skyriaus pirmininkas – oi, kaip įdomiai tenai patekau. Kartą laikraštyje perskaičiau, kad ministras Intas Dalderis mane iškėlęs kaip Kultūros ministerijos atstovą. Tai buvo labai nuoširdu, pasijuokiau, galvoju, ar tai ne pokštas, nes niekas manęs nepaklausė, ar noriu. Pasirodo, rimtai. Pirmą akimirką nusprendžiau maištauti ir nesutikti, bet paskui protas sako – tu tiek laikraštyje apie tai rašei, kritikavai, negali nerti į krūmus. Pamažu viską logiškai sutvarkėme: reformavome tuometę absurdišką kūrybinių stipendijų sistemą, ir rašytojai patikėjo. Pažiūrėkite, kiek paskutiniaisiais metais romanų parašyta. Gundegos Repšės istorinių romanų serija be šios stipendijos būtų žlugusi. Ji dėl jos kovėsi kaip liūtė. Įrodėme, kad kažką galima sukurti, kai dirbama nuosekliai ir siekiama rezultato.

Inteligentijai nuo sovietmečio atrodo, kad valstybė jiems turi kažką duoti.

Deja, yra toks latvių rašytojų tipažas: Rašytojų sąjungos narys 10 metų nemoka 15 eurų nario mokesčio, bet dažnai dalyvauja, pavyzdžiui, Sąjungos rengiamose Poezijos dienose, už tai iš Rašytojų sąjungos gauna neblogą honorarą, o paskui feisbuke dūzgia – ką man duoda Rašytojų sąjunga? Gal prieš tai nepasirašyk sutarties, nedalyvauk renginiuose ir neimk pinigų.

Ką duoda Rašytojų sąjunga?

Sąjunga yra instrumentas, ginantis rašytojus. Metų metus nė vienas nemato, kad Sąjungoje dirba įvairių sprendimų priėmimo grupės. Dabar tobuliname Autorių teisių įstatymą, Kūrėjų ir organizacijų įstatymo projektą. Jei nebūtų atliekamas šis darbas, literatūros sritis būtų daug gilesnėje duobėje. Kartais valdininkai bando įvairiais „progresiniais“ mokesčiais apmokestinti autorinį atlyginimą, tuomet rašytojai nebegautų nieko. Reikia kovoti su Valstybės kultūros kapitalo fondu dėl lėšų, kad jų būtų skiriama kuo daugiau. Būdamas Rašytojų sąjungos nariu, gali dirbti rašytojų rezidencijoje Dubultuose, darbo stažas skaičiuojamas nuo pirmos publikacijos. Prieš metus „išgaravus“ pinigams iš Latvijos literatūros centro, Sąjunga galėjo šį faktą ignoruoti, bet mes įsijungėme ir perėmėme visus latvių autorių kūrinių vertimų ir leidybos užsienyje reikalus: projektų vadovų, vertėjų, literatūros agentų darbą. Galėtume iškovoti daug daugiau, jeigu rašytojai būtų vieningi ir galvotų strategiškai.

Latvijos literatūros centro išnykimas

Ar sutinki, kad Latvijos literatūros centras buvo gobšumo įstaiga saujelei draugų, pasinaudojusių prieiga prie valstybės pinigų?

Būtų keista, jeigu kas paremtų savo nedraugus! Tai buvo organizacija, kurią, rodos, įkūrė bendraminčių grupė, neatremiamai spardžiusi į susipriešinusios, pairusios Rašytojų sąjungos vartus. Ji matė perspektyvą. Nesuprantu, kodėl šią užsienio ryšių funkciją reikėjo paleisti iš Rašytojų sąjungos. Tai tiesiog nelogiška. Man aiškino, kad tarsi buvusios konkrečios teisinės kliūtys, todėl Rašytojų sąjunga atidavė šias funkcijas kitiems ir prarado kontrolę...

Man sunku komentuoti, tuomet nebuvau Sąjungos narys, bet dabar srebiu kitų košę. Gal tuomet apie Sąjungą vyravo požiūris, būdingas Rytų Europai: Rašytojų sąjunga – tai seni, nieko neveikiantys stagnatoriai, o mes, tie jaunieji, parodysime, kaip reikalus reikia tvarkyti. Yra valstybių, kur ir dabar taip yra. Tik jokio gėrio, nes rašytojų aplinka būna susiskaldžiusi ir pralošia visi.

Labai gaila, kad įsteigtas Centras, kadaise padaręs daug gera, taip baigė savo veiklą. Kalbant apie vertimų programą – žinoma, naivu tikėti, kad visi latvių rašytojai bus verčiami ir leidžiami didžiosiomis kalbomis. Dabar reikia pasirinkti kelis autorius, jeigu jie sudomins, pralauš, tada srovė nusineš ir kitus. Taip vyksta visur. O tai, kaip Latvijos literatūros centro veikla atrodė iš šalies ir ką man Sąjungoje pastaruoju metu tenka išklausyti daug piktesne forma, nei tu klausi, žinoma, galėjo būti bičiulių grupelė, kuri žarstėsi pinigais. Objektyviai įvertinti gali tik auditas ir tyrimas. Ne viską Centro veik­loje reikia vertinti vienareikšmiškai. Nora Ikstena Centro darbą pakylėjo. Ją kvietė užsieniečiai ir apmokėjo jos keliones. Tos išvykos ėmė nešti gėrį visai literatūrai. Paskutinioji Noros išvyka į Vašingtono festivalį buvo nepaprastai sėkminga – kasmet į šį renginį galės nuvykti po vieną mūsų autorių, kuris kalba angliškai ir kurio kūriniai versti į anglų kalbą. Prieš penkerius metus apie tai nė sapnuoti negalėjome.

Latvijos literatūra – naujasis skaipas?

Ką reikia padaryti, kad Latvijos literatūra taptų naujuoju skaipu?

Reikia keisti mąstymą, suvokti, kuris literatūros žanras pajėgus ką nors pasiekti. Štai skandinavai suprato, kad su aukštuoju menu jokio proveržio nepadarys, ir ėmė masiškai ūgdyti kriminalinių romanų autorius, skatinti tokių kūrinių rašymą. Rodos, ir mums reikėtų pažvelgti panašia kryptimi. Jeigu leidyk­los savininkas turi 5 puikius kriminalinių romanų autorius, jų sąskaita gali išleisti, pavyzdžiui, vertingos poezijos rinkinį. Jei nori naujo skaipo, reikia gebėti ekonomiškai mąstyti.

Manau, skandinavai turi savo Steve’ą Jobsą su vizija.

Skandinavai supratingai siūlo savo produktus. Leidėjai buvo tie, kurie pirmieji pasakė: mūsų rinka maža, išgyvename krizę, ieškokime išeities. Taip norvegas Jo Nesbø tapo detektyvinio romano Picasso. Kadaise jis lankėsi Rygoje – toks kuklus džinsuotas vaikinas. Paplepėjau su juo kavinėje, vėliau išspausdinau interviu. Manęs klausė, kas tas kaimietis? Prabėgo mėnuo ir – bum! – „The New York Times“ publikuoja apie jį didžiulį straipsnį. Žvaigždė! Taip viskas vyksta. Manau, ten valstybė ir leidėjai bendromis pastangomis nusprendė pagerinti šalies įvaizdį. Suprato, jog mėlynos karvutės ar ragaišis nepagelbės, o knygos galėtų. Tai vyko maždaug tada, kai jie stengėsi reabilituoti Hamsuną – iš jo biografijos išplauti nacistines dėmes. Tai nebuvo atsitiktinis sutapimas.

Ką turime daryti, kad taptume lyderiais bent Baltijos literatūrose?

Pirmiausia reikia sutvarkyti santykius su kaimynais ir pradėti nuo Baltijos asamblėjos apdovanojimo. Premija kadaise gal ir buvo dideli pinigai, tačiau dabar tiesiog juokinga. Būtina rimta premija ir kad kūrinys pasklistų visose trijose valstybėse. Reikia bendradarbiavimo, o jo nėra! Latvijoje jau seniai susiformavo diskriminacinis požiūris – geriau paimti ir išversti kokį amerikietį, anglą, blogiausiu atveju – prancūzą. Bet tik ne lietuvį! Gal su keliomis išimtimis. Estai labai kovoja, kad parduotų savus. Juos mes skaitome Maimos Grynbergos ir Guntaro Guodinio dėka. Mums būtina keisti savo mąstyseną.

Kaip pasiekti, kad latvių literatūra būtų verčiama?

Daug kas priklauso nuo finansavimo, tai svarbiausia. Kai yra pinigų, kuriais galima paremti užsienio leidėjus ir vertėjus, tada atsiranda galimybių, žinoma, jeigu viską padarome profesionaliai. Naivu viltis, kad tenai kas nors patikės garbės žodžiu. Antra, būtinas geras vertimas į anglų kalbą. Ir čia be pinigų toli nenukeliausi. Knygų pasaulis – toks pats verslas kaip ir kiti.

O reali praktika visai kitokia: net tada, kai užsieniečiai domisi, autorių teisių savininkai užsisipiria ir nesuteikia leidimo versti. Ir tai vyksta ne kur kitur, o Latvijoje! Netikėjau, bet taip nutinka...

Naujas romanas ir Rašytojų sąjungos ateitis

Kokią regi Rašytojų sąjungos ateitį?

Ateities tendencija – vis daugiau aktyviai rašančių senjorų. Tarkim, Daina Avuotinia kasmet išleidžia po vieną dvi knygas. Šiemet jai sukako 90! Didžiuojamės ja. Sąjunga visada rūpinsis ir tais, kurie žengs pirmuosius žingsnius. Šią tradiciją įgyvendina Literatūros akademija. Svarbiausia galvoti apie aktyvius kūrėjus, kad pajėgiausia karta atsiskleistų ir tobulėtų.

Papasakok apie savo naują romaną.

Jis čia – mano kompiuteryje. Praėju­sio amžiaus paskutinysis dešimtmetis. Kūrinio pavadinimas – „Raudonasis gyvsidabris“ – manau, nesikeis. Kai lengvabūdiškai sutikau rašyti istorinį romaną serijai „Mes. Latvija. XX amžius“, atrodė, jog bus įdomu, bet iš tiesų kankinuosi. Noriu, kad ši knyga būtų dora ir kad paskui kas nors neparašytų melagingos sagos, kaip mes, dainuodami ir laimingai šypsodamiesi, prikėlėme nepriklausomybę.

Kitais metais pasirodys nauja knyga, vyks Rašytojų sąjungos pirmininko rinkimai.

Man iš tiesų norisi rašyti – bent po knygą per metus. Matyt, pernelyg ilgai nerašiau. Turiu labai daug idėjų, jomis galėčiau prekiauti, tik jos nė vieno nesudomino, teks pačiam realizuoti.

Žiūrėsime, kaip bus Rašytojų sąjungai – per dvejus metus padaryta daug, tačiau dar porai metų norėčiau likti. Tikiu vis aktyvėjančia vertimų programa ir geru Baltijos valstybių startu 2018 m. Londono knygų mugėje bei kitais projektais. Į šiuos darbus įdėta daug energijos, norėtųsi juos pabaigti. Pradėdamas dirbti Rašytojų sąjungoje nežinojau, kad žlugs Latvijos literatūros centras ir visa tai užgrius mus...

Ar krizė tau padeda?

Kad gerai jausčiausi, man reikia adrenalino. Armijoje tarnavau ugniagesiu, ten patyriau adrenalino pojūtį. Paskui televizija, tiesioginės laidos. Norėtųsi, jog adrenalinas būtų pozityvus, bet dažnai patenku į labai keistas situacijas. Šiandien sėdžiu pusiau apdaužytas. Vakar ilgai buvau Dubultuose, rašytojų namuose, rašiau romaną. Sunku persikūnyti. Čia kitas pasaulis. Daug geresnis. Kai reikėjo važiuoti į Rygą, užvedžiau automobilį ir susimąsčiau: gal geriau nesėsti prie vairo, nes dar tebesu tarpiniame pasaulyje – tarp teksto ir gyvenimo, kur realybės dar nefiltruoju.

Nežinau, kaip kitiems, bet jeigu man kažkas įkrenta į galvą – nebepaleidžia. Dabar mintyse kokios keturios penkios knygos – te Dievas išlaisvina jas.

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai