Arūnas Spraunius ...van Goghui galų gale pasisekė labiau, kita vertus, nesuprasi...

„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)

 

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Vienas sostinės prekybos centras ėmėsi neurotiškojo postimpresionisto Vincento van Gogho kūrybos projekto „Van Gogh. Life in Art“. Ir šiuo atveju sociokultūrinį kontekstą aptarti verta, mat „olandų dailininko V. van Gogho veidas, atpažįstamas iš garsaus autoportreto, (...) siūlo kitaip pažvelgti į vieno įdomiausių pasaulio dailininkų kūrybą ir tragišką gyvenimą“ („Į Vilnių atkeliauja įspūdinga V. van Gogho pa­roda“, delfi.lt, 2017 01 12).

Kitaip, tai kitaip. Kaip? Pagal galimybes, ir tai atitinka laiko dvasią. Išganingas koverių epochos ėjimas – atsivežti milijonus kainuojančio (už van Gogho darbą „Aliskamo alėja“ 2015-ųjų gegužę anoniminis pirkėjas iš Azijos paklojo 66,3 mln. dolerių) originalo nerizikuos ir sėkmingiausias prekybos centras. „Olandų genijaus paveikslų čia, suprantama, neišvysime. Tai multimedijos projekcijų paroda, leidžianti susipažinti su 400 dailininko darbų, išsamiai atskleidžiančių jo kūrybą (...). Prekybos centras pasirinktas sąmoningai, tikintis, kad parodą aplankys daugiau žmonių.“ Štai toks girtinas intensyvumas.

Esama ir vieno tekstinio (arba veikiau – protokolinio) niuanso – šio teksto gamintojas, pirmą kartą kopijuodamas pranešimą spaudai, jo pradžią nukopijavo tokią: „...olandų dailininko V. van Gogho veidas, atpažįstamas iš garsaus autoportreto, kviečia pamiršti pirkinius...“ Praėjus maždaug trims savaitėms fragmento „...kviečia pamiršti pirkinius...“ pradiniame šaltinyje jis neberado. Moralas: pirkinių pamiršti prekybos centro „Van Gogh. Life in Art“ versijoje neturime teisės.

„Šiandien V. van Gogho paveikslai –­ vieni brangiausių ir labiausiai geidžiamų bet kuriame meno vertybių aukcione. V. van Goghas yra ir vienas produktyviausių visų laikų „autoportretistų“ – dailininkas yra nutapęs per 30 savo autoportretų (...). Įdomu tai, kad pasaulinį pripažinimą pelniusio dailininko kūryba komercinės sėkmės sulaukė tik po jo mirties (...). Rimčiau mokytis dailės ir intensyviai piešti pradėjęs būdamas 27-erių, dailininkas visą likusį gyvenimą blaškėsi tarp genialumo ir beprotybės (...). Viename žymių V. van Gogho paveikslų įamžinta ir istorija, neišvengiama kalbant apie jį – „ausies incidentas“.“

Išsamiai santūrioje anotacijoje metafiziškai reklaminis nusipjautos ausies fragmentas privalomas pagal apibrėžimą, nes turi ir edukacinę, ir ekonominę prasmę, pridėtinę vertę nusipjauta ausis didina neišvengiamai; tokia yra ausies, jei ji iš tiesų nuoširdžiai nusipjauta, lemtis.

Edukacinis aspektas tinkamiausiai (ryškiausiai) sušvinta kontekste. Taigi vienoje dėl grobuoniškos kaimynės primesto karo dramatišką istorijos etapą išgyvenančioje valstybėje pagausėjo sukarintų grupuočių, kurios ne visada veikė pagal civilizuotą teisę. 2015 m. viena tokia kuopa su vadu buvo sulaikyta ir apkaltinta žmogžudystėmis, kankinimais ir kitais nusikaltimais. Per teismo procesą grupuotė laikyta viename tardymo izoliatoriuje ir kai vienas jos narių sutiko liudyti, nutiko mįslinga istorija: po eilinio teismo posėdžio tarp ekskovotojo ir vado kilo žodinė dvikova, kurios pabaigą liudininkai apibūdino skirtingai. Pasak vienų, eksvadas išsityčiojo iš eksvaldinio ir nurėžė šiam ausį, kitų teigimu, ausį šis po ginčo su vadu nusipjovė pats.

Šio naratyvo kontekste esmingiau (tiksliau, esminga) tai, kad ausį nusipjovusiajam buvo suteikta medicininė pagalba, kaip žiniasklaidos atstovui paliudijo vienas apsauginių, ausį gydytojai jam prisiuvo.

Laikantis istorinės logikos daug tinkamiau leisti žmogui nusipjauti pačiam, negu tai padarytų kas kitas, net jei tai buvęs kuopos vadas. Mat istorija liudija, jog pjaudamasis ausį asmeniškai kažkurioje ateityje gali tikėtis apčiuopiamos pridėtinės vertės – primintina, kad už van Gogho darbą „Aliskamo alėja“ anoniminis pirkėjas iš Azijos paklojo 66,3 mln. dolerių. Tiesa, tikrovėje nebūtinai viskas vien vienareikšmiška ir simboliškai ar pro forma plokščia, taigi dar neaišku, kas geriau – astronominės kainos „po laiko“ ar medicininis servisas čia ir dabar.

Šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek laimi standartinės procedūros. Londono „Saatchi“ galerijoje dabar rengiamasi atidaryti parodą „Nuo asmenukių („selfie“) iki saviraiškos“, kurioje bus pristatyti pasaulinio garso dailininkų autoportretai bei kitų gyvenimo žanrų garsenybių fotografijos – maždaug, asmenukės kaip meno rūšis. Greta aktorių, politikų etc. publika turės galimybę regėti Remb­randto, Velázquezo, van Gogho, kitų dailininkų autoportretus (iš „Van Gogh. Life in Art“ jau žinome, kad neurotiškasis olandas jų nutapė per 30, taigi rinktis iš ko yra). Pa­rodos „Saatchi“ anotacijoje rengėjai taip pat užsimena, jog mokslininkai pagaliau išsiaiškino ausies nusipjovimo motyvą – rasta įrodymų, kad drastiškam poelgiui neurotiškasis genijus ryžosi sužinojęs apie brolio Teo sužadėtuves.

Anotacijos autoriai preciziškai tiksliai primena reginio geismo jau kamuojamai publikai apie van Gogho poelgio motyvą, ir reklaminio naratyvo gaubiamoji kompozicija ties tuo sėkmingai užsiskliaudžia. Sakoma, jog psichiat­rijoje jau esama termino „van Gogo sindromas“, juo apibūdinamas žmogus, kuris pats save sužeidė, maždaug „asmeniškai išsioperavo“. Taigi viskas gerai, neurotiškas postimpresionizmo genijus irgi deramai standartizuotas.

Vienas iš moralo koverių: „Jis dar kalbėjo apie ankstyvą tapybos aistrą, savo darbus, vertingus atradimus, kaip valoma drobė – česnaku ir grūsta derva, kaip senas lakas virsta dulkėmis, kaip po terpentine mirkyto flanelės skudurėlio brūkštelėjimu išnyksta grubus, tamsus šešėlis ir užgimsta neišpasakytas grožis – žydros kalvos, saulėtas vaško takelis, mažyčiai piligrimai... Magdą tuo metu labiausiai domino, kiek kainuoja toks paveikslas“ (Vladimiras Nabokovas „Camera obscura“ – vertimas iš rusų kalbos – A. S.)

Civilizacija nestovi vietoje, paslaugų daugėja, gal tik desperacijos lygis maždaug tas pats, bet tai jau kitas ir tikrai nerentabilus klausimas.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai