Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Ramūnas Čičelis. Paminklas kaip Veidas

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

XX a. 6–7 dešimtmečiais kultūrologas Vytautas Kavolis gausiuose straipsniuose JAV lietuvių spaudoje tvirtino, kad gyvename jau po visų įmanomų ideologijų. Mano tekstas radosi kaip dvejopa pastanga: bandyti atsakyti į klausimą, „ar laikais po ideologijų įmanomas viešas skulptūrinis monumentas lietuvių tautos istoriniams veikėjams“, ir diskutuoti su poetu, tarpdisciplininiu menininku Juliumi Žėku, prieš kelias savaites vienam iš kultūros savaitraščių davusiu interviu apie nepaminklinį santykį ir „Paminklą paminklui“. Diskusiją aštrina ir kontekstas – neseniai nepavykęs skulptūrinis konkursas, skirtas tautos patriarchui J. Basanavičiui įamžinti. Kaip nutiko, kad skulptoriai sukūrė darbus, kuriais, regis, iš patriarcho tyčiojamasi? Suprantant, kad Didžiajame istorijos pasakojime Basanavičiaus vaidmuo yra svarus ir vienareikšmis, pasirenkamas „mažasis pasakojimas“ –­ tokia skulptūra, kuri rodytų menininko santykį su įprasminama asmenybe. Tačiau nesėkmė vis tiek garantuota, nes didysis ir mažasis pasakojimai susikerta kaip priešingi poliai, o ne papildo, interpretuoja ar niuansuotai kritikuoja vienas kitą. Akivaizdu, konkursinių skulptūrų autoriai paviršutiniškai suprato Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos istoriją ir ignoruodami didįjį pasakojimą nusprendė kurti savąją istorijos versiją. Abejonių kelia tai, ar esant tokiam dideliam istorijos suvokimo ir gebėjimo ją pasakoti pleištui – penkių dešimtmečių okupacijai – įmanomas paties didžiojo pasakojimo, esančio mokykliniuose ir universitetiniuose vadovėliuose, perteikimas. Žėkas atsako, kad ne. Pagrindinė „mažojo istorijos pasakojimo sąlyga“ yra patirties autentiškumas ir tikrumas. Norint sukurti nesumeluotai Basanavičiaus atminimą perteikiančią skulptūrą, skulptoriui pirmiausiai reikia suprasti, ką jam reiškia lipdomas asmuo. Gal tuomet, kontrargumentuojant Žėkui, galėtų rastis ir ne vien perdėtos žiūrovo pagarbos ar atstūmimo, bet ir publikos asmeniškumo, originalaus istorijos supratimo galimybė. Konkurso rezultatai rėkte rėkia dvi išvadas: didysis pasakojimas yra palaidotas, o asmeninis menininkų santykis su jau gana sena praeitimi yra komiškas (ne veltui Žėkas į istorines figūras siūlo žvelgti humoristiškai).

Vis dėlto skulptūra Basanavičiui įmanoma kaip ontologinį, ne vien ideologinį, statusą turintis daiktas. Bet kuris mūsų buities reikmuo atlieka utilitarinę funkciją – tenkina elementarius poreikius. Skulptūra istoriniam herojui irgi turėtų tokią funkciją – užpildytų vieną ar kitą architektūrinę erdvę. Kai kurie mus supantys daiktai turi dar ir ideologinę funkciją: teigia vertybes bei sektinus ir daugiau ar mažiau privalomus daugeliui bendruomenės narių elgsenos pavyzdžius. Apie Basanavičiaus viešąją laikyseną parašytas ne vienas mokslinis straipsnis ir veikalas, todėl į idėją įsigilinęs autorius tikrai sumažintų patyčių galimybes. Galop retas mūsų aplinkos daiktas atlieka dar ir estetinę funkciją, turi būties statusą, nepriklausomai nuo vartojimo ar idėjų. Senovės lietuvių namuose toks daiktas buvo žagrė. Tai ne tik arimo įrankis, bet ir viso gyvenimo šioje Žemėje prasmės patvirtinimo artefaktas. Skulptūra, kuri galėtų laimėti konkursą, žiūrovui turėtų byloti apie paties skulptoriaus buvimo prasmę, sutampančią su istorinio veikėjo biografijos prasme, ir padėtų išvengti akistatos su absurdu ir sizifiška tikrove.

Koks meninis sprendimas galėtų nekonfliktiškai sutaikyti tris funkcijas ir laimėtų Basanavičiaus skulptūros konkursą? Atsakymas labai paprastas ir kartu sudėtingas: tai – istorinio veikėjo veidą demonstruojantis meno kūrinys. Iš Martino Buberio ir Emanuelio Levino religinės filosofijos, kurios tradicijos driekiasi nuo mūsų civilizacijos pradžios, žinoma, jog veidas yra pats tikriausias žmogaus buvimo prasmės patvirtinimas. Mimika kaip komunikacinis utilitarumas; veido bruožai kaip idėjų – charakterio – ženk­lai; žvilgsnis, kuris paverčia skulptūrą „gyva“ ir suteikia buvimo prasmę visam kūriniui. Šie mentaliniai ir fiziniai komponentai išvaduotų nuo „falocentrijos“, kurią kritikuoja Žėkas. Basanavičiaus skulptūros kaip veido sumanymas nesunkiai būtų priimtinas iki Čekijoje, Prahos centre, pastatant skulptūrą F. Kafkai. Šiame darbe rašytojo veidas yra suskilęs. Žinantis apie šią skulptūrą Basanavičiaus įamžinimo konkurso dalyvis turi atsakyti į radikalų klausimą: ar po Kafkos suskilusio veido dar įmanoma savo meniniu darbu teigti asmenybės vientisumą, integralumą ir prasmę? Gal visa jau paskendo fragmentuose, šizofrenijoje ir absurde arba ištirpo Žėko siūlomoje tuštumoje? Nuo šios radikalios dilemos priklauso daug daugiau nei vien Basanavičiaus skulptūra, nuo jos sprendimo priklauso mūsų, kaip asmenų ir kaip bendruomenės, buvimo pagrindai.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai