Tautvydas Bajarkevičius. Didieji klausimai, mažieji pasakojimai

Jurgos Ivanauskaitės fotografijų paroda „Tibetas – kita realybė“ Venclovų namuose-muziejuje

Jurga Ivanauskaitė Tibete 1998 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Jurga Ivanauskaitė Tibete 1998 m. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Venclovų namuose-muziejuje eksponuota rašytojos Jurgos Ivanauskaitės fotografijų paroda „Tibetas – kita realybė“. Dalį eksponatų skaitytojai tikriausiai pamena iš garsiosios „Tibeto trilogijos“ knygos „Prarasta Pažadėtoji žemė“. Fotografijų kolekcija papildyta ir keletu kitų rašytojos kelionėje į Tibetą užfiksuotų kadrų. Venclovų namų-muziejaus atmosfera liudija ypatingą, anaiptol ne atsitiktinį parodos ir ją įprasminančios vietos santykį. Ne paslaptis, kad besiruošdama kelionei Ivanauskaitė laiškais bendravo ir su pačiu šių namų šeimininku Tomu Venclova, reziduojančiu JAV.

Fotografijos spalvotos. Tačiau jų nuotaikas persmelkia piligrimiškos vienatvės ženklai, erdvių kraštovaizdžių ir apleistų šventyklų tuštumos, išraiškingai nebyli religinė simbolika, žmonių ir vietų santūrumas. Tikrojo spalvingumo fotografijoms teikia Ivanauskaitės „Tibeto trilogijos“ knygose aprašyti įspūdžiai iš kelionių į Tibeto budizmo centrus – Dharamsalą (Indija) ir Lhasą (Tibeto sostinė). Štai jau antras mėnuo po parodos atidarymo esu paniręs į nesibaigiantį religinės vaizduotės ornamentų raibuliavimą. Šis mirga marga jos knygose abipus tikrovės veidrodžio – stilingojo rašytojos palikimo.

Pirmąją dingstį ilgėliau apsistoti šioje „kitoje realybėje“ (kaip naivokai deklaruoja parodos pavadinimas) pasiūlė Venc­lovų namų-muziejaus šeimininkės, ant staliuko po fotografijomis padėjusios keletą Senovės Rytų dailės tomelių. Tibetietiškoji dailė juose iš tiesų mena didingąją praeitį, nostalgiją ir ilgesį keliančius klestėjimo, taikos, civilizuoto sambūvio ir santarvės su kaimynais laikus. „Barokiškas“ koloritas, gracingas tapybiškumas, išraiškingumu pakerinti simbolika, paveikslų reprodukcijose atsispindintys senosios civilizacijos ženklai ir artefaktai katalogų puslapiuose paleng­va ima sudaryti sunkiai nusakomą kontrastą Ivanauskaitės fotografijų nuotaikoms. Kaip tik dėl to ekskursu į Tibeto (ir Tibeto budizmo) istoriją prasidedančios ir detaliais, religijotyriniu požiūriu ypatingą smalsumą sužadinančiais žodynėliais pasibaigiančios rašytojos knygos „Kelionė į Šambalą“ ir „Prarasta Pažadėtoji žemė“ tiesiog negali likti nuošalėje. Rašytojų fotografijos, kaip ir jų parodos rašytojų namuose, matyt, yra ypatingas žanras. Ypač jeigu kalbame apie keliones, piligrimystes, vienokią ar kitokią savastį atskleidžiančias paieškas. Ši paroda – puikus tokios įžvalgos įrodymas.

Akivaizdu, ten, kur, anot rašytojos, esama „daug realybės lygmenų“, apie kokį nors autentiškumą vienareikšmiškai kalbėti gana sunku. Manasis tekstas gana paprastas, mat aprėpti įvairiausius aspektus to menkučio tyrimo, kurį atlikau vienaip ar kitaip į šiuos realybės lygmenis pasinerdamas, yra tiesiog neįmanoma. Ir tai, atrodytų, savaime suprantama. Tačiau čia aktualios kitos problemos, kaip tik ir kylančios iš šios „savaime suprantamybės“. Regis, tiek šiuolaikinis religingasis, tiek sekuliarusis pasaulis susiduria su egzistencinio pobūdžio dilemomis, kai prieš akis atsiveria neaprėpiami archetipinio pasaulėvaizdžio horizontai, neišsemiamos jo gelmės. Tos dilemos epicentre slypi tam tikro kyptingumo problematika, kurioje atsiranda įtampos tarp šiuolaikinės kultūros ir savotiškos tradicijos, tarp balsų polifonijos ir nuoseklaus autoritetingo palydėjimo, tarp esmiško ir dialogiško pažinimo gestų, galiausiai ‒ atviros intelektualios laikysenos ir moderniam žmogui įprasto skepsio. Vakarų pasaulyje ši problema aktua­li nuo 7 dešimtmečio, kultūrai gręžiantis į skirtingų religijų pasaulėjautos šaknis ir kartu mėginant „apeiti“ aiškius, juos skiriančius riboženklius. Ši problematika tampa vis aktualesnė ir mąstant apie pačią sekuliariojo ir religinio pasaulio skirtį, kuriai Vakarų kontekste egzotiškosios dvasingumo paieškos Rytuose tėra antraeilės svarbos dėmuo.

Skaitydamas Ivanauskaitės kelionės dienoraštį, nuolat junti tą, jos žodžiais tariant, „pasiryžėlio“ įkarštį, piligrimiškuose toliuose kaitinamą begalės ryškiausių vaizduotės ir regimybės apraiškų (momentiškų ir ilgalaikių), ir drauge kaskart aptinki niekaip nenumarinamą blaivią savistabos akį. Knygos parašytos taip, kad ištikimas skaitytojas ne tik uostų ir ragautų egzotiškų patirčių pavidalus, bet ir su rašytoja pasinertų į piligrimystės monotoniją, anksčiau ar vėliau ištinkančią entuziastingąjį klajoklį. Kaip tik tada abipus knygos puslapių užsimezga drama: skaitytojo pasaulyje šiuolaikybe alsuojanti civilizuota kultūra ima galynėtis su egzotikos alkiu ar aklu, beatodairišku tikėjimu; o kelyje nuovargio ištiktą, nuožmios savirefleksijos ir abejonių apimtą rašytoją palaiko tik stiprus vidinis pašaukimas ir savitas sunkiai paaiškinamas jo prasmingumo suvokimas. Tokia būsena paprastai negailestinga bet kokiai iliuzijai, tad piligrimystė yra gana universalus tikėjimo patikrinimo veiksmas.

Neapsieisime čia ir be politinio aspekto, neišvengiamai lydinčio bet kokį pasakojimą ar pokalbį apie Tibetą. Kinijos vyriausybei reakcingai kišantis į kiekvieną reikšmingesnį Dalai Lamos XIV susitikimą su įvairių pasaulio šalių politiniais lyderiais, nuosekliai vykstant Tibeto nutautinimo, industria­lizacijos ir asimiliacijos procesams, nerimstant kraupioms budistų vienuolių susideginimo akcijoms, principinga viešojo intelektualo laikysena šių reiškinių atžvilgiu reikalauja rimto, įpareigojančio apsisprendimo net tuomet, kai politiniu požiūriu ši laikysena ir yra diplomatiška, neįgaunanti angažuoto visuomeninio aktyvizmo formų. Šiuo požiūriu Venclovų namuose-muziejuje vykusios parodos kontekste ypač intriguoja Venclovos ir Ivanauskaitės susirašinėjimas. Venclova knygoje „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ dalijasi prisiminimais apie rašytoją: „1996 m. antrojoje pusėje buvau trumpam užklydęs į Tibetą. Maždaug po metų gavau iš Jurgos pirmąjį laišką. Į jį tuojau atsakiau. Mudviejų susirašinėjimo komentuoti neverta ‒ viskas matosi iš laiškų ir atvirukų. Paskui jau palaikėme ryšį. Jurgai sėkmingai apsilankius Lhasoje ir Kailašo kalne, matėmės Vilniuje: tiesa, ne su ja pačia, bet su jos seserimi ir bendrakeleive Radvile, kuri man, atsimenu, įteikė fotografiją, vaizduojančią akmenų „paminklėlį“ netoli Kailašo, minimą laiškuose. Bet ir Jurgą sutikau bene tris kartus.“

Ivanauskaitės ir Venclovos laiškų turinį skaitytojas turbūt neblogai įsivaizduos iš poeto laiško citatos: „Yra dar viena labai įdomi galimybė ‒ per Kazachstaną, iš ten į Urumčį ir Kašgarą, o nuo Kašgaro per Vakarų Tibetą, pro Kailašo kalną ligi Lhasos. Kelionė trunka minimum savaitę arba ir žymiai ilgiau, nes tai pačios paslaptingiausios ir sakrališkiausios vietos. Bet tam reikia iš anksto turėti Kinijos vizą (Kazachstane ji, kiek žinau, neišduodama).“ Apžvelgdama po šio susirašinėjimo įvykusią kelionę, skyrelį apie Kailašo kalną „Prarastoje Pažadėtoje žemėje“ Ivanauskaitė pavadino „Kailašas ‒ gyvų ir mirusių piligrimų bendrija“. Verta paminėti, kad 2011 m. poezijos festivalyje Kinijoje, Cinchai provincijoje, Venc­lovai buvo įteikta premija, pavadinta Auksinės Tibeto antilopės vardu. Viltį teikiantis kultūrinio dialogo gestas, vertintinas anapus politinių įtampų lauko. Poeto eilių vertimai į kinų kalbą šioje šalyje publikuoti prieš gerus du dešimtmečius.

Knygoje „Jurga. Atsiminimai, pokal­biai, laiškai“ atrandame įvairiapusį rašytojos portretą. Net ir kelionės į Tibetą laikotarpis atsiskleidžia įvairiomis spalvomis. Viena vertus, čia akivaizdi neatremiama, dvasinio įkvėpimo ir intelektualinės aistros kupina trauka į paslaptingąją žemę, dar neaplankytą mistiškąją gimtinę, tikruosius namus. Kita vertus, tiek pati rašytoja savo laiškuose, tiek knygos sudarytojai pasirinktų akcentų dėlionėje neslepia kasdieniškų aplinkybių, veikusių rašytoją per jos gilius dvasinius išgyvenimus. Literatūriškai, kiek manieringai bendraudama su kolegomis intelektualais, rašytoja nevengia gerokai paprastesnės kasdieniškos kalbos laiškais besikreipdama į savo artimuosius. Šis kreipinio kalbos universalumas, be kita ko, atitikdamas ir budistinėje etikoje nepamainomą savito pagarbaus besąlygiškumo principą, rašytoją lydi ir kelionėse. Galbūt dėl to vienuolių ir paprastų valstiečių veidai jos fotografijose pasipuošę atviromis šypsenomis.

Rašydamas apie parodą ir apie „Tibeto trilogijos“ knygas, sąmoningai vengiau gilesnio pasinėrimo į vaizdinijos tirščio kupiną simboliką, galimus, su interpretacija susijusius hermeneutinius klausimus. Labai iš tolo apeinu ir akivaizdžiai besiperšančias šiuolaikiško tarpreliginio dia­logo ar tikėtino konflikto temas ‒ tiek mąstomas autentiško tikėjimo šviesoje, tiek besiskleidžiančias pasaulietiniame kontekste. Pasilieku ištikimas mažųjų, asmeniškų pasakojimų tiesai, išminčiai bei elegancijai. Man labiau rūpi bent fragmentiškai parodyti ir apibūdinti tokio pasakojimo tapsmą kultūroje nei atskleisti galimas jo turiningumo reikšmes. Ivanauskaitės atveju kalbame ne tik apie kultūrinės, bet ir asmeninės atminties įprasminimą, ‒ paprastai tariant, apie ryškią personaliją ir jos kūrybinį palikimą. O galbūt tiesiog pakeleivingą simpatiją besisupant bendrose prasilenkiančio laiko sūpynėse.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai