Vladas Rožėnas. Kino mėnuo (I)

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-02-17_nr._3603_Rozenas_Vladas_pic.jpg

„Tyla“ („Silence“, rež. Martinas Scorsese)

XVII a. pirmoji pusė. Žmogus-voras ir Kylo Renas iš „Žvaigždžių karų“ vaidina du portugalų kunigus. Šneka, žinoma, angliškai, bet su akcentu, suprask, iš tiesų čia ne anglų. Trenkiasi į Japoniją, kur ieškos pastaraisiais metais naujuoju Stevenu Seagalu tapusio Liamo Neesono. Viskas aplinkui taip netikra ir išpuošta, kad primena screensaverį. Pagrindinis veikėjas – Andrew Garfieldo Rodrigesas, vienas iš kunigų dueto, – atrodo kaip Jėzus, jei Jėzus būtų buvęs apatinio trikotažo modelis.

Visu šituo vaizdu M. Scorsese prašo patikėti ir tos plastikinės, holivudinės praeities fone klausytis jo pamąstymų apie tikėjimą. Ištęsta per tris valandas, matyt, siekiant žiūrovą taip užversti tais pačiais klausimais, kad instinktyviai norėtųsi ištarti: koks meditatyvus... Deja, šįsyk lėta atrodo kaip vangu, o ne išmintinga. Vieną sceną keičia kita, kartojanti tą patį, tada trečia, vėl panaši, kad tik visi suprastų, kada manekenas Jėzus abejoja, o kada yra tvirtas kaip uola.

„Tyla“ yra autopilotu padarytas filmas, kino kalba nė kiek nepraturtinantis istorijos. Viskas tinka tikybos pamokoms, tačiau tik joms. Galbūt kalti tie 30 metų, kuriuos Scorsese svajojo sukurti „Tylą“, bet šįsyk išėjo labiau „Hugo“ nei „Pas­kutinis Kristaus gundymas“.

„Kalifornijos svajos“ („La La Land“, rež. Damienas Chazelle’as)

Šiandien adekvačiai vertinti šio filmo neįmanoma. Miuzik­las jau pakartojo „Oskarų“ nominacijų rekordą, o tuojau pat iš 14 kategorijų kokias 6 ir laimės. Kad tai bus „Geriausias metų filmas“ galima beveik neabejoti.

Ar jis to vertas? Nė iš tolo. Šis kinas brangina formą gerokai labiau už turinį, o ir pati forma neypatinga. Čia nėra nieko, ko prieš tai jau nebūtume matę, be to, kuo ilgiau apie jį galvoji, tuo akivaizdžiau, kad galvoti nėra apie ką.

Vis dėlto nereikėtų jo pasmerkti vien dėl pelnomų apdovanojimų. Tai nepretenzingai pasakojama istorija, kuo puikiausiai įvykdanti sau išsikeltus meilės laiško praeities miuziklams tikslus. Aktorių Ryano Goslingo ir Emmos Stone jausmai įtikina (o kadangi jų personažai sukurti vien iš klišių, tai jau savaime pasiekimas). Viskas gražu, viskas vietoje.

Tai saldainis. Jis skanus, gal net reikalingas, ir nėra jokios priežasties juo piktintis. Tiesa, kai imame tikėtis sotaus patiekalo, sveiko ir maistingo, nusiviliame. Ypač lygindami jį su kai kuriais kitais „Oskarų“ lenktynių dalyviais.

„Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“, rež. Kennethas Lonerganas)

Drama apie vyrą, po brolio mirties grįžtantį į Mančesterį prižiūrėti sūnėno, yra dar vienas įrodymas, kad niekas pasaulyje šeimos dramų nerašo taip kokybiškai kaip Kennethas Lonerganas.

Vienoje pirmųjų filmo scenų Casey Afflecko („Oskaro“ tikėtis pačiam filmui naivu, bet jei Visatoje yra tvarka, Affleckas negali nelaimėti) personažas bare geria. Barmenas klausia, ar jis mano, kad jų palaikoma komanda dar turi šansų, ir Casey atšauna: „Ne!“ Tuomet mergina greta netyčia jį aplieja ir atsiprašinėdama nori susipažinti. Bet jis tik numykia, ne grubiai, bet ir ne draugiškai: naujos pažintys jo nedomina.
Šis momentas su protagonistu supažindina geriau, nei tai galėtų padaryti valanda pasakotojo aiškinimų ar penki greiti montažai. Visas filmas sulipdytas iš tokių nesentimentalių, neperspaustų akimirkų, ir kaskart Lonerganas sugeba per kelis, rodos, visai kasdienius žodžius pasiekti personažų esmę.

Jokių aiškių atsakymų filme nėra, tokių tikroviškose šeimos dramose niekada ir nebūna. Vietoj to – tokie bauginančiai tikri žmonės, kad nei laimingos pabaigos, nei liūdnos baigties rašyti nesinori. Tegul jie gyvena toliau.

„Gražioji gegužė“
„Gražioji gegužė“

„Patersonas“ („Paterson“, rež. Jimas Jarmushas)

Patersono miesto gyventojas Patersonas vairuoja autobusą ir rašo poeziją. Dar valgo žmonos Lauros keksiukus ir vedžioja šunį Marviną. Tiek to naujausio Jarmusho filmo ir tėra.

Kaip laikrodis tikslioje dienos rutinoje pilna grožio, kurį su meile žvelgdamas net į degtukų dėžutę pastebi Patersonas. Autobuse vaikai kalbasi apie anarchistų judėjimo istoriją, barmenas pats su savimi žaidžia šachmatais, o prie kiekvieno kampo vaidenasi dvyniai – lyg ir nieko ypatinga, bet viskas tiesiog „veikia“. Jarmushas nuolat pabrėžia griežtai sudėliotą Patersono dienos ritmą, patikindamas, kad jo veikėjas poeziją randa nekasdieniškoje kasdienybėje.

Šioje juostoje nėra nieko, ko Jarmushas mums jau nebūtų davęs anksčiau, bet dėl to teisti autorių būtų nesąžininga. Nuostabu, jog kažkas sugeba apie poeziją kalbėti be krislo patoso, nuostabu, jog, norint aplinkui rasti ką nors kerinčio, reikia tik įdėmaus žvilgsnio, o ne perkurtos tikrovės. Gyvas klasikas šiuo darbu dėkoja kuriantiesiems: poetams, reperiams ir keksiukų kepėjams, ir tai daro su jiems patiems būdingu kuklumu. Ačiū jam už tai.

„Gražioji gegužė“ („Le Joli Mai“, rež. Chrisas Markeris, Pierre’as Lho­mme’as)

1963-iųjų Chriso Markerio ir Pierre’o Lhomme’o dokumentinis filmas, parodytas „Žiemos ekranų“ programoje, – 2 val. 20 min. nenaratyvinis kinas, skirtas vienam mėnesiui Paryžiuje. Ir tai yra vienas gražiausių įvykių, pamatytų Lietuvos kino ekranuose pastaraisiais mėnesiais, kad ir 50 metų po sukūrimo.

Po Alžyro karo nuotaikos Paryžiuje ne itin pakilios. Vienas pasakoja, kaip pykstasi su žmona, kitas – kad neįperka televizoriaus, trečias – apie rasizmą. Yra juokingų pokalbių, yra liūdnų, yra filosofijos ir, savaime suprantama, daug menininkų – čia juk jų sostinė. Visa tai nestebina, bet keistesnis faktas, kad ši šūsnis nesusijusių kadrų kuo puikiausiai funkcionuoja kartu.

Tikrasis režisierių pasiekimas yra filmo struktūra, itin dinamiška, bet gebanti organiškai gretinti nesugretinama ir kurti vientisą portretą.

Kaip ir didumos didžiųjų filmų, šio kūrinio esmės ir grožio neįmanoma pagauti keliais sakiniais. Tai pačioje pabaigoje nelabai sėkmingai pabando padaryti patys režisieriai, paskutinę minutę, matyt, praradę tikėjimą žiūrovo galiomis.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai