Darius Pocevičius. Vilniaus kavinė, formavusi džiazo kartą (I)

Apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko. Šiuo požiūriu sovietmetis yra visiška priešingybė mirusiajam. Juk nerašyta nūdienos taisyklė skelbia: apie jį – arba blogai, arba nieko.

Daugelis ligšiolinių sovietmečio tyrinėjimų yra pernelyg politizuoti, nutolę nuo kasdienio to laikotarpio gyvenimo ir pakibę politinių vertinimų erdvėje. Kaip tik todėl ta epocha šiandien atrodo itin monolitiška, monotoniška ir monochromiška – dažniausiai juoda arba tamsiai pilka.
Vis dėlto realus gyvenimas, kaip ir pati gamta, mėgsta spalvas ir įvairovę. Jas mėgo ir tada – 1947, 1965 ar 1982 m., kurie nuo mūsų amžininko žvilgsnio jau atitverti tvirtu ideologinių nuostatų bei išankstinių nuomonių mūru.

Ypač spalvinga, kontrastinga ir prieštaringa atrodo 1944–1990 m. Vilniaus istorija. Gyvuliniais pokario vagonais išgabenus lenkų tautybės vilniečius, pustuštis miestas su keliasdešimt tūkstančių gyventojų išaugo iki megapolio su beveik 700 tūkst. naujųjų miestiečių.

Straipsnių ciklas „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“ sieks atkurti tikroviškesnį, t. y. įvairesnį, spalvingesnį ir prieštaringesnį, miesto ir kartu visos epochos paveikslą.

 

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

Iš visų kada nors veikusių Vilnaus kavinių daugiausia dėmesio sulaukia ganėtinai snobiška sovietinio kultūros elito kavinė „Neringa“. Jai skiriamos knygos, rašomi straipsniai ir monografijos. Šis tekstas – bandymas atgaivinti nepelnytai pamirštą kitą kultinę Vilniaus vietą. Tai 1962–1965 m. veikusi Jaunimo kavinė-skaitykla, nuolatinių jos lankytojų vadinta „Čitalka“.

 

Jaunimo kavinių lavina

1961 m. spalio 18 d. Maskvoje duris atvėrė pirmoji jaunimo kavinė, kuri taip ir vadinosi – „Molodiožnoje“ (liet. „Jaunimo“). Tą dieną kavinės scenoje pasirodė legendinis Rusijos saksofonininkas A. Kozlovas su grupe, po kelių dienų eiles skaitė poezijos korifėjus J. Jevtušenka, jį pakeitė ne mažiau žymus R. Roždestvenskis su B. Achmadulina.

1962-ųjų pradžioje kitame Maskvos rajone atsidarė dar viena jaunimo kavinė – „Aelita“. Netrukus jos ėmė dygti it grybai daugelyje TSRS miestų: Leningrade, Voroneže, Novosibirske, Rostove. Antroje 1964 m. pusėje tokių kavinių jau buvo per 300. Beveik visose jose buvo grojamas džiazas, o daugelyje įsikūrė džiazo klubai, todėl jos dažnai buvo vadinamos ir džiazo kavinėmis.

Su kuo susijęs šis N. Chruščiovo laikų fenomenas? Aiškinimai – įvairūs ir priklauso nuo politinių aiškintojo pažiūrų. Vieni sako, kad tokios kavinės veikė kaip vožtuvai, nuleidžiantys nepatenkinto jaunimo garą. Kiti spėja, esą jų tinklas atsirado dėl totalinio sekimo sistemą siekiančios sukurti KGB tarnybos užmačių. Treti teigia, jog šios kavinės – tik vaizdus įrodymas, kad stalinizmo atsikratyti norinti valstybė tuo metu žengė laisvėjimo keliu.

1 pav. „Vakarinės naujienos“, 1962 m. birželio 5 d.
1 pav. „Vakarinės naujienos“, 1962 m. birželio 5 d.

Pirmoji Lietuvoje

1962 m. pavasarį tokia kavinė atsirado ir Vilniuje – pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Jaunimo kavinė „Alegro“ Rygoje atsidarė tik 1971 m., o Taline dėl neaiškių priežasčių tokia apskritai nebuvo atidaryta.

Galima spėti, kad vilniškė pirmuosius lankytojus priėmė tų metų gegužės viduryje, nes birželio 5 d. „Vakarinėse naujienose“ pasirodžiusiame pirmajame kvietime į ją užsukti (žr. 1 pav.) jau buvo paminėti anksčiau vykę renginiai: autobusų parko estradinio orkestro koncertas, Vilniaus universiteto jaunųjų poetų kūrybos vakaras ir susitikimas su poete Violeta Palčinskaite1.

Vilniaus Jaunimo kavinė, kaip ir visos ankstesnės bei vėlesnės, buvo įsteigta komjaunimo iniciatyva. Patalpas senoviniame 1911 m. pastate, besipuikuojančiame sparnuotų liūtų figūromis virš trikampio frontono, suteikė „Žinijos“ draugija. Tai pirmasis Vilniaus g. 22 pa­stato aukštas (žr. 2 pav.). Durys, dabar vedančios į kavinę, seniau vedė į vestibiulį, o iš jo, pasukus dešinėn, pro kitas duris buvo patenkama į pačią kavinę (nuotraukoje jos sieną žymi informacijos biuro ženklas su raide „i“). Taigi išplanavimas visiškai pasikeitė, išliko tik kavinės direktoriaus kabinetas, anksčiau buvęs vestibiulyje. Į jį iš dabartinės kavinės veda durys su užrašu „Tarnybinis įėjimas“.

Jaunimo kavinės interjeras 1962-aisiais buvo paprastas, bet skoningas: salėje kabėjo modernūs šviestuvai, sienas puošė dailės studentų grafikos darbai, langus dengė lengvos portjeros. Ypatingas interjero akcentas – pagal architekto Eugenijaus A. Cukermano projektą pagaminti baldai: dešinėje pusėje nuo įėjimo – staliukai su kėdėmis, kairėje – stelažai su lentynomis laikraščiams ir žurnalams.

Ilga, bet siaura kavinė iš tikrųjų buvo gana ankšta, joje galėjo susėsti tik apie 50–60 žmonių, tad per populiarius renginius, ypač per džiazo koncertus, daliai lankytojų tekdavo stovėti arba sėdėti ant grindų. 1964-ųjų pradžioje, kai pirmąją kavinės direktorę Nelę Ničiuvienę (kino dailininko Algirdo Ničiaus žmoną) pakeitė jaunas 23-ejų komunistas Valerijus Koreškovas, vėliau tapęs žinomu fotografu, buvo priimtas saliamoniškas sprendimas išmesti lauk spaudos lentynas (dėl akių palikta tik viena), tada viduje sutilpdavo visas šimtas džiazo ir poezijos gerbėjų.

Salės gilumoje buvo įrengtas baras ir scena, ant kurios stovėjo raudonos spalvos koncertinis „Steinway & Sons“ rojalis. Kavinė veikė kaip „Palangos“ restorano filialas, tad barą įrengė Vilniaus miesto valgyklų trestas. Už jo stovėjo barmenė, pilsčiusi kavą, vaisvandenius ir Anykščiuose pagamintus natūralius vaisių ir uogų vynus. Lankytojai dažnai mėgaudavosi ir konjaku arba bulgariškais bei vengriškais sausvyniais. Vienu metu kavinėje alkoholis buvo uždraustas, bet tik ne senbuviams – konjako jiems barmenė slapta šliūkštelėdavo į kavos puodukus.

Deja, šiai jaunimo pamėgtai vietai niekas nesugalvojo gražaus pavadinimo. Kadangi ji buvo sumanyta ir kaip spaudos leidinių skaitykla, buvo vartojamas gremėzdiškas Jaunimo kavinės-skaityklos pavadinimas. O nuolatiniai lankytojai ją vadino kur kas trumpiau – „Čitalka“ (liet. „Skaitykla“)2.

 

Kitokia kavinė

„Vilniaus centre, Liudo Giros gatvėje, yra kavinė, kuri visai nepanaši į kitas. Mat, po jos pastoge renkasi tik jaunimas, ir ne vien linksmintis, bet ir naudingai praleisti laiką. Ateina čia darbininkai, studentai, muzikantai, dailininkai, žurnalistai, konstruktoriai, lakūnai, artistai ir t. t. Kiekvienas įžengia į salę ne tuščiomis rankomis ir ne tuščia galva. Kiekvienas ką nors atsineša“, – 1962 m. gruodį intriguojamai rašė emigrantams skirtas laikraštis „Tėvynės balsas“3.

Ką atsinešdavo kavinės lankytojai? „Jaunas kompozitorius, pavyzdžiui, atneša dainą, kurią pirmąkart viešai atlieka būtent čia. Pradedantysis poetas pirmąkart padeklamuoja čia savo eilėraščius. Vilniaus Dailės instituto studentai, pavyzdžiui, atsineša savo etiudus, vilniečiai fotografijos mėgėjai – meninių nuotraukų rinkinius. (...) Štai atsiveria durys ir įžengia buvęs paryžietis, o dabar populiarus Armėnijos dainininkas Žakas Duvalianas. Nepaleidžia jo vilniečiai bičiuliai, kol tas nesudainuoja pačių mėgiamiausių dainų. Atvyksta, nešinas glėbiu kino juostelių, žurnalistas Mykolas Liubeckis. Mat, būdamas Afrikos valstybėse Mali ir Senegale, šis žurnalistas nufilmavo daugybę įdomių dalykų“, – aiškino laikraštis.

Šios dvi ilgos pastraipos vaizdžiai iliustruoja kavinėje vyravusią „pasidaryk pats“ kultūrą – čia vyko tokie renginiai, kokius pasiūlydavo patys lankytojai ir jų bičiuliai. Žinoma, formaliai veikė ir kavinės taryba, kuriai iš pradžių pirmininkavo Rimantas Žilevičius, vėliau ilgus metus dirbęs žurnalistu „Komjaunimo tiesoje“. Taryba turėdavo patvirtinti renginių planus, tačiau netrukus tokį biurokratinį darbą perleido direktorei N. Ničiuvienei, o ši – ją pakeitusiam V. Koreškovui. „Per kiekvieną renginį gaudavome daug raštelių su renginių siūlymais. Nepakeičiamais pagalbininkais viską organizuojant tapo Algis Reimeris ir Edikas Potašinskas, o literatūrinius vakarus rengė niekada nenuilstanti Sulamita Gelfand“,4 – prisimena pastarasis.

Kitas kavinės unikalumas buvo jos veiklos deideologizavimas. Paradoksalu, tačiau komjaunimo įsteigtoje kavinėje per visus trejus metus nebuvo nė vieno grynai ideologinio renginio, nebent tokiais laikytume 1962 m. gruodį vykusį susitikimą su Lenino premiją ką tik gavusiu poetu E. Mieželaičiu arba 1964 m. birželį surengtą L. Šaltenio paskaitą „Džiazas Tarybų Sąjungoje“. Kavinės senbuviai čia jausdavosi lyg saugioje oazėje, sužydėjusioje totalinės propagandos dykumoje.

Šis 7 dešimtmečio reiškinys prašosi palyginamas su dviem pastarųjų dešimtmečių fenomenais: Rašytojų sąjungos rūmuose veikusia bohemos kavine „Suokalbis“ (1994–1998) ir „Trečias brolis“ (1999–2007) bei 2008 m. savišvietos idėjas propaguoti pradėjusiu Laisvuoju universitetu (LUNI). Abu jie „šestidesiatnikams“ aiškiai pralaimi. Kultūros renginių stoką „Suokalbis“ mėgino užglaistyti girtais šokiais, o Lais­vajame universitete buvo skaudžiai juntama iniciatyvos stoka kaip vartotojiškos kultūros įsigalėjimo pasekmė.

2 pav. Buvusi Jaunimo kavinė-skaitykla. Valerijaus Koreškovo nuotrauka
2 pav. Buvusi Jaunimo kavinė-skaitykla. Valerijaus Koreškovo nuotrauka

KGB ją vadino „Pelėda“

Netrukus Jaunimo kavine susidomėjo KGB: „1962 m. spalį Vilniuje buvo išaiškinta jaunimo grupė, kuri slapta klausydavosi vakarietiškų modernistinių džiazo muzikos įrašų bei plokštelių, rinkdavosi privačiuose butuose ir jaunimo kavinėje-skaitykloje „Pelėda“, čia įsileisdavo į nacionalistinio charakterio pokalbius, pasakodavo antisovietinius anekdotus ir elgdavosi amoraliai.“5

Į saugumo organų akiratį pateko And­rius Sudikas, Rimantas Slavinskas, Eugenijus Kairys, Romas Skrebūnas, Visvaldas Neniškis, dar keturi 18–26 metų vaikinai ir dvi merginos, iš viso 11 asmenų. Pirmajam jų KGB bandė prikirpti nelegalią prekybą plokštelėmis, tačiau apsiribojo tik profilaktiniu pokalbiu. Lygiai taip pat buvo „paauklėti“ ir dar šeši jaunuoliai, likusieji palikti ramybėje kaip nekeliantys grėsmės valstybės saugumui.

„Kodėl KGB mūsų kavinę pavadino „Pelėda“ – neaišku, nes jos tikrai taip niekas nevadino. Visus byloje išvardytuosius pažinojau, jie čia lankydavosi. Einant nuo kavinės Vilniaus gatve prospekto link, kairėje pusėje buvo plokštelių parduotuvė. Joje trys laipteliai ir mažytis kabinetukas, o jame sėdėdavo minėtas Romas Skrebūnas ir į senas rentgeno nuotraukas už 3 rublius nelegaliai įrašinėdavo muziką, kurią visi tada vadino „roku ant kaulų“ (rus. „rok na kostiach“). O aš plokštelių gaudavau iš užsienio. Panašiai ir Visvaldas Neniškis – tapybos darbų ir džiazo įrašų kolekcionierius, kurio visos buto sienos Antakalnyje buvo nukabinėtos paveikslais. Kaip oficialiai registruotas trumpabangininkas jis susipažino su vienu plokštelių parduotuvės savininku iš Amerikos, tad gaudavo „plastmasėje“ pačius naujausius džiazo įrašus“, – prisiminė muzikos kolekcininkas, džiazo laidų vedėjas A. Sudikas, tada bičiulių vadintas prancūziškai – Andre.

„Neniškis su gražuole žmona tuo metu buvo pirmoji pora Vilniuje. Aukšti, elegantiški... Visvaldas rūkydavo pypkę... Kada praeidavo gatve, visi žmonės atsisukdavo ir žiūrėdavo“, – papildė verslininkas Chona Leibovičius.

„Įtariame, kaip atsirado šis KGB sąrašas. Rimantas buvo operatyvinio komjaunimo būrio vadas, KGB ataskaitoje rašoma, kad jis vienintelis nuoširdžiai pripažino savo klaidas, tad turbūt jis visus ir surašė...“ – svarstė A. Sudikas.

 

1 R. Žilevičius. „Jaunųjų kavinė kviečia jus“, Vakarinės naujienos, Nr. 137 (1432), 1962 m. birželio 5 d., p. 4.

2 Pokalbis su buvusiais kavinės lankytojais A. Sudiku, Ch. Leibovičiumi ir jos direktoriumi V. Koreškovu. 2016 m. lapkričio 30 d. (Garso įrašas iš autoriaus archyvų.)

3 J. Juknevičius. „Pokalbiai kavinėje“, Tėvynės balsas, Nr. 100 (579), 1962 m. gruodis, p. 3.

4 Pokalbis su buvusiu kavinės direktoriumi V. Koreškovu. 2016 m. gruodžio 14 d. (Garso įrašas iš autoriaus archyvų.)

5 LYA, f. K-1, ap. 3, b. 627, l. 97.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai